Dabar populiaru
Publikuota: 2012 spalio 8d. 09:10

Tarptautinės kelionės dalyvė Eglė: „Rekomenduoju kopti į kalnus, nuo kurių gali matyti visą Atlantinį kelią”

Trolių kelias
Keliautojų nuotr. / Trolių kelias

Mintis apie dviejų savaičių kelionę po Švediją ir Norvegiją automobiliais, įveikiant 6000 km, išsirutuliojo žaibo greičiu. Per mažiau nei valandą, skrendant iš Gotenburgo pasitikti Naujųjų metų į Lenkijos Gdansko miestą, idėja su artimais draugais važiuoti automobiliu per dvi įspūdingas šalis išsirituliojo iki tarptautinio masto.

Norintys turėjo siųsti motyvacinius laiškus organizatoriams, t. y., man ir kitai mano draugei Julijai, ir tik 15 žmonių galėjo būti atrinkti. Iš pradžių mano draugė labai bijojo skelbti šią kelionę tarptautiniu mastu: automobiliai gali bet kur ir bet kada sugesti, gali kilti konfliktų su kitų šalių žmonėmis (šiuo atveju technologijos universitetų studentais), nerasime žmonių, kurie galėtų sumokėti 500 eurų mokestį, bus nepatenkintų stovyklavimu palapinėse, vidury niekur.

Įkalbėjau draugę ruoštis šiai kelionei − juk daug žmonių pasiryžę avantiūrai. Sakiau: „Galvok optimistiškai ir pasirenkim bet kokiems netikėtumams. Tikėk savimi ir manimi.“ Prieš skelbdamos kainą, darėme labai detalų biudžeto planą, net kelis jo variantus. Įtraukėme viską, ką galėjome: automobilius , kurą, draudimą, maistą, stovyklavimo priemones, kelių mokesčius, turistinius objektus, dušo galimybes ir taip toliau. Gavę galutinius skaičius, žinojome, koks turėtų būti mokestis keliautojams. Šiai kelionei organizuoti sukūrėme internetinę svetainę, paskelbėme galutinę datą laiškams siųsti. Daug pastangų įdėjome planuodamos maršrutą, nakvynes, maistą, lankytinas vietas, kokius automobilius imti, kiek ir ko gali tilpti bagažinėse. Nepatikėsite, bet sulaukėme net 65 motyvacinių laiškų iš įvairių Europos šalių!

Keliautojų nuotr./Norvegijos keliukai aplink fjordus
Keliautojų nuotr./Norvegijos keliukai aplink fjordus

Buvo sunku atrinkti tik 15 labiausiai tinkamų žmonių. Iš jų laiškų susidarėme įspūdį, kad jiems patinka kelionės automobiliais, stovyklavimas net dvi savaites, žygiai, gamta, kad jie nėra linkę niurnėti ir klausinėti: „kada bus galima išsimaudyti duše?“. Tiems žmonėms atrinkti sudarėme net 24-rių kriterijų sąrašą ir vertinimo balus. Vieni iš svarbesnių kriterijų buvo: ar žmogus turi medicinos žinių (pirmosios pagalbos suteikimas), stovyklavimo įgūdžių, vairavimo patirties visais aspektais (kiek metų, kiek kilometrų, kokius automobilius vairavo, kaip ilgai vairavo ir t.t.), ar yra komunikabilus, draugiškas ir ar žino kelionei kokių žaidimų, dainų.

Aš ir Julija pasidalijome atsakomybėmis. Aš buvau atsakinga už maršruto sudarymą, automobilių suradimą iš gerų nuomos kompanijų, už susirašymą su dalyviais, ar jie sutiktų vairuoti. Susisiekiau su vyrukais, kurie turėjo daugiau nei 5 metų vairavimo patirtį ir buvo vyresni nei 25 metai. Juk kažkam reikia vairuoti 3 automobilius.

