Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 27d. 08:05

„Hellas Rally Raid“: kodėl viename didžiausių Europos ralių startavo tik viena lietuvė

„Hellas Rally Raid“ akimirkos
Actiongraphers nuotr. / „Hellas Rally Raid“ akimirkos

Pirmąkart motociklu bekele išvažiavau prieš trejetą metų Naujojoje Meksikoje, kai su tuometiniu draugu nusprendėme dviem Suzuki DR650 įveikti Trans America Trail – 5,000 km ilgio „back country“ keliukų ir bekelės takų maršrutą per JAV. Prieš išvažiuodama nutariau nors kiek pasitreniruoti – tai buvo mano pirmas rimtesnis važiavimas bekele ant didesnio motociklo.

Netoli Santa Fe vykusios „West 38 Moto“ komandos bekelės treniruotės man atrodė didžiulis iššūkis. Tuomet, nedrąsiai kepurnėdamasi Naujosios Meksikos smėlynuose, niekuomet nebūčiau patikėjusi, kad kada nors stosiu prie daugiadienio enduro ralio starto linijos. Koks ralis – duokdie įveikti tą didžiąją Trans America taikiais žvyrkeliais ir kaip nors persiristi per Uolinius Kalnus.

Tačiau šiemet, sekant Dakaro ralį tuo pačiu ištikimuoju Suzuki DR650, kurį meiliai vadinu Lucy (Liuciferio trumpinys, mat prieš tris metus šis motociklas man atrodė be galo galingas), man nutiko kažkas keisto. Niekuomet per daug nesidomėjau lenktynėmis ar apskritai motociklų sportu; mano „arkliukas“ visuomet buvo motokelionės. Tačiau po tų magiškų dešimties dienų Dakaro sūkuryje kažkas apsivertė: supratau, jog toks ralis, kaip Dakaras, toli gražu nėra vien greitis ar vien lenktynės.

Tai, visų pirma, ištvermė, ryžtas, geležinė valia, nepakartojama ralio dalyvių bendrystė, ralio dvasia ir bivuako atmosfera. Pasibaigus Dakarui, tvarkydama pavargusią Lucy sankabą Limoje, staiga supratau, jog vien keliauti motociklu man nebeužtenka. Jog aš taip pat noriu bent kartą startuoti kelias dienas trunkančiame bekelės ralyje su kelio knygos navigacija, kas bebūtų. Ne Dakare, žinoma, bet... Tad kai netikėtai gavau „Hellas Rally Raid“ organizatorių kvietimą dalyvauti, supratau, jog nieko nebus – kraunu motociklą į laivo konteinerį ir traukiu Europon.

„Hellas Rally Raid“, kasmet vykstantis Graikijoje, yra didžiausias tokio tipo ralis Europoje. Septynios dienos, apie 2,000km specialiųjų etapų trasos, kelio knyga ir uolėti graikiškų kalnų keliukai pritraukia tiek profesionalius lenktynininkus, tiek ir visiškus mėgėjus bei ralio „pirmakarčius“ kaip aš. Pasirinkau dalyvauti „Hellas Lite“ klasėje, kur leidžiama startuoti didesniais motociklais, turėti GPS kaip atsarginę navigacijos priemonę ir kur tereikia įveikti 70% „tikrojo“ ralio trasos. Nesijaučiau pasiruošusi pagrindinei ralio klasei, nes kebelda DR650 vis dėlto nėra ralio lenktynių motociklas, be to, vis dar jaučiausi netvirtai su kelio knygos navigacija.

Actiongraphers nuotr./„Hellas Rally Raid“ akimirkos
Actiongraphers nuotr./„Hellas Rally Raid“ akimirkos

Tiesa, prieš iškeliaudama į „Hellas“, turėjau keletą Lietuvos lenktynininko Mykolo Paulavičiaus pamokų ir sudalyvavau trejeto dienų mokomajame ralyje Portugalijoje, kad nors kiek susigaudyčiau važiuodama su kelio knyga. Kadangi esu pati sau sponsorė ir turiu kuklų biudžetą, taip pat neturėjau ir jokios mechanikų pagalbos ralio metu. Kitaip tariant, važiavau su nusiteikimu, jog įveikti bent pusę ralio jau būtų pergalė. Tiesa, daugiau treniruočių, daugiau finansų, geresnis motociklas, ir taip toliau, būtų be galo pravertę, tačiau turiu, ką turiu, o pasak „Hellas“ organizatoriaus Meletis Stamatis, „geriausia ralio praktika yra ralis“.

