Dabar populiaru
Publikuota: 2016 balandžio 3d. 10:50

Toskana: itališka dvasia persmelkta kelionė aplink kumpį, sūrį ir vyną

Atostogos Toskanoje
Valdo Valiukevičiaus nuotr. / Atostogos Toskanoje

Toskanos regionas Italijoje garsėja gardžiais vynais, gardžiais kumpiais ir sūriais. Tačiau ne vien to važiavome 5 000 kilometrų.

Atostogos su automobiliu

Mėgstu atostogas su automobiliu. Dėl to, kad jos kelia mažiausiai galvos skausmo, reikalauja mažiausio pasiruošimo, dėl to, kad į savą automobilį galima sėsti bet kurią minutę, kai tik sugebi pabėgti nuo darbų konvejerio, o grįžti tuomet, kai jau esi pailsėjęs.

Taigi nutarėme nieko iš anksto neplanuoti, rinktis variantą „kaip gausis“. Gavosi. Sėdome į „Škoda Octavia“, į vidų įsimetėme du dviračius, dvi turistines kėdes, miniatūrinę dujinę viryklę ir šiek tiek vandens. Tiesa, pora savaičių prieš kelionę užbėgau į knygyną ir nusipirkau Dalios Smagurauskaitės knygą apie Toskaną. Būtent šį Italijos regioną pasirinkome atostogų vieta. Ne vieną kartą esu čia buvęs, su testiniais automobiliais lėkęs smagiais vingiuotais keliais, bet atidžiau pažinti šį nuostabų kraštą nebūdavo laiko. Taigi žmona pakeliui skaitys knygą ir man pasakos apie Toskanos ypatumus.

Valdo Valiukevičiaus nuotr./Atostogos Toskanoje
Valdo Valiukevičiaus nuotr./Atostogos Toskanoje

Šeštadienio rytą startuojame iš Vilniaus. Neturime jokių ambicingų planų, neturime tikslaus judėjimo grafiko. Tik žinau, kad per Booking.com esame užsisakę nakvynės vietą Florencijoje nakčiai iš sekmadienio į pirmadienį. Kur praleisime pirmąją naktį, nežinome. Kaip korta kris, kaip seksis važiuoti. O važiuoti sekasi.

Italai pristabdė

Kelionė automobiliu man nėra vien lėkimas į galutinį tikslą. Tai – smagus procesas, kurio metu pamatai, kaip keičiasi kaimyninės šalys, kaip gerėja Lenkijos keliai, kaip sparčiai gerėja Čekijos automobilių parkas ir kaip maloniai čia nekyla kainos. Važiuodamas vaizdingąja Austrija matai ne vien tik gražius kaimelius, Alpes, bet ir vis griežtėjančią eismo kontrolės sistemą, didėjantį radarų skaičių.

O ypač tai stebina Italijoje. Anksčiau italai autostradomis lakstė lyg išprotėję. Dabar, jeigu važiuosi 20 km/val. virš leistino greičio, retas tave aplenks. Matyt, juos sudrausmino daugelyje autostradų įrengta automatinė vidutinio greičio fiksavimo sistema.

Valdo Valiukevičiaus nuotr./Atostogos Toskanoje
Valdo Valiukevičiaus nuotr./Atostogos Toskanoje

Brangi austriška lova

Pirmosios dienos vakare imame galvoti apie nakvynę Austrijoje, Graco apylinkėse. Tačiau vienoje kitoje vietoje paklausę naktynės kainų, nustembame jų nedraugiškumu. Dvivietis kambariukas bet kokiame kaimo viešbutėlyje kainuoja 80–90 eurų. Nepatinka, ypač kai žinau, kad Italijoje tokia paslauga kainuoja dvigubai pigiau.

Kadangi dar nesijaučiu pavargęs, nutariame važiuoti toliau – puikus oras, geras matomumas leidžia tą pačią dieną pasiekti Italiją. Ir tik po vidurnakčio, įveikę apie 1 700 kilometrų, stojame autostrados poilsio aikštelėje netoli Venecijos ir mašinoje pasnaudžiame keletą valandėlių. Ilgoje kelionėje taip galima sau leisti sutapyti laiko ir pinigų.

