Vilnių palikome apie 5.30 val. pirmadienį ryte. Navigacija informavo, kad Frankfurtą turėtume pasiekti apie 18 val. tą pačią dieną. Nelabai tikėjome navigacijos prognozėmis, tad planavome ilgesnę kelionę. Jai pasirinkome „Peugeot 308 SW“ modelį, kuris po to, kai nuriedėjo nuo konvejerio, tebuvo pravažiavęs 50 kilometrų.
Buvo aišku, kad pirmąjį tūkstantį kilometrų įveiksime nebandydami siekti maksimalaus greičio rezultatų. Pirma – nei Lietuvoje, nei Lenkijoje nėra kelių, kur būtų neribojamas greitis. Antra – automobilio varikliui reikia tūkstančio kilometrų norint įsidirbti.
Į šį automobilį gana patogiai tilpome keturiese kartu su visa savo manta – kompiuteriais, fotoaparatais, kameromis ir lagaminais. Prieš palikdami Vilnių sostinėje sklidinai užpildėme degalų baką 1,02 euro kainuojančiu dyzelinu. Netrukus prasidėjo maždaug kelionė į Frankfurtą prie Maino.
Iš Vilniaus pasukę į Lenkiją jau visai netrukus pasiekiame pasienio ruožą. Prieš jį esančioje degalinėje nusprendžiame papildyti baką, tačiau šios minties netrukus atsisakome.
Savitarnos kasoje reikia nurodyti, už kokią sumą eurų pilsime degalus. Kadangi nežinome, kiek tiksliai degalų sunaudojome, nusprendžiame nelaistyti dyzelino ant žemės ir degalus pilti kitoje degalinėje. Žinoma, jau Lenkijos teritorijoje.
Vos įvažiavus į Lenkiją Ramūno Fetingio vairuojamas „Peugeot 308 SW“ yra stabdomas pasienio pareigūnų. Netrukus paprašoma pateikti ne tik vairuotojo pažymėjimą, bet ir visų keleivių tapatybės korteles. Procedūra užtrunka keliolika minučių ir tai mums nepatinka, nes norime kuo anksčiau pasiekti Frankfurtą.
Sugrįžęs muitininkas paprašo atidaryti bagažinę. Turbūt nori patikrinti, ar joje nesislepia vienas kitas kaimas pabėgėlių. Bagažinėje neaptikęs draudžiamų daiktų muitininkas lenkiškai mums sušnabžda „gero kelio“.
Nuvažiavę vos kelis kilometrus pamatome remontuojamą kelio atkarpą ir nurodymą vykti per apylanką. Pasirinkimo neturime, todėl vadovaujamės nuorodomis, nors navigacija įkyriai rėkia važiuoti remontuojama atkarpa.
Kelias apylankoje – lopytas perlopytas. Penkiasdešimt pilkų asfalto atspalvių. Kelio būklė tokia tragiška, kad kai kurių nelygumų nekompensavo net gana minkšta automobilio važiuoklė.
Važiavimas per Lenkiją – nesibaigiantys lenkimai. Tenka aplenkti ne tik vilkikus, bet ir niekur neskubančius vietinius vairuotojus. Galiausiai pasiekiame greitkelį, kur galime mėgautis važiavimu.
Tiesa, greitis čia apribotas ir spausti daugiau nei leidžia įstatymas nesiryžtame vien todėl, kad neturime laiko aiškintis su policijos pareigūnais.
Nusprendėme, kad laikas padaryti trumpą pertraukėlę ir tuo pačiu metu įsipilti degalų. Dyzelinas pas kaimynus brangesnis nei Lietuvoje. Prisipildome baką degalų, kurių litro kaina 1,1 euro.
Toliau tęsiame kelione greitkeliu, tačiau prieš Varšuvą patenkame į spūstį. Judame vėžlio greičiu. Eismo juostos keisti neverta, nes visose jose automobiliai juda beveik vienodai. Keturių kilometrų atkarpą važiavome beveik valandą, o „Peugeot“ kompiuteris apskaičiavo, kad per tą laiką daugiau nei 20 minučių tiesiog stovėjome.
