Ilgai jų ir savęs negaišinau – su faktu sutikau, grafoje pasiaiškinimas nuoširdžiai parašiau „labai gailiuosi“. Kito varianto kaip ir neturėjau. Patogiai įsitaisęs ant „Passat“ galinės sėdynės (spėjau pagalvoti, kad vietos čia mažoka) dvidešimt minučių laukiau „dovanos“. Kaip jau turbūt supratote, nesutaupiau nei laiko, nei pinigų. Dabar liko išsiaiškinti, kiek tiksliai pinigų.
Taigi, sėdžiu komisariate ir laukiu savo eilės į magišką 201 kabinetą. Čia, už faneruotų sovietmetį primenančių durų, žaliomis uniformomis apsirėdę tarnautojai priima žmonių likimus lemiančius sprendimus. Sakote, likimas niekuo dėtas? Vairuotoju didelėje įmonėje dirbantis likimo draugas su jumis nesutiktų – jam atimta teisė pusę metų dirbti tiesioginį darbą.
Policijos vestibiulyje – visa devintojo dešimtmečio Vilniaus baldų kombinato ekspozicija
Gerą valandą laukiu vestibiulyje. Čia – tikras devintasis dešimtmetis. „Marmuro“ grindys, plastmasinės odos krėslai ir dešimt kartų perdažyti suoleliai. Prie stalo, ant kurio gimsta poezija iš serijos „esu kaltas, gailiuosi, susimildami – pasigailėkite“, stovi tradicinė visuose Sovietų Sąjungos mokyklose gyvenusi mokytojo kėdė. Jos traškesys primena matematiką.
Nerimauju. Artėja mano metas išgirsti nuosprendį. Viliuosi, kad išsisuksiu pinigine bauda ir mano teisė vairuoti liks nepaliesta. Suprantu, kad pareigūnas kiekvieną dieną man iš paskos nevažinėjo ir nematė, kaip aš tvarkingai laikausi KET taisyklių 363 dienas per metus. Faktas toks – tą dieną nesusilaikiau ir smarkiai prasižengiau taisyklėms. Na ir kas, kad sėdėjau prie sportiško keturiais ratais varomo automobilio vairo? Na ir kas, kad moku jį valdyti? Teorija sako, kad važiuojant dideliu greičiu reakcijos laikas nors ir lieka toks pats, tos kelios sekundės kol nuspaudi stabdžių pedalą pavirsta žymiai ilgesniu atstumu. Štai, skaitytojai, matote, pripažįstu savo kaltę ir suvokiu visus jus, eismo dalyvius, pastatęs į pavojingą situaciją. Visų jūsų atsiprašau.
Eilė prie 201-ojo kruta juda ir, nepraėjus nei valandai, atsiduriu pirmas eilėje. Šlapiame delne spaudžiu vairuotojo pažymėjimą, žalią lapą ir laukiu, kol durys atsivers ir žalios uniformos dėvėtojas rankos mostu pakvies užeiti. Ir išties, durys prasiveria! „Pietūs“. Užmetu akį į laikrodį – 11:29. Na, ką padarysi, valdiškose įstaigose tai normalu. Nenormalu štai kas: paklausus, kada man sugrįžti, gaunu atsakymą – pirmą. Oho, pietums, turbūt, švediškas valgyk-kiek-telpa stalas... Sarkazmą numetus šalin, spėju, pareigūnai turi ir be nuobaudų išrašinėjimo darbe ką veikti. Keista tik viena, juk į svečius buvau pakviestas vienuoliktą.
Giraitės gatvėje esančio policijos komisariato kaimynystė skurdi. Galima eiti pasivaikščioti Neries pakrante, galima pro tvorą pasidairyti į areštuotus automobilius (psichologiškai padeda suvokti, kad tavo situacija nėra beviltiška) arba užlipti kalneliu ir pasidairyti į naujus „Nissan“ ir „Hyundai“ automobilius. Geriau jau paskaitysiu knygą.
Skelbiami pusantros valandos pietūs. Pietums, turbūt, švediškas stalas...
Grįžtu atgal penkiolika minučių iki pirmos. Siurprizas – čia jau laukia gvardija „prasikaltusių“, mat jų protokoluose nurodyta atvykti lygiai pirmą. Aš, turbūt, dešimtas eilėje. Puiku! Vėl sėdžiu, laukiu, dairausi į Vilniaus baldų kombinato devintojo dešimtmečio kolekciją. Laukiamojo palikti nevalia – nebent nori stoti į eilės galą.
Kiek sutrumpinsiu šią istoriją ir eisiu prie esmės. Pas pareigūnus aš galiausiai papuoliau. Puse trijų. Primenu, kad atvykau 10:30. Vadinasi, pasitelkiant elementariąją matematiką, laukiamajame praleidau keturias valandas. Pridėjus miesto spūstis, gyvenimas sutrumpėjo penkiomis valandomis. Išmaniuoju telefonu spėjau susipažinti su visomis pasaulio naujienomis ir įsigilinti į visų Baltijos valstybių benzino kainas (latviams sekasi sunkiausiai).
Nuoširdžiai, vizitas 201-ajame buvo pati nuobodžiausia šio nuotykio dalis. Viskas vyksta labai paprastai – pareigūnas peržvelgia dokumentus, užduoda kelis klausimus ir nusprendžia nuobaudą. Man pasisekė gauti minimalią – praeityje rimtų prasižengimų neturėjau, o pasiaiškinimo eilutėse surašyta esė jam pasirodė įtikinama. Taigi, su vairuotojo pažymėjimu kišenėje ir šešių šimtų litų sąskaita keliauju namo.
Gal viskas nėra taip blogai. Visas penkių valandų „šou“ suveikė kaip pati geriausia prevencinė priemonė. Tai suveikė geriau nei piniginė nuobaudos išraiška. Esu tikras, kad artimiausiu metu galvodamas spustelti magistralėje ar ne, prisiminsiu šiuos „marmurinius“ koridorius ir padarysiu viską, kad Giraitės gatvėje manęs nė kvapo nebūtų. Laikykimės Kelių eismo taisyklių!