Prabudę išvairuojame į tuščią sekmadienio autostradą ir rytinę kava jau geriame Florencijoje. 2 000 kilometrų įveikiame per 24 valandas, įskaičiuojant nakvynę. Borto kompiuteris rodo vidutines 5,9 litro degalų sąnaudas ir 115 km/val. greitį.

Grožybių keliais

Žygį po Toskaną pradedame Florencijoje. Čia yra ką veikti istorijos, architektūros žinovui ir labai smagu žmogui, mėgstančiam gerą atmosferą. Tai vienas gražiausių Italijos miestų, o Italija man yra viena gražiausių pasaulio šalių.

Kadangi šiame mieste viešime jau ne pirmą kartą, pakanka gero pusdienio. Nakvojame keli kilometrai nuo centro esančiuose apartamentuose, kurie kainuoja 50 eurų su pusryčiais. Tiesa, pusryčių neužskaitau, nes tai – viso labo keli paketėliai sauso davinio.

Valdo Valiukevičiaus nuotr./Atostogos Toskanoje
Valdo Valiukevičiaus nuotr./Atostogos Toskanoje

Kitą rytą judame pirmyn. Sieksime tolimiausio kelionės taško – Činkve Terės. O pakeliui aplankysime daugybę kitų grožybių. Pirmasis sustojimas – keliasdešimt kilometrų nuo Florencijos esantis Pistojos miestukas. Grožimės rytiniu miesto gyvenimu, italais, gatvėse gurkšnojančiais kavą, bruzdančiais miesto gatvių tvarkytojais, pardavėjais, besiruošiančiais prekybos dienai. Ir kaipgi nenusipirkti šviežių nektarinų po 1 eurą arba neišgerti puodelio tiek pat kainuojančios kavos?

Kitas sustojimas – Luka. Didele gynybine siena aptvertas senamiestis, garsėjantis daugybe gatvėse praeivius linksminančių juokdarių.

Pakeliui – garsusis Pizos miestas, kuriame, be garsiojo bokšto, nelabai yra į ką žiūrėti. Bet juk reikia garsenybę pamatyti savo akimis. Jis kreivas, labai kreivas, stebimės, kad nenugriūna.

Valdo Valiukevičiaus nuotr./Atostogos Toskanoje
Valdo Valiukevičiaus nuotr./Atostogos Toskanoje

Nakvynės vieta mūsų laukia Specijos uostamiestyje. Išskyrus gražų uostą su Armanio jachta ir daug kitų įspūdingų laivų, čia nelabai ką pamatysi. Tačiau kitą dieną iš čia laivu mes plauksime apžiūrėti Činkve Terė miestelių, o vakarop grįšime namo. Pavakarieniaujame apartamentų šeimininko rekomenduotoje uosto kavinėje. Vakarienė kainuoja pigiau nei Vilniaus senamiestyje – dviem žmonėms 16 eurų.

Tačiau rytojus kainuos brangiau. Visos dienos bilietas laivu kainuoja 26 eurus žmogui. Taigi gali visą dieną plaukioti pirmyn–atgal, laipioti iš vieno laivo į kitą. Jeigu tik nori. Nes saulė yra karšta. Ant denio greitai nusibosta, o vidiniame salone karšta. Nuplaukiame iki paskutinio miestelio, pakeliui apžiūrindami kitus. Gražu. Tik ne tiek daug, kiek tikėjomės. Amalfio pakrantė prie Neapolio man padarė didesnį įspūdį. Išlipame paskutiniame miestelyje.

Pasivaikščioję, atsigaivinę šaltu alumi kavinėje atgal nutariame grįžti traukiniu – taip kur kas greičiau. Traukinio bilietas pigus – sumokame gal 4 eurus už atgalinį bilietą ir po keliolikos minučių jau išlipame Specijoje. Dienos kelionė baigta. Automobilį buvome palikę mokamoje stovėjimo aikštelėje šalia uosto. Viena valanda kainavo 1 eurą.

Vakarop dar reikia pasiekti kalnuose esančią nakvynės vietą. Nakvynės iš anksto neužsisakinėjame. Tai planuojame išvakarėse. Apsistoję viešbutyje įsijungiame kompiuterį ir Booking.com užsisakome viešbutį rytojui. Stengiuosi ieškoti įdomių vietų su gerais lankytojų atsiliepimais. Dažniausiai pasirinkimu nenusiviliu. Tris savaites tokiu būdu keliavę po Afrikos šalis, nenusivylėme šio tinklalapio teikiama informacija.