Galiausiai pamatėme didžiausius spūsties kaltininkus. Skirtingose eismo juostose, įjungę avarines šviesas stovėjo keli automobiliai pravirais variklio gaubtais. Seni automobiliai neatlaikė lėto važiavimo ir perkaito, taip sukeldami dar daugiau nepatogumų kitiems vairuotojams.
Išsilaisviname iš spūsties ir vėl galime važiuoti įprastu tempu. Iki Vokietijos sienos likus maždaug 70 kilometrų nusprendžiame iki viršaus papildyti dar ne visai ištuštėjusį degalų baką. Tiesiog taupumo sumetimais degalus pilame Lenkijoje. Tiesa, degalai čia keliais europietiškais centais brangesni nei prieš tai mūsų aplankytoje degalinėje.
Nuraminę ir savo skrandžius greito maisto užkandinėje grįžtame į automobilį bei tęsiame kelionę. Nuvažiavę esame daugiau kaip pusę distancijos. Prieš akis laukia dar 700 kilometrų.
Vokietija pasitiko širdžiai mielais greitkeliais, tačiau nuotaiką kiek temdė apsiniaukęs dangus ir gausiai prapliupęs lietus. Pasirinkę saugų greitį artėjome prie savo kelionės tikslo. Maždaug už šimto kilometrų lietus baigėsi ir netrukus jau buvo galima mėgautis Vokietijos greitkelių suteikta teise „pagazuoti“ tiek, kiek leidžia eismo intensyvumas ir „Peugeot 308 SW“ 1,6 litro darbo tūrio variklis.
Radę tinkamą atkarpą nusprendėme įgyvendinti kiekvieno benzingalvio užgaidą – išbandyti maksimalų automobilio greitį. Ir nors „Peugeot“ kruizo kontrolės sistema leido pasirinkti maksimalų 254 km/val. greitį, tačiau mums pavyko pasiekti „vos“ 201 km/val. Tačiau netrukus pastebėjome nuokalnę ir pabandėme iš naujo. Šį kartą rezultatas buvo geresnis – 218 km/val.
„Peugeot 308 SW“ maloniai nustebino. Nors ant popieriaus deklaruojamas maksimalus greitis – 189 km/val., tačiau, kaip matote, pavyko pasiekti ir didesnius skaičius.
Įgyvendinę ketinimus išbandyti maksimalų greitį grįžome prie kreiserinio tempo ir, priklausomai nuo eismo intensyvumo ir greičio limitų, judėjome 120–170 km/val. greičiu.
Likus maždaug 200 kilometrų iki Frankfurto gavome žinių, kad ten itin smarkiai lyja, o netrukus į lietaus debesį įvažiavome ir patys. Tuo metu „Peugeot“ kompiuteris informavo, kad vėl reikėtų pilti degalų.
Lyjant lietui sustojome degalinėje ir čia prisipylėme dar vieną sklidiną baką dyzelino po 1,18 euro už litrą. Galiausiai priartėjome prie Frankfurto, virš kurio dangus jau giedrijosi.
Tiesa, paties Frankfurto nesiekėme, mat apsistojome Seligenstadto miestelyje už 30 km nuo automobilių parodos vietos. Nudžiugino tai, kad beveik visas kelias nuo nakvynės vietos iki parodos – greitkelis, tad čia neteks vilktis vos kelių dešimčių kilometrų per valandą greičiu.
Galiausiai apibendrinome kelionės maršrutu Vilnius–Frankfurtas rezultatus. Įveikėme beveik 1600 kilometrų, kelionės metu vidutinis greitis siekė 103 km/val., o degalų sąnaudos važiuojant maksimaliu leistinu ar įmanomu greičiu bei stringant spūstyse prie Varšuvos – 7,3 litro dyzelino šimtui kilometrų.
Nesiekiant visai jokių taupumo rekordų ir mėgaujantis važiavimu tokios degalų sąnaudos tikrai ne tik pateisinamos, bet ir protingos. Ypač žinant tai, kad automobilis naujas, ir pirmojo tūkstančio kilometrų reikėjo jo varikliui įsidirbti.
Frankfurto automobilių parodoje pasibaigus žurnalistų dienoms šiuo automobiliu keliausime namo, tad laukia dar tiek pat kilometrų pažinties su „Peugeot 308 SW“.