Iš viso buvo 7 vairuotojai, įskaitant ir mane. Visiems pristačiau, kokias mašinas išnuomavome, kad iš anksto žinotų, daviau kelionės žemėlapius ir dienos maršrutus. Jie su džiaugsmu sutiko vairuoti. Julija planavo meniu, apsipirkimus, buvo atsakinga už pinigus, informacijos pateikimą internetiniam puslapiui, atsakymus į klausimus ir pan. Kelionei ruošėmės apie 3 mėnesius: ieškojome palapinių ir stovyklavimo įrangos, tinkamų ir didelių automobilių, ieškojome ir dėl žygių maršrutų skambinome nacionaliniams parkams, taip pat pilims dėl vizitų su gidu.

Keliautojų nuotr./Troliu namukai
Keliautojų nuotr./Troliu namukai

Stengėmės gauti kuo daugiau nuolaidų ir nemokamų dalykų, akcentuodamos, jog dalyviai yra iš visos Europos, o informacija apie šią kelionę ir rėmėjus bus prieinama net 96-ių technologinių universitetų studentams ir taip toliau. Norėjome kuo labiau sumažinti kelionės kainą keliautojams.

Išvykome liepos 16-tą dieną. Į Gotenburgą, su didelėmis kelioninėmis kuprinėm, prieš porą dienų atskrido studentai iš 9-nių skirtingų šalių.

Suorganizavome jiems nemokamas nakvynes savo draugų butuose ar bendrabučiuose. Na, o lemtingąjį liepos 16-osios rytą susipakavome į tris automobilius ir pajudėjome link Stokholmo. Kelias ne trumpas, nuvažiavome apie 600 kilometrų per vieną dieną. Pakeliui aplankėme keletą pilių ir kitų miestų, o vakare pasiekėme Stokholmą. Vietiniai Stokholmo KTH universiteto studentai surengė mums miesto ralį, 19 keliautojų studentų apnakvindino pas kitus studentus. Ryte automobiliais važinėjome po miestą, rinkdami po visą Stokholmą „išmėtytus“ keliautojus.

Vos tik visi buvo automobiliuose, prasidėjo liūtis. Per liūtį bandėme ištrūkti iš vienos automagistralės į kitą link Upsalos miesto. Bet liūtis buvo tokia smarki, kad vargu ką galėjome matyti už 10 metrų. Susidarė didžiulis kamštis, nes trys iš keturių juostų buvo visiškai užsemtos, automobiliai plaukte plaukė ketvirtąja juosta. Kai Kai reikėjo išsukti į magistralę į Upsalą, net suabejojau, ar pavyks. Vandens lygis kelyje jau buvo virš ratų ir reikėjo kirsti visą jūrą ant kelio, kur buvo žemėjimas. Keleiviai mano automobilyje jau panikavo, kad užstrigsime vidury kelio vandeny ir automobilis bus sugadintas.

Keliautojų nuotr./Keliautojų mikroatobusas pakibo
Keliautojų nuotr./Keliautojų mikroatobusas pakibo

Tačiau viskas buvo gerai ir išplaukę iš „baseino“ sustojome laukti kitų dviejų automobilių. Gerai, kad visuose automobiliuose turėjome nešiojamas racijas „Walkie-Talkie“ ir prieš kiekvieną posūkį ar sprendimą, viską paskelbdavome per racijas.

Kelionė į Upsalą buvo greita. Mieste praleidome vieną valandą ir turėjome galimybę pamatyti centrą bei kitas miesto įžymybes. Paskui traukėme link Švedijos šiaurės, per dieną įveikdami apie 600 kilometrų, nakvodami palapinėse ir gamindami maistą ant grilių. Su savimi visada turėjome medžio anglių, kad nereikėtų ieškoti medienos vėlai naktį.
Per Švediją važiavome 4 dienas ir įveikėme apie 2000 kilometrų, aplankydami pilis, miestus, gamtos objektus. Jau trečią dieną kirtome poliarinį ratą, miegodavome dienos šviesoje ir apie tamsią naktį galėjome pamiršti visai ateinančiai savaitei. Deja, nenumaldomai artėjo ir nenumatytos bėdos. Link Kirunos važiavome pro medžių viešbutį, kur viena naktis kainuoja 5000 SEK (~1500 lt.). Ten viešbučio savininkas papasakojo apie idėją kurti tokį verslą, perspektyvas ir leido pasinaudoti dušais.