Valdo Valiukevičiaus nuotr./Atostogos Toskanoje
Valdo Valiukevičiaus nuotr./Atostogos Toskanoje

Nakvynė su arkliais

Tačiau tos nakties užsakymas pranoko lūkesčius. Automobiliu sukome ilgus viražus į kalną. Navigacijos prietaisas pasimetė ir manė, kad mes jau seniai turėjome būti pasiekę objektą. Ilgainiui asfaltą pakeitė žvyrkelis, tačiau viešbučio vis nesimatė. Pakelėje išvydęs vietinį gyventoją stabtelėjau. Nors italai dažniausiai nekalba angliškai, tačiau juos suprasti mums nesunku. Taip, taip važiuokite aukštyn dar vieną kilometrą, po to sukite į kairę.

Kai kelias tapo visai blogas, o augmenija darėsi vis vešlesnė, įsukome į dar mažesnį keliuką ir čia išvydome didelę arklių kaimenę, asilą, tvartą, mums mojantį šeimininką. Jis išsyk liepė sėstis prie stalo ir ragauti vyną. Ilgainiui prie to paties stalo buvo patiekta vakarienė, kurios susirinko visi negausūs šio egzotiško viešbučio gyventojai.

Šeimininkas pasakojo įvairias istorijas apie greta esančius kalnus, marmuro kasyklas, sakė, kad net Mikelandželas imdavo marmurą savo skulptūroms. Rytoj mes būtinai tai pažiūrėsime, o dar tą pačią dieną svetingas šeimininkas mums surengė mažą ekskursiją po savo kalną. Važiavimas akmenuota bekele jam kainavo prakirstą „Volkswagen Touareg“ ratą. Jau penktąjį tą savaitę. Patariu jam pirkti „Land Cruiser“ ir padangas su sustiprintu protektoriumi. Tačiau italas atsako, kad „Touareg“ jam labiau patinka, nes juo autostradomis galima lėkti 200 km/val…

Valdo Valiukevičiaus nuotr./Atostogos Toskanoje
Valdo Valiukevičiaus nuotr./Atostogos Toskanoje

Nakvojame nedideliame akmeniniame namelyje, lovoje, suręstoje iš paprastų lentų. Viskas čia buvo labai jauku ir nuoširdu. Grįždami į namelį iš vakarienės tamsoje prasilendavome su nežinia kur žingsniuojančiais arkliais. Jie čia gyvena ne tik dėl grožio, ne tik dėl to, kad juos myli šeimininkas, o ir dėl to, kad kitą dieną gabentų turistus kalnų takais. Tokia yra pagrindinė viešbučio specializacija.

Marmuro rojus

Kitos dienos pradžia prabėga važinėjant po marmuro kasyklas, stebinti jose vykstančius darbus, marmuro luitų pjaustymą, šio sunkaus akmens transportavimą ir perkant marmurinius suvenyrus. Juk, pasak vietinių gyventojų, Karara yra pasaulinis marmuro centras. Per kelias valandas visa mūsų mašina pasidengia marmuro dulkėmis – turėsiu vargo plovykloje…

Toliau pagal mūsų grafiką – trumpas poilsis prie jūros. Šalia Cecina pajūrio miestelio esame užsisakę apartamentus. Dviejų aukštų, apie 50 kvadratų apartamentai su virtuve, miegamuoju, didele lauko terasa, su lauke esančiu bendru baseinu parai kainuoja 55 eurus. Iki jūros – 3 kilometrai, tačiau toks atstumas mums nieko nereiškia, nes iš bagažinės išsitraukiame dviračius.

Pora dienų ant dviračių jūros pakrantėje prabėga labai greitai ir mes vėl judame pirmyn. Mūsų laukia Siena, San Džiminjanas, Pienza, Montalčinas, Montepulčianas ir kiti gražūs maži Orčios slėnio miesteliai. Jie labai labai panašūs. Jų labai daug. Kur kas daugiau nei aprašyta bet kuriame turizmo kataloge.

