Automobilis prieš autobusą ir kelionę pėsčiomis sostinėje – kas greičiau, patogiau ir pigiau?

Gyvenu Baltupių rajone, Kalvarijų gatvėje. Iš čia centro kryptimi galima važiuoti keliais maršrutais – Geležinio Vilko gatve arba Kalvarijų gatve, taip pat pastarąja pavažiuoti iki „Siemens“ arenos ir Ozo gatve pervažiuoti į Geležinio Vilko gatvę, taip pat – truputį toliau pasukti į tuštesnę Rinktinės gatvę.

Anksčiau visi maršrutai buvo daugiau mažiau tolygūs – atstumas skiriasi nedaug, todėl pamačius grūstį kurioje nors gatvėje, galima mėginti laimę kitoje.

Bet nuo liepos, kai atsirado tik visuomeniniam transportui, taksi, elektromobiliams ir keturis žmones vežančioms mašinoms skirtos juostos, Kalvarijų gatvė iš mano kelionės į darbą maršrutų buvo iškart išbraukta. Pirmą dieną joje pamačiau automobilių eilę, nesibaigiančią ne tik centro, bet ir Jeruzalės pusėn. Iki tol net žiemą toks vaizdas buvo retas. Buvo ne pikas (7–8 val.), bet prieš 9 val., kai didžiuma žmonių turi būti pasiekusi darbus. Naujosios juostos buvo tuščios – autobusai jomis skriejo kaip tie energinių gėrimų reklamos herojai, užtat į vieną juostą sugrūstosios lengvosios mašinos stūmėsi vėžlio greičiu.

Iki redakcijos, įsikūrusios tame pačiame pastate, kaip prekybos centras „Panorama“, – lygiai 6 km, jei keliauju Kalvarijų gatve ir Konstitucijos prospektu, arba 5,2 km, jei renkuosi Geležinio Vilko gatvę.

Rūtos Strakšaitės nuotr./Šviesų žaismas naktiniame Vilniuje

Paprastai važiuoju pastarąja (o jau kelias savaites – tik pastarąja), nes atstumas trumpesnis, joje – mažiau šviesoforų, leidžiamas didesnis greitis ir nėra autobusų juostų. Bet pėsčiomis eiti patogiau Kalvarijų gatve, ja važiuoja ir visuomeninis transportas, todėl eksperimentui pasirinkau šį maršrutą – bus galima objektyviau palyginti kelionės trukmę.

Vairuoti – maždaug 10 minučių

Operatyviai pasiekti centrą bet kuriuo metu rytą sunkiausia pirmadieniais. Gal dėl to, kad daug kas stengiasi pavėlinti darbo savaitės pradžią, gal kai kurie, užuot po savaitgalio grįžę sekmadienio vakarą, renkasi rytą prieš pat darbus, gal studentai stropiau nei kitomis dienomis skuba į paskaitas.

Ne sykį įsitikinau, kad mano kelyje būtent pirmadieniais prie šviesoforų mašinų eilės būna ilgiausios, jos juda lėčiausiai, o grūstys išsisklaido vėliausiai. Vėliau kiekvieną dieną būna vis lengviau.

Todėl eksperimento pradžiai pasirinkau pirmadienį – įdomu patikrinti, kiek užtruksiu keliaudama mašina pro „Siemens“ areną, Kalvarijų turgų ir savivaldybę. Reikia pripažinti, kad vasarą pirmadieniai – malonesni nei žiemą. Automobilių toli gražu ne tiek, kiek kitais mėnesiais. Tai patvirtino ir kelionės trukmė – iš aikštelės pajudėjusi 8.17 val., atvažiavusi į darbą sustojau 8.30 val., taigi užtrukau 13 minučių, dar poros minučių reikia, kol nuo namų atėjau iki mašinos.

Vienas iš vaikščiojimo smagumų – galima užsukti į parduotuves. Pakeliui į namus galima apsirūpinti vakariene.

Gal tą dieną man pasisekė – mašinų išties buvo nedaug, o beveik prie visų sankryžų degė žalia šviesa (gal ta „žalia banga“ vis dėlto veikia?), kitur reikėjo tik truputį palūkėti, kol raudoną pakeis žalia.

Kai nuo Žalgirio gatvės baigiasi autobusams ir kitiems privilegijuotiesiems skirta juosta, važiuoti dar lengviau.

Per keliolika minučių pamąsčiau, kad šios daugelį papiktinusios juostos nėra tokios blogos – kai nereikia stumdytis su autobusais ir derintis prie lėto jų bei įžūlaus maršrutinių taksi vairuotojų manevravimo, net viena juosta lengvosios mašinos juda greičiau.