Taigi pirmyn į Graikiją.

Ralio siurprizai

Sulaukusi iš Čilės pagaliau atkeliavusio motociklo Varšuvoje, išsiruošiau į Karpenissi miestelį Graikijoje. Prisipažinsiu, Europą perlėkiau asfaltu, nes šiek tiek pasivėlinau ir neturėjau laiko keliauti bekelės maršrutais. Pervažiavusi tuomet vis dar sniegu padengtas Alpes, kiek šiltesnę Italiją ir lietaus merkiamus Balkanus, atsidūriau tykiame šiaurės Graikijos kalnų regione.

Kaskart, kam nors paklausus, iš kur esu, nusiteikdavau ilgiems aiškinimams, kas ir kur yra Lietuva

Karpenissi – nedidukas, maždaug Ariogalos dydžio miestelis, tačiau jo gyventojai jau džiūgavo dėl netrukus prasidėsiančio „Hellas“ ralio. Į miestelį ir ralio bivuaką po truputį renkantis kitiems lenktynininkams, su siaubu supratau, jog nors pirmąkart ralyje dalyvaujančių motociklininkų čia daug, mano nepasiruošimo lygis vis dėlto turbūt buvo rekordinis. Kita vertus, nuramino tai, jog dvi dienas iki ralio pradžios, kol organizatoriai tikrino motociklus ir tvarkė popierizmus, nervinausi ne aš viena. Daugybė ralio dalyvių prisipažino, jog nerimauja – kas dėl technikos, kas dėl savo sugebėjimų, kas baiminosi nuvilti rėmėjus.

Kaskart, kam nors paklausus, iš kur esu, nusiteikdavau ilgiems aiškinimams, kas ir kur yra Lietuva

Actiongraphers nuotr./„Hellas Rally Raid“ akimirkos
Actiongraphers nuotr./„Hellas Rally Raid“ akimirkos

– jau buvau įpratusi, jog užsieniečiai mūsų tiesiog nežino. Tačiau Hellas dalyviai Lietuvą žinojo puikiai. „Lithuania? Yes, Gelazninkas, Lithuania!“, krykštavo tiek europiečiai, tiek australai bei amerikiečiai. Panašu, jog įspūdingu Dakaro finišu ir „Tuareg Rally“ pergale Arūnas Gelažninkas bus laimėjęs daug susižavėjimo ralio lenktynininkų tarpe. „Šitas vaikis yra dykumos ralių ateitis, matysi“, apie Arūną atsiliepė „Serres Rally “organizatorius, kurį A.Gelažninkas, panašu, bus gerokai palikęs už nugaros Tuareg Rally metu.

Žinoma, neturiu jokių iliuzijų kada nors prilygti Arūno pergalėms, tačiau buvo smagu, jog Lietuvos vardas ralio pasaulyje žinomas gerai. „Hellas Rally Raid“ dalyvių skaičius siekė per tris šimtus, o tautybių buvo pačių įvairiausių – kone visos Europos šalys, Australija, JAV, Izraelis, Turkija... „Tik nematau nei vienos Lietuvos vėliavos. Kitąmet atsivežk daugiau saviškių, a?“, pastebėjo ralio organizatoriai.

Startas ir finišas

Pagaliau išaušus starto rytui, nesitvėriau savame kailyje. Tiek nervinausi, jog į startą atvažiavau gerokai per anksti – Hellas Lite klasė visuomet startuodavo paskutinė – ir be tikslo bimbinėjau po bivuaką, šimtą kartų tikrindama, ar tikrai veikia mano kelio knygos navigacijos įranga. Ją man paskolino škotas keliautojas, „Hellas Rally“ įveikęs pernai. Paskutinę minutę susivokusi, jog trūksta vienos nedidelės dalies, jungiančios visus laidus, buvau išgelbėta „Laba7“ navigacijos įrangos kūrėjo Aido Bubino, kuris be galo operatyviai rado reikiamą dalį Lietuvoje ir atsiuntė man ją į Karpenissi greituoju kurjeriu paštu. Viską susimontuoti ant vairo rankenų ir sujungti visus laidus padėjo „Nomadas Adventure“ mechanikų komanda, su kurios vadovu, meksikiečiu Hernanu, pasirodo, turime bendrų draugų Meksikos Čiuaua valstijoje. Pasikeitusi kelionines padangas į enduro ir susitepusi grandinę, nusprendžiau, jog rezultatas gavosi visai neblogas.

