Kalbiname Arvydą – kodėl ši išvyka buvo jo gyvenimo kelionė motociklu.
– Kodėl kilo mintis aplankyti būtent JAV? Ar jums ir komandai tai buvo pirmoji viešnagė Amerikoje?
– Kiekvieno motociklininko svajonė yra pasivažinėti JAV, ypač – legendiniu „Route 66“. Šią svajonę ir pavyko įgyvendinti. Tai buvo jau antroji mūsų motoklubo HOG.lt viešnagė Amerikoje – prieš dvejus metus buvome apvažiavę Floridą ir lankėmės piečiausiame JAV taške „Key West‘e“.
– Kaip prasidėjo kelionė?
– Susirinkome Las Vegase porą dienų iki kelionės – norėdami aklimatizuotis. Reikėjo priprasti ir prie pakitusios oro temperatūros – buvo gerokai virš 30 laipsnių, ir prie kitos laiko juostos – 10 valandų atgal, lyginant su Lietuva. Susipažinome su miesto judriu gyvenimu dieną ir naktį, pilnais lošimų namais, ragavome šaltą alų „Harley-Davidson Cafe“, užsukome į milžinišką „Harley-Davidson“ atstovybę, lankėme kitas žymias miesto vietas.
– Turbūt į kelionę nesigabenote savo motociklų, o pasinaudojote nuomos paslauga?
– Taip. Pasirinkome „Eagle Rider“ – tai didžiausia motociklų nuomos agentūra JAV, turinti nuomos punktus visuose šalies miestuose. Ji vienintelė teikia paslaugą, kai gali motociklą išsinuomoti viename mieste, o grąžinti – kitame. Motociklus gavome greitai ir pakankamai naujus, 1-2 metų amžiaus, pravažiavusius iki 30 000 km. Iš anksto buvome užsakę „Harley-Davidson“ modelius „Elektro Glide Ultra“: vieni gavome „Ultra Limiter“, kiti – „Ultra Classic“. Komandos narys, važiavęs vienas, užsakė ir gavo „Street Glide“.
– Lankėtės garsiajame „Mirties slėnyje“ Kalifornijoje. Kokie įspūdžiai?
– Kai pasakėme, kad važiuojame į „Mirties slėnį“, nuomos punkto darbuotojai bandė mus atkalbėti siūlydami kitus maršrutus, nes ten labai karšta. Bet mes vis tiek išvykome ir, kepinant saulei, kiekvienas pratinomės prie gauto motociklo.
Išvažiavus iš miesto prasidėjo dykuma su skurdžia augmenija: nedideli gelsvi, rusvi, pilki kalnai be jokios augmenijos. Oro temperatūra vis kilo aukštyn. Karštas oras net degino veidą, ypač akis. Sustojome prie „Mirties“ slėnio nacionalinio parko ribos, sumokėjome automatui mokestį ir įvažiavome į „pragarą”.
Nulipus nuo motociklų ir nusiėmus šalmus įspūdis toks, kad kažkas karštu fenu pučia tau tiesiog į veidą ir į akis.
Romantika dingo išsyk: karštis buvo sunkiai pakeliamas, metalinės motociklo detalės tiek įkaisdavo, kad nuspausti sankabą ar priekinį stabdį su vasarinėmis pirštinėmis tapdavo kančia – degindavo pirštus.
Pasikankinonme gerą valandą, kol atvažiavome į viduryje dykumos esančią oazę – rančą. Nulipus nuo motociklų ir nusiėmus šalmus įspūdis toks, kad kažkas karštu fenu pučia tau tiesiog į veidą ir į akis. Temperatūra buvo 48° C. Gerai, kad yra baras, kuriame – gaivūs gėrimai ir veikia kondicionierius.
Atgavę jėgas ir pailsėję nuo beprotiškos kaitros važiavome dar apie 40 km į „Bad Water“ – žemiausios Amerikos žemyno vietos (apie 100 m žemiau jūros lygio). Čia vaizdai įspūdingi. Karštis – irgi.
Grįždami nakvynei į rančą pasukome ilgesniu, bet labai gražiu keliu: siauru, vingiuotu, su stačiomis nuokalnėmis, tik vienos krypties, pavadintu „Artist way“ – žymiu savo spalvotomis uolomis.