Trečiadienį dėl įdomumo paskaičiavau, kiek užtruksiu Geležinio Vilko gatvėje: 7.56–8.05 val., taigi biure atsidūriau per 9 min. Vėl pasisekė – prie šviesoforų stovėjau tik kol užsidegs žalia šviesa, o automobilių beveik nebuvo, nors žiemomis jų kolona kartais driekiasi kone nuo Santariškių.

Ketvirtadienį prireikė šiek tiek daugiau laiko – pajudėjusi 7.59 val., atvažiavau per 12 min. Užtrukau, nes teko pastovėti prie Kalvarijų gatvės pabaigoje esančios parduotuvės „Norfa“ ir Geležinio Vilko gatvėje prie sankirtos su Žalgirio gatve.

Dar sykį Geležinio Vilko gatvę išbandžiau kitą pirmadienį – lygiai 10 minučių nuo 8.35 val. Stengiausi laikytis visų taisyklių ir šiukštu neviršyti greičio, kad eksperimentas vyktų sąžiningai, nors lekiant su vėjeliu šia gatve pavyktų nuvažiuoti dar greičiau.

Galiausiai – vėl pirmadienį – dar kartą pervažiavau Kalvarijų gatve ir Konstitucijos prospektu. Lygiai 10 minučių. Gal dėl to, kad iš namų pajudėjau 8.30 val., kai mašinų srautas būna sumažėjęs, gal dėl to, kad šviesoforuose lyg tyčia degė žalia šviesa – pastovėti po minutėlę teko tik porą kartų.

Vaikščioti – pigiau nei sporto klubas

Vilniaus Kalvarijų gatvė

Pėsčiomis į darbą keliavau ketvirtadienį. Eiti visą laiką teko palei Kalvarijų gatvę, vėliau – Konstitucijos prospektu, tad lenktyniavau su mašinomis ir visuomeniniu transportu. Žiemą, ypač pirmadieniais, daugelį ratuotųjų būtų nesunku aplenkti, bet šį kartą pralaimėjau – nebuvo didelės grūsties, todėl automobiliai gana greitai judėjo pro šalį.

Išėjau dar prieš 8 val. Nors švietė saulė, buvo šaltoka, taigi iškart įsisupau į skarą, bet judėdama netrukus sušilau – vienas iš daugelio vaikščiojimo privalumų. Svarbiausi, žinoma, – nemokamos treniruotės ir jokių išlaidų.

Ėjau neskubriai. Judėjimą priekin, kaip ir sėdint prie vairo, trikdė šviesoforai, kurie visi lyg tyčia švietė raudonai. Be to, nuolat reikėjo lenkti žioplinėjančius ar prie perėjų susibūrusius žmones.

Nueiti iki sankryžos su Kareivių/Ozo gatve prireikė maždaug 20 minučių – įveikta atkarpa, kur rudenį ir žiemą į plaučius patenka daugiausiai anglies dvideginio, nes įjungtais varikliais stovi daugiausia automobilių.

Per gerą pusvalandį pasiekiau Žalgirio stotelę. Lieka bjauriausia atkarpa – pro Kalvarijų turgų, kur susidaro ne mašinų, o pėsčiųjų, apsikrovusių pirkiniais ar laukiančių autobusų ir troleibusų, grūstys. Nosį riečia iš kai kurių senų namų sklindantys nemalonūs kvapai.

Autobusams labiausiai „pasisekė“ vertinant „parkavimo“ galimybes – galvos visai nereikia sukti, užtat patogumo ir mobilumo prasme visuomeninis transportas neturi jokių pranašumų.

Užtat įsukus į Konstitucijos prospektą atsigauna ir nosis, ir akys – priešais atsiveria erdvi gatvė, kurioje mašinos ilgam įstringa retai, be to, jos važiuoja truputį toliau nuo pėsčiųjų.

Iš viso kelyje užtrukau valandą, bet paspartinus žingsnį pakaktų 50 minučių.

Vienas iš vaikščiojimo pėstute smagumų – galima užsukti į parduotuves. Laimė, kad Kalvarijų gatvėje nevilioja nei drabužių, nei kitos daug išlaidų reikalaujančios prekyvietės. Pilna tik maisto parduotuvių, taigi pakeliui į namus galima apsirūpinti vakariene.

Lietuvoje nuolat tenka tampytis skėtį, kurio, pagal kiaulystės dėsnį, dažnai neprireikia. Skėtį mašinoje vežiojuosi, bet jį per metus išsitraukiu tik kartą kitą. Ten pat galima susidėti ir daugelį kitų daiktų (pirkinius, pietų dėžutę, kompiuterį, kuriuos kitaip tektų tempti rankose).