Jau trečią ralio dieną iš lenktynių pasitraukė aštuoniasdešimt motociklininkų – sugedusi technika, traumos arba paprasčiausias nuovargis.

Stovėdama prie starto linijos ir laukdama, kol ralio laikrodžio skaičiukai sukris į mano starto laiką ir starto administratorius ištars „GO“, jaučiausi lyg sapnuodama atviromis akimis. Iš Naujosios Meksikos smėlio į „Hellas Rally Raid“ startą... Pradėjusi važiuoti, pagaliau atsipeikėjau. Hellas kelio knygos visuomet kupinos daugybės informacijos, tad teko greit persiorientuoti į susikaupimą.

Pirmos dienos prologo etapas tebuvo vos šimtas kilometrų smagiais kalnų žvyrkeliais, tad trasos nebebijojau – tiesiog stengiausi nepasiklysti ir spausti, kiek tik galiu. O galiu nedaug: nors JAV išmokau derėtis su uolėtais, akmenų priverstais takais, kalnų perėjomis, upėmis ir smėliu, mano greitis vis dar mėgėjiškas. Beveik kiekvieną dieną į bivuaką grįždavau paskutinė, likau paskutinė ir savo klasėje: nuo priešpaskutinio lenktyninko atsilikau visa valanda.

Raliui įsibėgėjant, supratau, kiek teisybės žodžiuose, jog ralis nebaigtas, kol nefinišuoji. Jau trečią ralio dieną iš lenktynių pasitraukė aštuoniasdešimt motociklininkų – sugedusi technika, traumos arba paprasčiausias nuovargis.

Actiongraphers nuotr./„Hellas Rally Raid“ akimirkos
Actiongraphers nuotr./„Hellas Rally Raid“ akimirkos

Su kiekviena diena trasa darėsi ilgesnė ir sudėtingesnė: gavome ir sniegu vis dar nuklotų kalnų perėjų, ir akmenų, ir purvo, taip pat stačių uolėtų įkalnių, pelkių, upių, pievų. Kadangi be galo koncentravausi į navigaciją, paniškai bijodama pasiklysti, ir stengiausi važiuoti kuo greičiau, nebuvo laiko mėgautis įspūdingo grožio Graikijos kalnų gamta, tačiau buvo dienų, kai šalme šūkavau iš džiaugsmo, atsivėrus dar vienai fantastiškai panoramai.

Tiesa, buvo ir tokių dienų, kai norėjosi tiesiog pasiduoti. Kartą įklimpusi į giliomis vėžėmis išmaltą purvynę, lyjant lietui, niekaip negalėjau ištraukti motociklo lauk – Lucy sveria apie 190kg, ir kad ir kiek stengiausi, purvnas niekaip nepaleido iki ašies paskendusio galinio rato. Kokias penkias minutes tiesiog sėdėjau purve, numetusi šalmą šalia, ir galvojau, kokį vis dėlto velnią aš čia veikiu. Aš, kažkokia žalia motokeliautoja su per sunkiu, per dideliu mtociklu, be jokios pagalbos, be komandos, viena ir be jokios ralių patirties. Kam? Kodėl? Užsidegus žaliam GPS sekiklio ženklui „OK?“ (ralio organizatoriai visiems dalyviams išduoda GPS sekiklį, kuris sustojus užsidega klausimu OK.

Jei viskas gerai, reikia paspausti žalią mygtuką, o jei reikia pagalbos – raudoną SOS mygtuką, ir organizatoriai siunčia arba medikus, arba mechanikus, priklausomai, kas nutiko), jaučiau, kaip norisi paspausti raudonąjį SOS mygtuką. Organizatoriai kažką atsiųstų, kažkas padėtų ištraukti tą dviratę bestiją iš purvynės, galėčiau keliaut atgal į bivuaką, atgal į viešbučio kambarį... Bet, dar minutę padvejojusi, paspaudžiau žaliąjį OK. Atsistojau ir, garsiai ir labai negražiai keikdamasi, kažkaip išlupau motociklą lauk. Tiesa, tą dieną visos trasos taip ir neįveikiau: purvynė buvo išmalta ne tik motociklininkų, bet ir keturračių bei bagių, startavusių prieš mus. Kapanojausi taip lėtai, jog įveikus pirmą specialiojo etapo dalį, organizatoriai nebeleido pradėti antro, mat nebetilpau į laiką. Gavau keletą valandų baudos, tačiau galėjau iš naujo startuoti kitą dieną, taigi nebuvau diskvalifikuota. Uf.

