Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 08 09, 19:24

Onkologinę ligą įveikusio lenktynininko Danieliaus istorija: kuo grįstas kelias į podiumą

Nuo tada, kai motociklų žiedo lenktynininkui Danieliui Savickui buvo diagnozuota ūmi kraujo vėžio forma (limfoblastinė leukemija), praėjo jau ketveri metai. Pakalbinome tituluotą motosporto atletą apie jo kovą su onkologine liga bei lenktyniavimą sportiniais motociklais žiedinėse lenktynėse.
Danielius Savickas. Asmeninio archyvo nuotr.
Danielius Savickas. Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokios mintys sukosi tavo galvoje, kai išgirdai diagnozę – kraujo vėžys?

– Pirmiausia norėjosi viską neigti – juk negali būti, kad tai nutiko man, sportuojančiam, nerūkančiam jaunam žmogui. Tačiau iš gydytojų sužinojau, kad ši liga yra pagydoma. Tad uždaviau sau kitą klausimą: ką aš galiu padaryti, kad susitvarkyčiau su ja?

Jau kiek vėliau, po ilgo ir intensyvaus gydymo ligoninėje supratau, kad turiu daryti tai, kas man patinka. Jokiu būdu negaliu paleisti savo gyvenimo. Diagnozė nereiškia gyvenimo pabaigos. Ji reiškia tik nesibaigiančios kovos su liga pradžią.

– Ar motosporte debiutavai jau sirgdamas vėžiu?

– Pirmieji bandymai buvo iki ligos, o pirma rimtesnė varžybų patirtis vyko 2017 m. Kauno gatvėse organizuotose varžybose „Kaunas City Race“, kuriose pavyko iškovoti podiumą „street“ klasėje kovojant prieš daugiau nei 40 konkurentų. Tai ir buvo paskutinės varžybos iki susergant.

Po ligos diagnozavimo 2018-tųjų sausio pradžioje turėjau vieną specialių steroidų ir tris chemoterapijos kursus, kurie kartu truko apie keturis mėnesius. Šis gydymas leido pasiekti remisiją (kuomet kūne nebelieka piktybinių ląstelių). Tačiau po šio gydymo sužinojau, kad ilgalaikiam ir kiek įmanoma pilnavertiškesniam išgyvenamumui užtikrinti būtina kaulų čiulpų transplantacija, lydima itin stiprios chemoterapijos kurso.

– Kaip ugdei savo kaip lenktynininko įgūdžius prieš pirmą startą?

– Manau labai padėjo tai, kad tris metus studijavau Lankasterio universitete Didžiojoje Britanijoje. Tuo metu turėjau „street“ tipo „Kawasaki Z750“ motociklą su kuriuo teko daug važinėti vingiuotais Didžiosios Britanijos krašto keliukais. Juose išugdžiau savo įgūdžius. Vėliau įgudęs, gerai pažįstamuose siauruose keliuose guldydamas motociklą į posūkį, kartais ir pečiu ar alkūne prabraukdavau gyvatvorę ar kokį pakelės krūmą. Taip po truputį tobulėjau, o po studijų grįžęs į Lietuvą savo vairavimo techniką toliau tobulinau kartodromuose.

Iki procedūros turėjau trijų savaičių „langą“, o iš draugų sužinojau apie tuo metu rengiamas varžybas „Nemuno žiede“. Pamaniau, kad jei ne dabar, galbūt niekada ir neteks ten apsilankyti. Prieš tai buvau važiavęs tik kartodromo tipo trasose, tad nutariau bandyti sudalyvauti bent treniruočių važiavimuose. Tačiau pirmais važiavimais parodęs konkurencingą laiką pagalvojau – kodėl nepabandžius startuoti ir lenktynėse?

Startavau bei sugebėjau aplenkti kitą sportininką su visiškai tokio paties modelio („Kawasaki Z750“ – red. pastaba) motociklu kovoje dėl antros vietos. Tada supratau, kad ir nepaisant ligos – aš galiu greitai važiuoti bei konkuruoti su kitais, sveikais sportininkais.

– Nuo tavo ligos diagnozavimo praėjo jau ketveri metai, kaip jautiesi dabar? Ar pilnai atsistatei?