– Kokią aprangą dėvėjote šitokiame karštyje?
– Kai kur matėme motociklininkus be šalmų, daugiau tokių buvo Nevadoje. Bet mes žinojome, kad mums reikia važiuoti su šalmais, kad galiotų sveikatos draudimas.
Apranga buvo motociklinė striukė su gera ventiliacija, specialūs moto džinsai su kevlano įdėklais, batai – gerai ventiliuojami, bet su apsaugomis. Visą aprangą ir šalmus vežėmės iš Lietuvos.
– Kaip sekėsi su nemažais ir pakankamai sunkiais motociklais keliauti vingiuotais kalnų keliukais?
– Vėliau prasidėjo plieninių žirgų ir mūsų išbandymas kalnų keliais. Tokie vingiuoti, „susukioti“ keliai retai kur būna. Tačiau keliai buvo asfaltuoti, ir nors kartais ir labai siauri, didelių problemų neturėjome. Esame ne kartą „treniravęsi” Alpėse ir kituose Europos kalnuose.
Pakeliui stojome mažuose miesteliuose, bariukuose, gerėme kavą, vandenį bei dalijomės įspūdžiais su vietiniais. Ir puikiai nusiteikę keliavome toliau. Juk smagu, kai baro šeimininkas pasako, kad žino, kur yra Lietuva, kad turi draugą lietuvį, kuris dažnai užeina į barą.
Juk smagu, kai baro šeimininkas pasako, kad žino, kur yra Lietuva, kad turi draugą lietuvį, kuris dažnai užeina į barą.
– Minėjote, kad lankantis prie sekvojų, netoliese degė miškas...
– Taip, įveikę virš 300 km kalnų keliais, pasiekiame Sekvojų ir Karalių kanjono nacionalinį parką. Ore jautėsi dūmų kvapas, budėjo daug ugniagesių brigadų – kelias į kanjoną buvo uždarytas dėl gaisrų miškuose. Su gaisrais buvo kovojama sunkiai: kaip sakė ugniagesiai, dirbo net 2 000 žmonių...
Tačiau pavyko apžiūrėti didžiąsias sekvojas – tai didžiausi ir seniausi medžiai mūsų planetoje. Pats didžiausias jų – vardu Generolas Shermanas, kuriam net 2200 metų. Netikėtai laukymėje pamatėme mešką su meškiuku. Stebėjome išsižioję, nedrįsome eiti artyn.
– Po įspūdingos gamtos reginių sugrįžote į miestą. Koks yra San Fransiskas?
– Po kelionės gamta, parkais, miškais vėl patekome į didmiestį. Čia buvo vėsiau – temperatūra apie 20° C. Motociklais pervažiavome įžymųjį San Fransisko „Auksinį tiltą“ du kartus – pirmyn ir atgal. Pasirodo – jis visai ne auksinis, ir dar debesys pakibę ant jo. Apžiūrėję tiltą, kilome motociklais į labai statų kalną (ne vienai keleivei buvo baisu, vyrai – neišsidavė), tada patekome į unikalią gatvę: siaurą, vienpusio eismo, labai stačią ir vingiuotą.
Tiems, kurie anksčiau nebuvo lankęsi San Fransiske, pasirodė, kad vienos dienos ir nakties miestui apžiūrėti – per mažai.
Vėliau, palikę motociklus viešbučio aikštelėje, pėstute ir legendiniu San Fransisko tramvajumi bastėmės po žymesnes miesto vietas: uostą, centrą, J.Kerouaco alėją, kai kurie spėjo aplankyti ir įžymius džiazo klubus ir grįžo nakvynei tik su paskutiniu tramvajumi. Tiems, kurie anksčiau nebuvo lankęsi San Fransiske, pasirodė, kad vienos dienos ir nakties miestui apžiūrėti – per mažai.
Kitą rytą tik po geros valandos pavyko ištrūkti iš San Fransisko kamščių. Sukome link Ramiojo vandenyno pakrante vinguriuojančio gražaus kelio „Pacific way, No. 1“, kuris tęsiasi 600 km. Važiavome pro derlingus laukus: veikė laistymo sistemos, žaliavo augalai, vėjas atnešė braškių kvapą...