Čia užtrukome ilgiau nei planavome ir teko keisti keletą numatytų planų. Vienai panelei netikėtai išniro kelio sąnarys − tokia liga, kai savaime išnyra sąnariai. Kvietėme greitąją pagalbą, bet vidury miškų nelabai ką išsikviesi. Iš viešbučio gavome ledo, tad uždėjome kompresą. Vėliau graikė sugebėjo įsistatyti kelio sąnarį pati ir tikino, kad viskas bus gerai, nes jai taip nutinka porą kartų į metus jau apie 10 metų. Šis įvykis jai sukėlė depresiją ir stresą: juk ji taip norėjo į šią kelionę, kad net nuslėpė faktą apie ligą ir meldė Dievo, kad tai neatsitiktų per kelionę.

Keliautojų nuotr./Prekeistolenas
Keliautojų nuotr./Prekeistolenas

Išsitraukiau pirmosios pagalbos vaistinėlę ir elastiniu tvarsčiu sutvirtinau jos kelį. Visus nuvaikiau nuo jos, nes neprašytas dėmesys ir gailestis labai slegia, ir mintis, kad tampi kitam našta, tiesiog žudo. Čia teko pasitelkti psichologinius sugebėjimus . Kaip ją paguosti ir nuraminti? Su ta panele praleidau valandą, klausydamasi jos baimių ir nuogąstavimų, braukdama ašaras, kol švedas, keliavęs su mumis, 21 val. nesėkmingai bandė iškviesti greitąją į nežinia kur. Pasikliaudami mergina, nutarėme aplankyti artimiausią ligoninę už 300 km, Kirunoje, kitos dienos rytą.

Ryte buvo suorganizuota ir užsakyta ekskursija po didžiausią geležies kasyklą Švedijoje. Tuo metu, kai kiti buvo ekskursijoje, aš ir Erikas (vienintelis švedas mūsų kompanijoje), nuvežėme graikę į ligoninę, kur valandą „kariavau“ su administratorėmis, kad pakviestų gydytoją ir apžiūrėtų jos kojas.

Deja, po šios kelionės labai nusivyliau Švedijos ligonine ir greitąja pagalba ir pasididžiavau, kad Lietuvoje sveikata svarbesnė nei kažkokie popieriai. Laimei, man pavyko susitarti dėl graikės apžiūros. Nustebino, kad ligoninėje nedarė rentgeno nuotraukos, neuždėjo įtvarų, tik sutvarstė kelį… Visi šie įvykiai sunervino ne mane, o Eriką. Sumažėjo jo kraujo spaudimas, jis išblyško ir beveik neteko sąmonės. Aš savo kuprinėje visada turėjau pirmosios pagalbos vaistinėlę, druskos, degtinės (degtinė puikiai malšina patinimus, dezinfekuoja), ir vandens. Paruošiau jam sūraus vandens ir daviau tą vandenį gerti visą dieną. Sūrus vanduo pakelia kraujo spaudimą ir gerina savijautą. Įsodinau abu sunegalavusius žmones į automobilį ir išvykome susitikti su ekskursantais. Prie Kirunos ežero radome keletą pavėsinių, ten pasigaminome pietus ir vėliau išvažiavome ieškoti nakvynės prie Abisko nacionalinio parko.

Keliautojų nuotr./Troliu namukai
Keliautojų nuotr./Troliu namukai

Ketvirtoji diena buvo numatyta ne „ant ratų“, o „ant kojų“. Tam tinkamiausias objektas − Abisko nacionalinis parkas. Aplankę ir pasigrožėję Kiruna, gavę progą aplankyti didžiausią Švedijoje geležies kasyklą ir pabuvoti kilometro gylio šachtose, šokome į automobilius ir kitus 50 kilometrų iki parko važiavome. Netoli parko, radę neblogą poilsiavietę su nameliu prie ežero, ten pernakvojome.

