Praėjusi kelionės į Gruziją dalis – čia. Visas kitas dalis rasite susijusiuose straipsniuose apačioje.
Deja, teko išvysti ir blogiausią gruziniško lakstymo keliuose rezultatą – kraupią avariją. Neseniai didžiausiu greičiu mus aplenkęs džipas gulėjo griovyje, šalia stovėjo sumaitota kita mašina, į įvykio vietą iš visų pusių skubėjo gaisrinė, policija ir greitosios pagalbos mašinos. Tai va, net ir profesionalams gruzinams ne visada viskas gerai baigiasi...
Važiuojant per vieną miestelį dingo į Batumį vedantys kelio ženklai, todėl buvom trumpam be nuovokos, kur čia sukti, tačiau iškart prisistatė policijos ekipažas ir išvedė mus į reikiamą kelią. Negaila jiems nei savo išteklių, nei laiko padėti turistams – darkart įsitikinome gruzinų geraširdiškumu.
Į Batumį važiavome pro Kobuletį, miestelį, kur susipažinome su Leo (skaitykite ankstesnėse pasakojimo dalyse), taigi užsukome pas jį į darbą pasisveikinti. Kaip ir tikėjomės, pakliuvome į gana keblią situaciją, kadangi reikėjo ilgiausiai atsisakinėti kvietimo eiti pasisvečiuoti pas Leo į namus. Jis, žinoma, tikino, kad tai būsią tik 10 minučių, bet kartą jau pabuvoję Kobuleti ir pažinę šių žmonių svetingumo mastus, jokiais būdais nenorėjome rizikuoti užsilikti, juolab kad buvo jau vakaras netoli, buvome ir nuvargę, ir Batumį dar norėjome apžiūrėti.
Situacija tikrai buvo nemaloni, nes jis visais įmanomais būdais mus kvietė, įtikinėjo, o mes atkakliai atsisakinėjome. Be to, siūlėsi mus lydėti į Batumį patikrinti, ar geroj vietoj gyvensime, aprodyti miestą – vadinasi, ir vėl praleisti savo darbą. Kol stoviniavome ir šnekučiavomės, Leo vaišino alumi ir čiačia. Kartu buvo net šiek tiek baisu, kad jis nesupyktų, neįsižeistų, bet neturėjome kur dėtis. Galiausiai pavyko šimtą kartų atsiprašius pajudėti tolyn.
Batumyje įsikūrę hostelyje, šešiaviečiame kambaryje, išėjome į miestą. Iš pradžių norėjome susirasti paštą, išsiųsti atvirukų, bet vėlgi supratome, kad tai beviltiška. Internete rašo, kad paštas yra vienoje vietoje, keletas paklaustų žmonių nurodo vis skirtingas kitas vietas, taip jo ir nesuradome.
Tik kitą rytą radome apgriuvusioje sienoje įtaisytą langelį su užrašu „Post offise“, nurodytu darbo laiku, tačiau nepaisant nieko, paštas nedirbo. Trumpai tariant, jei važiuosite kada į Gruziją, labai atsargiai žadėkite artimiesiems iš ten atsiųsti atvirukų, nes teks įdėti labai daug darbo, kad jums pasisektų.
Toliau, apžiūrėję senąjį miestą, patraukėme link jūros ir mus už klupo lietutis. Taigi užėjome į tiesiai ant jūros kranto esančią kavinę pavalgyti. Šiek tiek bijojome didelių kainų, nes vieta buvo tikrai labai graži. Bet nieko panašaus, kainos visiškai nesikandžiojo, maistu irgi eilinį kartą likome labai patenkint: ir šašlykai, ir dešrelės, ir pica, ir chačiapuris, o dar firminis nežemiško skanumo padažas, nors liežuvį praryk.
Tbilisyje Rimvydas parekomendavo, ką gražaus būtina apžiūrėti Batumyje, o ir mes patys turėjome žemėlapį su visais objektais, taigi pagrindiniai mūsų vakaro taškai buvo šviečiantys ir šokatys fontanai bei įspūdinga judanti skulptūra, simbolizuojanti gruzinų ir azerbaidžianiečių tautų draugystę. Teko daug paėjėti, bet užtat pamatėme, kaip nuostabiai naktį atrodo šis miestas, kiek jame šviesų, spalvų ir gyvybės.
Pavyzdžiui, dieną solidžiai stūkstantys Teisingumo rūmai naktį pasipuošia šokančiomis šviesomis. Visa jūros pakrantė pilna jaukiomis švieosmis užpildytų lounge tipo kavinių, tik ir traukia prisėsti.
Tai buvo mūsų paskutinė diena Gruzijoje. Ryte, atsisveikinę ir prisipylę degalų, su nerimu patraukėme link Gruzijos – Turkijos pasienio, o kaip ten mums sekėsi skaitykite kitame straipsnelyje. Kitaip tariant, pradedame ilgą kelią namo!