– Toliau – Los Andželas, Santa Barbara, Santa Monika ir istorinis kelias 66. Papasakokite plačiau.
– Pirmasis sustojimas – Santa Monikoje, toje vietoje, kur prasideda (o gal baigiasi?) JAV istorinis „66 kelias“ („Route 66“), sujungęs JAV rytinę ir vakarinę pakrantes. Pasivaikštome Santa Monikoje, ir „66 keliu“ važiuojame į viešbutį, esantį Holivude. Ir vėl karšta (daugiau negu 30°C), mieste siaubingai daug mašinų – juk buvo penktadienio popietė!
Kitą dieną važiavome pro „Džošua medžių parką“. Šie medžiai – lyg dideli kaktusai, senos jukos, augančios retai dykumoje. Išsukome iš kelio, nusukome į „Pionierių kaimą“. Viena smėlėta gatvė su senoviniais pastatais abiejose gatvės pusėse atrodė kaip iš kino filmo! Fotografavomės prie kiekvieno namo kampo.
Sustojome ir senoviniame Otmano miestelyje: lyg sustingęs vaizdas iš tų laikų, kai „Route 66“ buvo pagrindinė JAV arterija.
Na, ir pagaliau įvažiavome į legendinį kelią – ant asfalto išpiešti ženklai „Route 66“. Sustojome „Roy’s stop“. Tai – vieniša benzino kolonėlė ir motelis viduryje dykumos. Vienintelis kolonėlės darbuotojas (turbūt Roy’us) – vietinis kaubojus su dideliu koltu ant diržo.
Vėliau sutikome vokiečių baikerių grupelę, dalijomės įspūdžiais. Pamatę mūsų liemenes, sustojo ir keturi lietuviai, keliavę po JAV automobiliu.
Toliau judėjome legendiniu keliu. Vienoje vietoje jis buvo uždarytas, tad važiavome aplinkui. Karšta, temperatūra virš 35°C. Kai kelias susiaurėjo, privažiavome ypatingai gražų kalnų ruožą. Sustojome ir senoviniame Otmano miestelyje: namai seni, gatvėje išdidžiai vaikščiojo nemažai asiliukų. Lyg sustingęs vaizdas iš tų laikų, kai „Route 66“ buvo pagrindinė JAV arterija.
O tada ir vėl kilome į kalnus, važiavome vingiuotais ir siaurais kalnų keliukais. Persiritome per „Stigreaves“ kalnų perėją, nusileidome nuo kalnų ir mėgavomės morkų pyragu senovinėje legendininėje baikerių kelio kavinėje. Nakvojome Kingmano miestelyje Arizonoje, esančiame 66 kelyje.
Kitą dieną „Route 66“ keliavome per Arizoną link „Didžiojo kanjono“. Pakeliui – keli labai gražūs istoriniai miesteliai, kuriuose sustojame pasivaikščioti. Visą popietę bei vakarą praleidome kanjone: vaikščiojome ir žvalgėmėms vis kitose apžvalgos aikštelėse besigėrėdami didingu gamtos kūriniu.
– Koks yra „Monumentų slėnis“?
– Važiuodami palei „Didžiojo kanjono“ kraštą stojome vaizdingose vietose, grožėjomės gamta.
Po truputį judėjome „Monumentų slėnio“ link. Ir štai, prieš akis pradėjo kilti raudonieji kalnų paminklai – įvairių formų ir dydžių. Tiems, kas pamatė šį slėnį pirmą kartą, pritrūko žodžių... Kas matė šį reginį jau ne pirmą kartą, taip pat žiūrėjo nekvėpuodami. Gamtos didybė!
Mūsų viešbutis buvo pačioje slėnio širdyje, tad prieš akis stūksojo gamtos paminklai. Visi sėdėjome iki sutemų balkonuose stebėdami, kaip, besileidžiant saulei, keitėsi gamtos spalvos. Naktis buvo labai trumpa: kėlėmės paryčiui tekant saulei – žiūrėti, kaip keičiasi „Monumentų slėnio“ gamtos stebuklai juos apšviečiant saulei. Likome sužavėti.
