Dabar populiaru
Publikuota: 2012 liepos 27d. 13:45

„Mongol Rally“ dienoraštis. Geriausias kelias pasaulyje!

„Mongol Rally 2012“. Transmafagybro perėja
Keliautojų nuotr. / „Mongol Rally 2012“. Transmafagybro perėja

Nuo Čekijos iki Mongolijos vykstantį „Mongol Rally 2012“ pasiruošę įveikti lietuviškieji „Dykumų rijikai“ tęsia savo kelionės dienoraščio eilutes. Šį kartą – pasakojimas apie kelionės atkarpą iki Rumunijos.

Atsibudus ankstyvą antradienio rytą nemaža dalis ekipažų jau buvo pajudėjusi iš Klenovos. Laikas judėti buvo ir mums. Kad pasiektume kitą savo tikslą, Bukareštą, Dacios odometras turėjo prasukti dar 1400 kilometrų. Neskubant ir ramiai riedant tvarkingais Europos keliais tas turėtų užtrukti ne daugiau nei 16-18 valandų. Kol kas per daug dideliais nuotykiais kelionė dar nekvepia: esame sau puikiai pažįstamoje Europoje ir visiškai dėl nieko nesijaudiname, nebent kartais suirztame dėl tuštelėjusių skrandžių. Visi komandos nariai tingiai sau vėpso per langus ir laiką leidžia nužiūrinėdami pro šalį einančių merginų kojas. Išskyrus, žinoma, Mantą, kuris turi merginą ir nužiūrinėja tik elektros stulpus.

Judėjimas link Čekijos-Slovakijos sienos buvo labai civilizuotas. Nenuostabu – Čekija yra mūsų kelionės civilizuotumo epogėjus ir toliau viskas eis tik blogyn. Maloniai riedėdami tvarkingais čekų greitkeliais ir kirsdami keletą akių nerėžiančių miestelių pasiekėme pasienį. Pasienį sudarė ženklas, skelbiantis, kad atvykome į Slovakiją ir liūdnai kiurksantys tušti muitininkų namukai. Visi pagarbiai linktelėjome Šengeno zonos garbei.

Keliautojų nuotr./„Mongol Rally 2012“. Vaizdas pro langą
Keliautojų nuotr./„Mongol Rally 2012“. Vaizdas pro langą

Įspūdžiai iš Slovakijos yra labai riboti: ten nusipirkome vinjetę keliui ir šokoladuką. Tada ją tiesiog pravažiavome. Panašiai, kaip lygintuvas pravažiuoja per marškinius, arba kaip mergina, sakanti, kad geriausia būtų likti tik draugais, pervažiuoja per širdį. Vienu žodžiu sklandžiai.

Prapjovę kiaurai per visą šalį pasiekėme Vengrijos pasienį. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nebuvo vėl linktelta Šengeno zonai. Buvo, ir labai atsakingai. Vengrija vėlgi per daug mūsų nedomino ir planas buvo važiuoti per ją kiek įmanoma greičiau, kad netrukdami pasiektume Rumuniją. Didžiausią džiugesį komandai kėlė važiavimas per miestelius, kurių pavadinimai buvo Bicke ir Kistelek. Nepaisant atkaklių visų vairuojančiųjų pastangų, link Vengrijos-Rumunijos sienos artėjome temstant, tad nusprendėme sustoti ir naktį praleisti guliašų megacentryje Vengrijoje.

Sustojimu tašku buvo pasirinktas miestelis pavadinimu Szeged. Visų komandos narių nuostabai, Szeged buvo neregėtai panašus į Vilnių. Gatves maišė troleibusai, o jų pakraščiuose stūksojo labai akiai pažįstami daugiabučiai. Kartais visa miesto infrastruktūra atrodė kiek liūdniau ir mažiau prižiūrėta. Tais etapais Szeged labiau priminė Kauną, nei Vilnių.

Kitą rytą pajudėjome link Rumunijos sienos ir ją pasiekėme visai netrukus. Tai buvo pirmasis pasienio postas, kur mums prireikė rodyti pasus ar iš viso žiūrėti į pasienietiškus pasieniečių veidus. Pareigūnas atsainiai nužvelgė mūsų dokumentus, pasakė, kad vairuojame gerą automobilį (musų Duster’is yra kilęs iš Rumunijos) ir praleido mus be jokių problemų.

Keliautojų nuotr./„Mongol Rally 2012“. Rumuniška architektūra
Keliautojų nuotr./„Mongol Rally 2012“. Rumuniška architektūra

Tik kirtus sieną iš karto pajutome tirpstantį mus supančios aplikos europietiškumą. Pavažiavus vos dvidešimt metrų prie mūsų pribėgo kažkoks devynmetis ir neprašytas pradėjo plauti mašinos stiklą. Žūtbūt pabėgę nuo tokio reketo pamatėme link mašinos bėgantį rumuną mosikuojantį šusnim grynųjų pinigų – jis siūlė valiutos keitimo paslaugas. Paspaudę gazą mes tokių paslaugų mandagiai atsisakėme. Keliai pasidarė prastesni, o rumuniška architektūra dar prastesnė. Susidarė įspūdis, kad šalyje konkuruojama dėl to, kas beskoningiau pastatys namą. Laimėjo visi.

Laimei, braunantis gilyn į šalį aplinka tvarkėsi ir darėsi vis mažiau atgrasi. Pasiekus kalnus Rumunija pasidarė netgi pasakiškai graži. Kitas kelionės etapas buvo važiavimas per Transfaragasan perėją, kuri yra antras pagal aukštį grįstas kelias Rumunijoje ir, anot britiškojo Top Gear pranešėjų, geriausias kelias pasaulyje. Išties keliu likome labai patenkinti. Iš jo atsiveria fantastiški peizažai, danga yra geros kokybės ir vingiuotais kelio serpantinais yra labai smagu manevruoti. Baigę savo vyriškoje kompanijoje džiaugtis romantišku pasivažinėjimu nusileidome atgal į rumuniškuosius kaimus, kur per bet kokį stabtelėjimą automobilį pradeda spiesti pulkai vaikų ištiestais delnais. Nestabčiodami nukūrėme iki Bukarešto.

Tenais mūsų, vėluojančių apie aštuonias valandas laukė draugų draugė Valerija. Būdami absoliučiai gatavi neilgtrukus nuėjome miegoti.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie Gazas