Po savaitės važinėjimo jau nebeprisimeni, kuriame matei tą ar aną bažnyčią, imi painioti pavadinimus. Ko gero, grožio gali būti ir per daug. Šiame kontekste labai išsiskiria Siena – pats didžiausias miestas su didžiausiu senamiesčiu, fantastiška centrine aikšte, Katedra ir kitomis architektūros grožybėmis.

Maklinėdami po garsųjį Orčios slėnį, grožimės tipiniais Toskanos vaizdais – kloniai ir kalvelės, seni namai ant kalvų, į juos vedantys kiparisais apsodinti keliai. Viename tokių namų išsinuomojame apartamentus. Džiaugiamės akmeninio namo vėsa, maudomės baseine, iš kurio atsiveria daugybę kilometrų siekiantis vaizdelis. Čia lietuviškai mus pasveikina ir maloniai bendrauja Latvijos konsulė, savaitgaliui iš Romos atvykusi pailsėti į šią sodybą.

Dešimt dienų prabėga akimirksniui. Vietinių miestelių grožis nustelbia vienas kitą. Architektūros šedevrų čia yra tiek daug, kad visko šiame gyvenime nepamatysi, kaip ir nespėsi paragauti viso šio krašto vyno. „Gyvenimas yra gražus“, – norisi kiekvieną kartą sakyti Italijoje.

Valdo Valiukevičiaus nuotr./Atostogos Toskanoje
Valdo Valiukevičiaus nuotr./Atostogos Toskanoje

Dviračių niekas nepavogs

Po pirmos važinėjimosi dienos supranti, kad šioje šalyje važiuoti dviračiu yra gera. Dviratininkų čia daug. Jie saugosi automobilių, o automobilių vairuotojai saugo juos. Laisvai jautiesi važiuodamas judriu keliu, miesto ar užmiesčio gatvėmis, eismo žiedais.

Važiuodami atrandame nuostabių pajūrio takų, kurių plotis – kaip automobilių kelio, jie driekiasi pajūrio pušynais dešimtis kilometrų. Nusukęs nuo tokio kelio, randi pustuščių laukinių pliažų.

Taigi tikrai vertėjo į automobilio saloną įsidėti du dviračius, nuimant jų priekinius ratus. Toks transportavimo būdas pasiteisino, nes dviese važiuojant Octavia salone vietos yra labai daug. Dviračiai yra saugūs, jų nepavogs, jie nenukris. O mums – ramu, kad nereikės nuomotis kokių nors pigių, senų kledarų, su kuriais važiuodamas jausi ne malonumą, o kančią.

Valdo Valiukevičiaus nuotr./Atostogos Toskanoje
Valdo Valiukevičiaus nuotr./Atostogos Toskanoje

Litrai ir kilometrai

Su „Škoda Octavia“ 1.6 TDI esu išmaišęs nemažai Europos, tad žinau, kad kelionės metu degalų sąnaudos gali svyruoti nuo 5,5 iki 6,5 litro. Tai priklauso nuo važiavimo greičio, oro sąlygų, keleivių skaičiaus ir bagažo kiekio, taip pat nuo bagažo, vežamo ant stogo. Didžiausios sąnaudos, t .y. 6,5 litro, pasiekiamos žiemą važiuojant į Italijos Alpes keturiems žmonės ir slidinėjimo inventorių vežantis ant stogo esančioje aerodinaminėje bagažinėje.

Automobilis mažiausiai degalų naudoja važiuojant vasaros keliu ir neypač skubant. Degalų sąnaudas ypač didina Lenkijos keliai, kai reikia manevruoti tarp sunkvežimių, dažnai ir staiga juos lenkti. Lenkijos keliuose vidutinis greitis sumažėja iki 80–90 km/h, o Vakarų Europos greitkeliuose jis pakyla iki 125 km/val.

Mažiausios sąnaudos ir didžiausias vidutinis greitis pasiekiamas kertant Lenkiją naktį. Automobilis nevargina ilgoje kelionėje, juo be sustojimo galima pralėkti 2 000 kilometrų.

Gal kiek erzina didesnis triukšmas, kai leki greičiau nei 150 km/val. Kartais važiuojant didesniu greičiu norisi galingesnio variklio, ypač kai Lenkijos keliuose tenka kovoti su sunkvežimiais. Tačiau „Octavia“ atsiperka ekonomiškumu, patogia pakaba, geru valdymu ir labai erdviu salonu.

Keturi ratai
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie Gazas