– Ar kelionėje būta ginčų ar nesutarimų?
– Prasidėjus antrai kelionės savaitei pasigirdo kalbų „pasiilgau namų“ ir kai turėjome važiuoti į Palm Springso miestelį dykumoje, entuziazmo kažkodėl nebeliko. Tad buvo šioks toks „sukilimas laive“: vieni siūlo važiuoti per aplinkui, kalnus, kiti – minti tiesiąja. Komanda nubalsavo važiuoti tiesiai... greitkeliu. Kapitonas graužėsi, bet tautos noras jam yra įsakymas.
– Viena yra vairuoti, valdyti motociklą, bet kita – būti keleiviu. Jūsų komandoje visi ekipažai (išskyrus vieną) vyko poromis, su merginomis ar žmonomis. Kaip kelionę atlaikė moteriškoji komandos pusė?
– Atlaikė gerai, nes ši išvyka joms buvo jau ne pirmoji kelionė motociklu. Dauguma sutiko, kad viešnagė buvo įspūdinga, ir sakė, kad važiuos dar.
– Kelionės metu aplankėte 7 nacionalinius parkus. Kuo jie skyrėsi vienas nuo kito?
– Sunku pasakyti: jie visi skirtingi ir savaip gražūs, reikia pabūti visuose.
Be jau minėtų, dar lankėmės ir Josemito nacionaliniame parke. Išnirus iš tunelio abipus upės atsiveria ypatingo grožio uolėti kalnai. Didelį įspūdį visiems padarė labai stati 900 metrų aukščio granito siena – uola, pavadinta „El Capitan“ vardu, į kurią kopti atvyksta alpinistai iš daugybės šalių.
Aplankėme ir Nacionalinį Arkų parką, kur, pakilus į kalnus, atsiveria nuostabios raudonų, oranžinių, geltonų spalvų kalnų figūros. Raudonos spalvos kalnus keičia įvairių atspalvių pilki, geltoni. Stabtelėjome apžiūrėti senovės žmonių piešinių ant uolų. Važiuodami toliau netekome amo: abiejose kelio pusėse atsivėrė prarajos, o neplatus kelias tęsėsi kalnų keteromis! Stojome ir godžiai rijome vaizdus akimis.
Gražiais keliais atvykome į Bryso kanjono parką Jutoje. Atvažiavę į apžvalgos vietą, kur gerai galima matyti kanjono grožį, nustėrome: įspūdis buvo toks, kad matėme lyg iš šlapio pajūrio smėlio ištekintas smėlio pilis. Dideles ir raudonos spalvos, sustatytas tarp kalnų...
Pakeliui pravažiavome ir neapsakomo grožio Ziono nacionalinį parką, kur kalnai – tamsiai raudoni, net asfalto spalva „pritaikyta“ – bordo spalvos. Įspūdingi serpantinai ir ilgas tamsus tunelis, prieš kurį parašyta: „Nusiimkite akinius nuo saulės – tamsus tunelis“.
– Tad kas kelionėje paliko didžiausią įspūdį?
– Skirtingai: vieniems – „Didysis Kanjonas“, kitiems – „Monumentų slėnis“. Man asmeniškai – važiavimas istoriniu „Route 66“: gamta, supanti ši kelią, nuostabūs senoviniai miesteliai ir daug motociklininkų.
– Kokie planai sukasi galvoje kitai, artimiausiai kelionei?
– Kitą vasarą planuojame keliones Europoje. Tačiau 2017 m. sezono planuose – vėl Amerika. Tik šį kartą – JAV šiaurinė pusė, Jeloustono nacionalinis parkas, žymus savo geizeriais ir geoterminiais reiškiniais, įtrauktas ir į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, Juodieji kalnai ir didžiausia pasaulyje motociklininkų šventė – suvažiavimas, vykstantis Sturgyje. Taip pat dar nebuvome ir planuojame aplankyti „Harley-Davidson“ muziejų Milvokyje ir „Rock’n’roll Hall of Fame“ muziejų Klyvlande.