Tiesa, ežeras didžiulis, o jo gėlą vandenį buvo galima drąsiai gerti. Vietiniai gyventojai papasakojo, kaip pasiekti šią poilsiavietę ir patikino, kad galima gerti vandenį tiesiai iš ežero ir vanduo daug geresnis nei iš daugumos Vilniaus rajonų čiaupų.

Ketvirta diena parke buvo darganota, bet įspūdinga. Galinga ir labai srauni didelė upė, šniokščianti prie žygio takų, tolimi kalnai, kviečiantys juos pasiekti, jei tik turi laiko ir jėgų, nes jie toli. Laukinė gamta ir švarus oras gaivina ir apsuka protą. Mūsų keliautojai nekantriai laukė, kada galės išbandyti žygio batus ir savo ištvermę, kada galės padaryti milijoną nuotraukų savo fotoaparatais. Visi iki vieno buvo „ginkluoti“ mažiausiai dvejais fotoaparatais su didžiuliais ir brangiais lęšiais.

Mūsiškiai susiskirstė į tris grupes: „lėtieji“, „greitieji“ ir „super greiti“. „Lėtųjų“ grupė buvo todėl, kad vienas iš dalyvių, vos atskridęs į Gotenburgą, sugebėjo pargriūti ir skaudžiai susimušti kelį, o kita panelė iš Graikijos, nuslėpė savo retą ligą − itin silpnus kelius, kai net einant gatve gali išnirti sąnarys. Pasilikau su „lėtųjų“ grupe, nes kažkas iš organizatorių turėjo likti su jais, jei vėl kas nutiktų graikei. Labai norėjau, kad su manimi būtų kas nors iš kitų vaikinų, bet visi tuos mūsų nelaimėlius pamiršo ir dingo, pasirinkę gan ilgus žygio maršrutus. Taigi, trise slinkome pačiu trumpiausiu, dvi valandas trunkančiu taku.

Keliautojų nuotr./Gelezies kasyklos
Keliautojų nuotr./Gelezies kasyklos

Deja, mums prireikė beveik keturių valandų dėl akivaizdžių priežasčių. Buvome sutarę, kad 17-tą valandą susitinkame prie automobilių, pavakarieniaujame ir spaudžiame toliau, kad tą dieną, pasimėgaudami stovyklavietės laužu, jau nakvotume Lofoteno salose, Norvegijoje. Deja, kaip visada, visi planai būna sujaukti. „Super greita“ grupė sugebėjo pasiklysti ir privertė mus visus laukti ir nerimauti dar 3 valandas. Palapines tada statėme 2 valandas naktį. Tiesa, mus lydėjo vidurnakčio saulė, tad nakties nematėme beveik 9 kelionės naktis.

Lofoteno salose praleidome dvi dienas. Per pažįstamus norvegus gavome dvi kalnų trobeles, kur galėjome šiltai pamiegoti. Antrąją dieną, kas pasiėmė devynvietį automobilį ir važiavo į kitas vietas pasidairyti, kas žygiavo į netolimą kalną, lydimi vietinio norvego − mūsų draugo Thoro. Aš, kartu su graike, dienas leidau tingiai trobelėje, darydama įvairias procedūras slogai išsigydyti. Jaučiau, kad dėl nuovargio ir neišsimiegojimo silpo mano imunitetas ir „kabinosi“ sloga. Tikrai nenorėjau susirgti ir sukelti dar didesnių rūpesčių.

Kelionė automobiliais nebūtų tikra kelionė, jei jiems neįvyktų kokių netikėtumų. Kalnų trobelės buvo atokiai nuo civilizacijos, keliukas iki jų − tai vėžės žolėje, kur iš abiejų pusių metro gilumo skardžiukai, į kuriuos tikrai nenorėtum nuslysti. Vienas iš vairuotojų norėjo atbuline eiga pristumti mūsų devynvietį mikroautobusą arčiau trobelės. Tačiau vienas ratas išvažiavo iš vėžės, užkabino žolę ir nuslydo nuo kelio. Taip automobilis pasikabino priekiu, o vienas ratas liko kabėti.