- Intensyvus gydymas jau praeityje, tačiau tenka nuolat tikrinti sveikatą ir prisižiūrėti. Stengiuosi palaikyti formą, žinoma, ir toliau žiediniu motociklu varžausi lenktynių trasose. Šiemet teko išbandyti net ir „MotoGP“ lygio „Misano“ trasą Italijoje. Tad, žinant dabartines aplinkybes, ir kaip tuo tarpu būna kitiems susidūrusiems su onkologija – tikrai negaliu skųstis, nors ir turiu įsisenėjusių sveikatos problemų. Prie onkologijos jos prisidėjo po to, kai nepraėjus nė porai mėnesių po kaulų čiulpų transplantacijos su savo „Kawasaki“ smarkiai virtau „Nemuno žiedo“ trasoje, stipriai susižeidžiau koją.

Tačiau tai manęs nesustabdė. Netrukus po to nusprendžiau parduoti savo „street“ tipo motociklą ir įsigyti tinkamesnį lenktynėms Honda CBR1000RR. Su juo 2020 m. gegužės 30, praėjus lygiai dviem metams po kaulų čiulpų transplantacijos, pirmą kartą pavyko nugalėti Street Superbike klasės varžybose, kuomet laimėjau Estijoje vykusiame „Baltic Motorcyclists Association“ (BMA) etape. Tais pačiais metais pavyko tapti ir šios klasės čempionu.

2021 metais pardaviau „Hondą“ ir perėjau prie pilnai žiedui paruošto „BMW S1000RR“. Startavau iš karto prieš patyrusius plento žiedo lenktynininkus, kuriems tai buvo toli gražu ne pirmas sezonas lenktyniaujant, varžėmės Baltijos trasose bei Lenkijoje. „BMA“ čempionate B1000 klasėje tapau čempionu, o Lietuvos motociklų sporto federacijos (LMSF) čempionate B1200 klasės įskaitoje patekau į Top 5 – likau ketvirtas. Pernai iš viso lenktyniavau 14-koje varžybų.

Šiemet „BMA“ perėjau į pačią stipriausią – „superbike“ klasę, o LMSF toliau lieku B1200 klasėje, tad išsikėliau tikslą pereiti į „superbike“ klasę ir šiame čempionate.

– Ką norėtum perduoti žmonėms, sergantiems onkologinėmis ligomis?

– Noriu pasakyt, kad kaip ir visa kame labai svarbus žmogaus charakteris. Itin svarbu susidūrus su sunkumais kovoti, nepasiduoti. Savo pavyzdžiu žmonėms noriu perduoti žinią, kad visada yra šviesa tunelio gale. Kad ir onkologinės ligos akivaizdoje galima grįžti prie pilnaverčio gyvenimo. Dabar po viso gydymo aš ir toliau sėkmingai lenktyniauju, pilnu etatu dirbu banke, šalia to dar studijuoju magistro studijose.

Nepaisant ir pačių sunkiausių aplinkybių visada galima bandyti atsistatyti, mėginti gyventi taip, kaip visada norėjosi. Kad ir su kokiomis komplikacijomis susiduriama, kad ir kaip sunku bebūtų, reikia tikėti, kad viskas bus gerai. Geriausia susikoncentruoti į tikslą, kurį nori pasiekti ir visą save jam atiduoti.

Manau, kad gyvenime reikia niekada negaišti laiko abejonėms, o tiesiog imti ir užsiimti mėgstama veikla.

Didžiausios bėdos yra kiekvieno mūsų galvose. Jei galvosi, kad esi ligonis ir tau labai blogai – taip ir bus. O jei bus žiūrima pozityviai, su nusiteikimu, kad visos bėdos įveikiamos – taip ir bus. Gyvenime aplink kiekvieną iš mūsų yra itin daug pozityvo – svarbiausia jį matyti.

– Kaip kiti žmonės galėtų tau padėti siekti tikslų?

– Svarbiausia yra palaikymas. Smagiausia, kai žiūrovai susirenka žiūrėti varžybų gyvai, kuo daugiau – tuo smagiau. Galima mane pasekti ir soc. tinkluose – pvz. „Instagram“ – D_Savickas. Ten keliu nemažai turinio iš motociklų sporto varžybų. Taip pat su bendraminčiais neseniai sukūrėme motociklų plento žiedo komandą „Hiksa Racing“. Žinoma, visi norintys ir galintys paremti mane ar komandą visada laukiami, kadangi šiam sportui tenka atiduoti itin daug savo lėšų.

Tačiau viena mano didžiausių svajonių yra iškelti motociklų plento žiedą Lietuvoje į kitose šalyse jam priskiriamas aukštumas, tai pamažu ir bandau pasiekti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Gazas