Portalas 15min tęsia pasakojimų ciklą apie eismą tarpukario Lietuvoje.
Klestintis viešasis transportas
Kaip jau minėjau ankstesniuose straipsnių ciklo dalyse, automobilizacijos lygis šalyje buvo itin menkas, lyginant su bendru gyventojų skaičiumi šalyje. Vairuoti automobilį priešpaskutiniais nepriklausomybės metais, turėjo galimybę vos kas 580-as Lietuvis. Turėti savo asmeninį automobilį galėjo dar mažesnis žmonių skaičius, kadangi daugelis automobilių buvo valdiški, ar priklausantys įmonėms.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tarpukario eismas Lietuvoje 4. Šoferio lapą tarpukariu galėjo įgyti ir 17-mečiai
Alternatyva lietuviams, neturintiems savo automobilio, ar neturintiems kas pavežės – viešasis transportas, tarpmiestiniai autobusai, arba taksi, kurių teikiama paslauga tais laikais nebuvo itin brangi. Važiuojančių viešuoju transportu ir tarpmiestiniais autobusais skaičiai buvo milžiniški, ypač Kaune, kuris tuo metu klestėjo ekonominiu požiūriu. Per paskutinius nepriklausomybės metus vien Kauno mieste buvo pervežta daugiau nei 24 milijonai keleivių, panašiu metu 1,74 milijono gyventojų pasinaudojo tarpmiestinių autobusų paslaugomis.
Vien Kauno mieste buvo pervežta daugiau nei 24 milijonai keleivių.
Tačiau kad ir kokie laukiami buvo keliautojai autobusais ar taksi, visi privalėjo laikytis tam tikrų taisyklių, kurios buvo išdėstytos judėjimo nuovados viršininko Broniaus Matulaičio išleistuose „Judėjimo tvarkos nuostatose“.
Vienodi taksi tarifai visiems
Priešingai negu dabar vyraujanti tvarka, kai kiekviena taksi įmonė nusistato savo vežimo tarifus, anuomet kainos buvo nustatomos atitinkamų įstaigų. Pavyzdžiui „Judėjimo tvarkos nuostatose“ nustatyti tarifai anuomet važinėjusiems taksi Kauno mieste.
„Taksi verslas tikrai nebuvo vystomas vien Kauno mieste. Savo archyve turiu medžiagos įrodančios, kad taksi automobilių būta net mažuose Lietuvos miestuose, pavyzdžiui Vabalninke (tarpukariu Vabalninke gyveno apie 2 tūkst. žmonių). Žinoma, tie automobiliai būdavo tragiškos techninės būklės, ir dažniausiai jų būdavo vos vienas antras. Žinoma, didesniuose miestuose, kaip pavyzdžiui Marijampolėje, Šiauliuose ar Panevėžyje, jų važinėjo ir daugiau“, – teigia Energetikos ir technikos muziejaus, Transporto ekspozicijos kuratorius Ričardas Žičkus.
„Taip pat negaliu šimtu procentu garantuoti, kad taksi tarifai nebuvo kontroliuojami ir už Kauno miesto ribų“, – priduria R. Žičkus.
Be nustatytų tarifų taksi automobiliams, jų vairuotojai turėjo laikytis ir kitokių taisyklių, tarp kurių ir etiketo normos. Tiek taksi, tiek autobusų vairuotojai privalėjo vilkėti ministerijos patvirtintą uniformą. Taksi vairuotojai neturėjo teisės atsisakyti vežti klientų, tačiau galėjo neleisti kartu vežtis gyvūną. Bet sutikus, kelionės metu reikšti pretenzijų ir prašyti išlipti keleivį su augintiniu buvo draudžiama.
Taksi tarifai Kauno mieste pagal įsėdimo laiką
Nuo 7:00 iki 00:00 val. – įsėdimo kaina vienas litas, už kiekvieną nuvažiuotą kilometrą imamas taip pat vieno lito mokestis.
Nuo 00:00 – įsėdimo kaina tokia pati kaip ir dienos metu, tačiau vieno kilometro kaina šokteli iki 1,60 lito už kiekvieną kilometrą.
Taksi tarifai Kauno mieste pagal važiavimo trukmę
Už važiavimą, trukusį iki 15 minučių buvo mokamas litas.
Už važiavimą, trukusį iki 30 minučių, buvo mokami 2 litai.
Už važiavimą, trukusį iki vienos valandos, buvo mokami 3,50 lito.
Važinėjimas naktį pagal trukmę pabrangdavo 50 procentų.
Taigi, jeigu trečią valandą nakties Kaune būtumėte važiavę dvi valandas taksi automobiliu, tai jums būtų kainavę apie 15 litų, priskaičiuojant ir įsėdimo mokestį. Už tokią sumą pinigų, 1938 metais buvo galima nusipirkti beveik 7 kilogramus rūkytų lašinių, ar vyriškų pusbačių porą.