Keliautojų nuotr./Rytas prie Geiranges fjordo
Keliautojų nuotr./Rytas prie Geiranges fjordo

Vargome kokias 5 valandas, kol ištraukėme automobilį. Laimei, pavyko rasti kaimyną, kuris turėjo traktorių, tad bandymų keliu pavyko pakelti automobilio priekį tiek, kad po laisvai kabančiu ratu pridėjus atitinkamo aukščio akmenų pagrindą, pavyko automobilį išvairuoti iš keblios padėties. Dėl automobilio mums, organizatoriams, teko daug nervintis, nes jis buvo išnuomotas mano vardu ir dar papildomi pinigėliai draudimui sumokėti už įbrėžimus ar kitus sugadinimus. Vos ištraukę automobilį, jį aptūpinėjome, apžiūrėjome ir apčiupinėjome.

Jokių pažeidimų neradome. Apsidžiaugėme dar labiau. Priėjau prie vaikino, kuris nenorėdamas įstūmė automobilį į griovį ir pasakiau, kad viskas gerai. Sutarėme, kad tą dieną jis paprasčiausiai nevairuos, nes dar buvo susinervinęs. Tikrai nėra noro vairuoti automobilį, kai patiri kokią stresinę situaciją.

Prieš akis laukė dar 1000 kilometrų į pietinę Norvegijos dalį. Tūkstantis kilometrų per dvi dienas. Atrodo, kad tai įmanomas dalykas, tačiau Norvegijos keliai vingiuoti, eismo juosta tik viena, su prasilenkimo vietelėmis, ant kelių vaikštinėja avys, o kelias, vedantis prie kelto ir kuriame didžiausias leistinas greitis 70 km/h, staiga pasibaigia. Važiuodami tą tūkstantį kilometrų, beveik visi, išskyrus vairuotojus, pramiegojo − aplinka niūri, beveik jokių miškų, akmeninė dykvietė.

Greitkelyje beveik nebuvo jokių šalutinių kelių, į kuriuos įsukus būtų galima tikėtis pievutės palapininėms pasistatyti. Norvegijoje sunku rasti vietą nakvynei, jei neketini mokėti pinigų už kempingą, kuris, beje, nėra pigus. Per dieną vairuodavome apie 9 valandas, neįskaitant sustojimų ir tualeto pertraukyčių.

Keliautojų nuotr./Orebro pilis
Keliautojų nuotr./Orebro pilis

Aplankėme Trondheimą, kur susitikome su kitais norvegais bičiuliais, surengė jie mums miesto ralį, ir netgi suorganizavo nakvynę ir vakarienę. Tiesa, Trondheime buvome suplanavusios siurprizą keliautojams − 4 valandas vandens pramogų parke, kur išsimaudėme, pasimėgavome džiakuzi, kitais vandens atrakcionais ir pagaliau pajutome vasarą, kuri, beje, šį kartą buvo gan šalta − apie 16 laipsnių šilumos.

Pernakvoję ne kur nors miške, o patogiose lovose, patraukėme link Prekestuleno klifo, per Atlantinį ir Trolių kelius, rinkdamiesi ėriukus vakarienei. Po kelionės Norvegijoje įspūdį paliko Lofoteno salos ir pietinė dalis. Atlantinis kelias, nors gražiai atrodo nuotraukose, tačiau tikrai neverta mokėti to kelio mokesčio, nes tiltu važiuojant jis tiesiog paprastas tiltas, jokio įspūdžio nepalieka. Tačiau tikrai verta ir rekomenduoju kopti į kalnus, nuo kurių gali matyti absoliučiai visą Atlantinį kelią. Nuo ten ir atsiveria tas visas grožis! Tiesa, Lofoteno salose daugybė Atlantinio kelio tipo tiltų, ir jie visi nemokami. Dėmesio vertas kelias − Trollstigen arba Trolių kelias.

Šis kelias tikrai vaizdingas ir įspūdingas, juo būtina pravažiuoti bent kartą gyvenime ir nebūtinai automobiliu. Pakeliui aplenkėme daug drąsuolių, minančių dviračius, arba net pėdinančių pėstute. Garsiai besiklausydami „Nightwish“ ir važiuodami vingiuotu keliuku, kur per kalnus net dangaus nesimato pro mašinos langus, apima jausmas, kad troliai iš tikrųjų netoli ir pasijunti toks mažas bei gležnas, apsuptas galybės ir didybės. Statūs, snieguoti kalnai kur ne kur, o iš visų pusių šniokščia kriokliai kriokliukai.