Kai pagaliau septintą ralio dieną kirtau finišo liniją, ir vėl rodėsi, jog sapnuoju. Tiesa, atvažiavau lėčiausiai – bet atvažiavau. Šaunuolis Lucy, nors ir pametęs keletą stipinų, sulaužytu bagažo rėmu ir sutraiškytais veidrodėliais, atlaikė visą ralį be profesionalių mechanikų pagalbos. Aš pasitempiau ranką kritusi ant akmenų, bet, be plaštakos patempimo ir kiek apipešioto ego, išsisukau be traumų. Teturiu finalistės medalį, bet šiuo metu jis man – pergalės simbolis.

Dabar, po truputį tvarkantis motociklą, ruošiuosi kitam raliui liepos pabaigoje – nedideliame keturių dienų mokomajame Bosnia Rally, kur tikiuosi dar labiau patobulinti savo važiavimo techniką ir dar geriau susigroti su savo motociklu. „Sakiau, pasigausi ralio virusą, ir bus šakės“, – kikeno Dakaro metu sutiktas JAV lenktynininkas Nathan’as Rafferty, kuris ir pasėjo idėją apie dalyvavimą mažesniuose raliuose. Tikrai – pasigavau.

Tačiau nors „Hellas Rally Raid“ man buvo didžiausias iki šiol įveiktas moto iššūkis, dabar taip pat suprantu, jog tokie navigaciniai enduro raliai toli gražu nėra neįveikiami. Būtų be galo smagu kitų metų „Hellas Rally“ bivuake išvysti daugiau lietuvių, tad visiems, svajojantiems apie ralį, bet nedrįstantiems, norėčiau paneigti keletą mitų:

  • Raliai yra be galo brangus dalykas. Taip, jei keliauji į Dakarą, arba jei esi rimtas sportininkas, siekiantis įspūdingų rezultatų. Tačiau jei esi toks mėgėjas, kaip aš, ir tiesiog nori išmėginti save bei motociklą, galima išsisukti ir su minimaliu biudžetu. Važiuojant be komandos ir be pagalbos, kainuoja tik ralio starto mokestis („Hellas“ – 6-700 eurų, priklausomai nuo klasės ir motociklo), lenktynių draudimas (120eur), benzinas bei visokios „einamos“ dalys – padangos, tepalai, ir panašiai. Ralio mechanikų komandos pagalba visam raliui kainuoja 5-700 eurų; išsinuomoti KTM450 EXC motociklą vietoje, su jau sumontuota navigacijos įranga bei mechanikų komandos pagalba viso ralio metu – apie 2100 eurų.

  • Raliai – tik profesionalams. Toli gražu! Daugybė ralių Europoje yra labai atviri ir svetingi mėgėjams ir pirmakarčiams ir turi panašią į „Hellas Lite“ arba „Adventure“ klasę tiems, kas dvejoja dėl gebėjimų iškart dalyvauti pagrindinėse klasėse. „Hellas Rally Raid“ bent 60% lenktynininkų buvo mėgėjai, iš jų 50proc. ralyje dalyvavo pirmąkart.

  • Raliai reikalauja antžmogiškos ištvermės ir nepaprasto pasiruošimo. Vėlgi, dalyvaujant kaip mėgėjui – ne. Jeigu galiu aš su DR650, tai neabejoju, jog tikrai galite ir jūs.

  • Kelio knygos navigacija yra labai komplikuota. Ne! Tiesą sakant, naviguoti su kelio knyga yra lengviau, greičiau ir saugiau, nei su GPS. Sistema tikrai nėra sudėtinga ir išmokti drąsiai galima per dieną. „Trans Alen Tejo“ ir „Bosnia Rally“ mokomieji raliai yra puiki mokykla. Lietuvoje su kelio knygos navigacijos pamokomis gali padėti Aidas Bubinas.

Komentarai: 2

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Parašykite atsiliepimą apie Gazas