Autobuse – trumpiau, darbe – nebūtinai greičiau

Paskutinė eksperimento dalis – autobusas. Namų duris užrakinusi 8.22 val., keliauju spaudos kiosko link papildyti Vilniečio kortelės. Nuo liepos pradžios nė karto nevažiavau visuomeniniu transportu ir apskritai nesinaudojau kortele, todėl joje – absoliutus 0.

Laimė, kad kioskas – pakeliui į stotelę, taigi perniek nesugaišiu nė minutės. Kur tau! Pinigus paėmusi pardavėja kortelės neskuba atiduoti – niekaip negali jos papildyti, todėl tenka perkrauti kompiuterį. Tris ar keturias minutes stoviu, dairydamasi į gatvę. Pravažiuoja vienas autobusas, bet ne greitasis.

Autobusų ir troleibusų keleiviams tenka prisitaikyti prie naujų važinėjimo po Vilnių ypatumų

Stotelėje atsiduriu 8.28 val. Maniškis 1G maršruto autobusas pasirodo, kaip ir parašyta tvarkaraštyje, pusę devintos. Su keliais keleiviais šiaip ne taip įsispraudžiame (nors dar ne rugsėjis, autobuse jau sausakimša, tai kas bus prasidėjus mokslo metams?). Galiu tik pasvajoti apie sėdimą vietą, todėl tvirčiau įsikabinu į turėklus.

Tuo pačiu metu dairausi aparato, kad galėčiau nuskaityti 2,20 lito už bilietą. Vienas keleivis į jį patogiai atsirėmęs, todėl tenka paprašyti pasitraukti. Pamojuoju kortele prie aparato – jokio signalo. Važiuoju „zuikiu“, svarstydama, kokios taktikos laikytis, – apsimesti ne vietine ar tikėtis keleivių užtarimo (tikrai kažkas matė mano pastangas), jei įlips kontrolieriai, ar išlipti artimiausioje stotelėje ir laukti tuštesnio autobuso, kad būtų patogiau „susitarti“ su ta geltona dėžute? Artimiausioje stotelėje žmonių sumažėja ir pagaliau galiu pamatyti, ką dėžutė rašo, – tereikia pasirinkti, kokios trukmės bilieto noriu.

Nors autobusas greitasis, prie Kalvarijų ir Kareivių/Ozo gatvių sankryžos ilgokai stovime su visais automobiliais. Bet jau kai važiuoja, savo pavadinimą jis pateisina – vairuotojas spaudžia taip, kad tenka tvirtai laikytis įsikibus turėklo, kur jau ten knygos skaitymas... Užtat atstumą tarp trijų stotelių nuvažiuojame per 10 minučių – kur kas greičiau nei įprastu autobusu.

Tiesa, tai – ne pabaiga. Iki darbo – dar visas Konstitucijos prospektas. Galėčiau pavažiuoti, bet teks eiti iki stotelės ir laukti autobuso ar troleibuso, todėl einu, tik ne prospektu, o Šnipiškių gatvelėmis. Viliuosi, kad taip sutrumpinu atstumą, tačiau vis tiek redakciją pasiekiu tik 9.07 val. (tiesa, eidama pernelyg neskubėjau, užtat prisikvėpavau išmetamųjų dujų – net Kalvarijų gatvės spūstyse taip nesmirdi). Užtrukau 45 minutes. Sunku ginčytis, kad važiuoti mašina būtų buvę patogiau ir greičiau, o pėsčiomis būčiau užtrukusi vos ilgiau, bet sutaupiusi 2,20 lito (arba kelis litus už benziną).

Galiausiai šiuos keliavimo būdus įvertinau balais nuo 0 iki 2 įvairiais aspektais: sugaišto laiko, kainos, mobilumo ir nepriklausomumo (važiuojant mašina ar einant pėsčiomis nereikia derintis prie tvarkaraščių, galima pasiekti bet kurį tašką, mašiną galima bet kada apsukti), patogumo (automobilyje galima vežtis daug daiktų ar įsisodinti pakeleivių, autobuse – paskaityti knygą), parkavimo ir sportavimo galimybių, tikimybės įstrigti grūstyje.

Subjektyviame tyrime automobilis ir keliavimas pėstute surinko po 9 balus, o autobusas – 7. Pastarajam labiausiai „pasisekė“ vertinant parkavimo galimybes – galvos visai nereikia sukti, užtat patogumo ir mobilumo prasme visuomeninis transportas neturi jokių pranašumų.