Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Karas Afganistane: gyvenimas šarvuotyje

Lietuvos karių misija Afganistane: gyvenimas šarvuotyje
E. Bareikos nuotr. / Lietuvos karių misija Afganistane: gyvenimas šarvuotyje
Šaltinis: 15min
0
A A

Lietuvos kariai, tarnaujantys misijoje Afganistane, turi savo blogą. Jame pastebėjome labai įdomius įspūdžius apie gyvenimą šarvuotyje, kuriame jiems tenka praleisti nemažai laiko. Jūsų dėmesiui – pasakojimas, kuriuo jie dalijasi savo internetiniame puslapyje www.karysmisijoje.com

Neseniai viename internetiniame tinklalapyje perskaičiau straipsnį, kur žmogus apsigyveno apleistame automobilyje, tiesiog kieme. Pamaniau – nepatogu, bet gyventi galima, ir iš karto kilo klausimas, o ar aš negyvenu automobilyje ir dar šarvuotame?

Taigi, pirmiausia norėčiau papasakoti savo pirmąją pažintį su automobiliu HMMWV (visiems geriau pažįstamu „Hummer“ pavadinimu). Dar būdamas moksleiviu mėgau lankytis automobilių parodose LITEXPO parodų rūmuose: daug gražių naujų mašinų (į kai kurias net ir atsisėsti buvo galima), kurias kartais reprezentuoja gražios merginos, dalina visokius žurnalus, lipdukus, kitokias dovanas – žodžiu, viskas, kas įdomu paaugliui, vienoje vietoje. Vienoje tokių parodų, garbingoje vietoje ir pamačiau „Hamerius“ – civilinį ir karinį modelius. Civilinis, nors ir didelis, gražus, erdvus, akį traukiančios geltonos spalvos, sulaukė mažiau parodos lankytojų dėmesio. Daugeliui, kaip ir man,

A Česnausko nuotr./Lietuvos karių misija Afganistane: gyvenimas aarvuotyje
A Česnausko nuotr./Lietuvos karių misija Afganistane: gyvenimas šarvuotyje

įdomesnis buvo karinis – maskuojančios spalvos, grubių kampuotų formų, matytas   koviniuose filmuose. Atsisėsti į vidų nebuvo galima, tačiau pasižiūrėjęs pro langą, jau tada, pagalvojau: „…toks platus išorėje, bet taip mažai vietos sėdinčiam viduje, tikriausia, nelabai patogu būtų važiuoti keletą valandų…“.

Nenoriu gilintis į technines savybes, gedimų ar remonto ypatumus, tiesiog noriu pasidalinti savo gyvenimo automobilyje įspūdžiais. Galiu drąsiai teigti, kad gyvenu jame ir aš, ir mano kolegos. Apskritai, pagalvojau, kad mūsų „Hameris“ mums atstoja namus: turim kaimynų (vieną net iš antro aukšto – stovintis bokštelyje kulkosvaidininkas), kiekvienas turi savo neliečiamą erdvę, tačiau visi kartu turim ir bendrų erdvių, kur turim susidėti bendrą įrangą (ar nepanašu į bendrabutį?).

Tai vieta, kur mes valgom, miegam, ilsimės, budim: praleidžiam daugiausiai laiko, kai esam užduotyje. Esant už bazės teritorijos, tai saugiausia vieta – mano namai, mano tvirtovė!

Vieta, aišku saugiausia, bet ne pati patogiausia. Vietos, kaip jau minėjau, ne per daugiausiai. Sėdint ilgesnį laiką sutinsta kojos, nes pakeisti jų laikymo padėties nėra galimybių. Suprakaituoja visas kūnas, sušlampa viskas, kas turi sąlytį su kūnu: sėdynė, drabužiai, šarvuota liemenė, šalmo vidus.

E. Bareikos nuotr./Lietuvos karių misija Afganistane: gyvenimas aarvuotyje
E. Bareikos nuotr./Lietuvos karių misija Afganistane: gyvenimas šarvuotyje

Oro cirkuliacija minimali – po ilgesnio važiavimo įkaista visas metalas, o jei dar ir saulutė šviečia, pasidaro tarsi šiltnamyje, prakaitą nuo kaktos tenka vos ne kas minutę valytis, o nuo krūtinės tiesiog upeliai teka. Paauglystėje pastebėjau, kad keletą valandų bus nepatogu važiuoti, vėliau tuo įsitikinau ne kartą.

O kaip dėl keleto parų važiavimo viduje? Kažkada bendravom su kolegomis šiuo klausimu ir nutarėm, kad priprasti niekaip prie to nepatogumo nepavyksta, tačiau, pats pastebėjau, kad mano asmeninio nepatogumo lygis kinta priklausomai nuo viduje praleisto laiko. Po keleto valandų jau nelabai kreipiu dėmesį į visus nepatogumus, prilipusius prie kūno drabužius, o, jei bent keletui minučių kas porą valandų galiu išlipti laukan, nuotaika kaip mat pagerėja.

Dviejų (iš trijų) svarbiausių žmogaus fiziologinių poreikių – miegojimo ir maitinimosi – užtikrinimas automobilio sąlygomis irgi neblogai įgyvendinamas. Aišku, miegoti, kaip ir tiesiog sėdėti viduje ilgesnį laiką, nepatogu, bet kai esi pavargęs, kartais ir porą valandų pamiegojęs „Hameryje“ jautiesi geriau, nei septynias valandas išmiegojęs lovoje. Suprantama, kad padėčių įvairovė yra labai skurdi.

A Česnausko nuotr./Lietuvos karių misija Afganistane: gyvenimas aarvuotyje
A Česnausko nuotr./Lietuvos karių misija Afganistane: gyvenimas šarvuotyje

Maitinimosi prasme situacija  žymiai geresnė – patogiai pavalgyti gali ir stovėdamas, ir važiuodamas. Aišku, maisto nepasigaminsi – gali valgyti tik sausą davinį, kurio paruošimui ir valgymui „Hameris“ yra tiesiog ideali vieta. Maitinimasis vyksta taip: praplėši davinio maišelį, išsiimi ir susikamšai aplink pagal savo valgymo eiliškumą skirtingus pakelius (duona, riešutai, sūris, pyragėliai ir t.t.), pagrindinį patiekalą paruoši šildymui ir paduodi „kaimynui iš viršaus“, kad pasidėtų šalia, kol sušils (šildymo metu sklinda nemalonus kvapas, todėl šildyti geriau lauke (mūsų bendrabučio atveju – balkone), nei ribotoje „Hamerio“ erdvėje.

Po penkių minučių jau valgai: viskas patogu, net vairuotojas gali valgyti vairuodamas. Vienintelė blogybė, jei kažkas nukrenta žemyn – pasiekti galėtų tik jogos propaguotojai.

Vykdant užduotį svarbiausia yra ne patogumas, o saugumas, tuo mano namai man ir patinka, o ir gyventi juose liko visai nedaug.

www.karysmisijoje.com

A Česnausko nuotr./Lietuvos karių misija Afganistane: gyvenimas aarvuotyje
A Česnausko nuotr./Lietuvos karių misija Afganistane: gyvenimas šarvuotyje

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie Gazas