Išlipęs iš automobilio matai, kad kalnų viršūnės pasislėpusios debesyse! O, koks fantastiškas jausmas lipti į kalno viršūnę ir vaikščioti debesyse! Gaila, kad neturėjome daugiau laiko ten pavaikštinėti, nes „spaudė“ laikas ir likę kilometrai.

Keliautojų nuotr./Eglė Kuveikytė
Keliautojų nuotr./Eglė Kuveikytė

Norėdami ar nenorėdami, turėjome per tris dienas įveikti 1500 kilometrų, nes keli mūsų bendrakeleiviai buvo nusipirkę skrydžių bilietus liepos 28 dienai iš Oslo. Buvo dienų, kai įveikdavome vos 300 kilometrų, vairuodami net 8 valandas! Keliai siauručiai, greitis ne didesnis kaip 50 km/h. Net ir norėdami, negalėjome skubėti − mašinų aplenkti beveik neįmanoma ir ilgos mašinų eilės tįsdavusi lyg sraigės.

Susidariau nuomonę, kad Norvegijos greitkeliai − lietuviški asfaltuoti „šunkeliai“, kuriais vaikšto tuzinas avių, ožkų, karvių ir kitų naminių gyvūnų, o greičio ribojimas − 70km/h… Kiti irgi negailėjo juokelių apie Norvegijos greitkelius. Lietuviškais „šunkeliais“ ir tai greičiau važiuoti įmanoma. Kiti įsimintini ir tikrai verti vizito objektai − Geirangerio fiordas ir Preikestoleno skardis.

Per šią kelionę teko palapines statyti 2 val. nakties, kartais per smarkų lietų, kartais net ant asfaltuotos aikštelės, kuri skirta vairuotojams sustoti pailsėti. Kalnuotose vietovėse kartais beveik neįmanoma rasti medienos laužui kurti. Per dvi savaites „ant ratų“, stengiantis pamatyti kuo daugiau įžymybių, gamtos grožybių, pažygiuoti kalnuotomis vietovėmis, atrasi save ir tikrus draugus, suprasi, kaip svarbu visiems gerai sutarti.

Keliautojų nuotr./Trolių kelias
Keliautojų nuotr./Trolių kelias

Aš ir Julija per šią kelionę išmokome keleto dalykų: neorganizuoti kelionės didesnei nei 10-ties žmonių grupei, važiuoti ne daugiau kaip dviem automobiliais, užduotis visiems kelionės dalyviams pasiskirstyti tą pačią dieną: kas atsakingas už daiktų pakavimą mašinose, kas atsakingas už puodų plovimą, palapinių statymą ir taip toliau.

Neorganizuoti 6000 kilometrų dviems savaitėms − geriau mažiau kilometrų ir mažiau sėdėjimo automobiliuose, daugiau žygių ir aktyvios veiklos bei tikro stovyklavimo prie laužo − tai visiems labiau patiks. Detalus planavimas dar ne viskas − svarbu mokėti elgtis su žmonėmis, mokėti juos išklausyti ir išgirsti, ką jie sako, nesiskųsti. Jei labai nori, viską gali. Ir be abejo, sugebėti pasakyti kitam konstruktyvią kritiką.

Per dvi savaites nuvažiavome apie 5700 kilometrų, kasdien vairuodami apie 9 valandas be sustojimų. Pamatėme daug, supratome dar daugiau ir radome dar geresnių draugų visam gyvenimui.

Dabar be problemų galiu organizuoti kitą kelionę, pasikviesti tuos pačius žmones, galiu važiuoti atostogų pas juos ir nebus nepatogumų dėl nakvynės. Draugai, su kuriais dalinamės vienos iš gražiausių kelionių akimirkomis.

VIDEO: RoadTrip1 small

Tinklalapio nuotr./Vėžėjų gidas

 

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie Gazas