Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kodėl eismo dalyviai kelyje kartais vieni kitų nemato ir nesupranta?

Eismas
Algimanto Brazaičio nuotr. / Eismas
Šaltinis: 15min
0
A A

Saugaus vairavimo tema nuolat linksniuojama ir ypač ji populiari artėjant žiemai. Tuomet itin gausu vairavimo ekspertų patarimų: kaip šaltajam metų sezonui paruošti automobilį, kokią vairavimo techniką reikėtų pasirinkti slidžiame kelyje ir t.t. Ir nors dabar kaip tik toks metas, kai ir vėl artėja žiema, niekaip neapleidžia mintis pakalbėti apie visai ką kita.

Apie tai, kas aktualu bet kuriuo metų laiku. Apie visų mūsų saugumą kelyje, tačiau skirtingų eismo dalyvių akimis: kaip mes vieni kitus matome? Ar tikrai vieni kitus suprantame? Kodėl kartais keliuose net tampame agresyvūs? Padiskutuokime šiais klausimais su savo srities žinovais.

Turime daugybę pavyzdžių, kai skaudžias pasekmes atnešusių nelaimių priežastimi tampa tai, jog kuris nors eismo dalyvis tiesiog neteisingai įvertino kito eismo dalyvio galimybes – patirtį, įgūdžius ar net fizinius gebėjimus. Juk kartais kito asmens galimybes „matuojame“ savo matais: jei aš tai galiu, ir kitas galės... Mes patys instinktyviai saugomės mūsų tykančių pavojų kelyje, bet kodėl kartais tas mūsų atsargumas atbunka – tarsi „pamirštame“, kokia didelė grėsmė esame kažkam kitam?

Liūdna, bet daugelis vairuojančiųjų lengvuosius automobilius neretai nelabai ką tenutuokia apie tai, kaip ir, svarbiausia, kodėl vienoje ar kitoje situacijoje elgsis, pavyzdžiui, motociklininkas. O kaip ir kodėl elgsis 20 t krovinį vežančio vilkiko arba autobuso su keleiviais vairuotojas? Beje, ne visada teisingai pajėgiame suprasti ir prognozuoti net ir, regis, tokios paprastos eismo dalyvių grupės, kaip pėstieji, elgesį.

Pėstieji

Bene aiškiausia vairuotojams (tikėtina, kad taip bent jau turėtų būti), kaip gatvėje gali elgtis vaikai. Kartais mažieji ir patys nežino, kur po sekundės pasuks – jų galvelės užimtos daugybe įdomiausių dalykų, o gatvė, net ir po saugaus eismo pamokėlių, jiems tikrai ne visada asocijuojasi su pavojumi. Taigi, privalome pagalvoti ir už juos.

Kad senyvo amžiaus žmonės dažnai negali gatvės pereiti sparčiu žingsniu, daugeliui taip pat yra suprantama. Tačiau kartais net ir visai jaunas ar akivaizdžių fizinių trūkumų neturintis asmuo, nors jam ir šiaip per perėją neprivalu bėgti, tiesiog negali pasiskubinti, eidamas per gatvę. Dėl labai paprastos priežasties – jam tiesiog ką nors skauda taip, kad jis gali judėti tik lėtai. Man yra taip buvę ir tikrai labai nemalonu, kai prie perėjos artėjantys automobiliai beveik nelėtėja, nes vairuotojas tikisi, jog staigiai „pagreitėsiu“ aš...

Išskirčiau dar vieną grupę pėsčiųjų asmenų, kurių elgesys vairuotojui, ypač tam, kuris vairuoja jau daug metų, gali būti nenuspėjamas. Tai suvokiau prieš keletą metų, kai gatvę teko pereiti su nevairuojančia drauge. Tamsų ir darganotą rudens vakarą ji drąsiai žengė gatvėn, sakydama „Einam, jie privalo mus matyti ir praleisti!”. Po poros metų, kai ji vis dėlto tapo vairuotoja, išgirdau visai kitokią frazę: „Ko tie pėstieji į gatvę nežiūrėdami puola?..”

Dviratininkai

Pažvelgus į Vilniaus miesto gatves, susidaro įspūdis, kad dviratį čia minti išdrįsta tik patys drąsiausi, nors kasmet jų matome vis daugiau, ir ne tik šiltuoju metų laiku... Liūdna, bet vis įvyksta ir rimtų incidentų, kuriuose nukenčia, žinoma, pažeidžiamesnis eismo dalyvis – dviratininkas.

Daugelis automobilių vairuotojų turbūt norėtų, kad dviratininkai miestų gatvėmis ir bendrojo naudojimo automobilių keliais iš viso nevažinėtų... Tačiau kitose šalyse, kur dviračiai yra populiari transporto priemonė, juk važinėja, o incidentai kelyje, kai nukenčia dviratininkas, visai nėra masinis reiškinys. Netgi priešingai – didėjant dviratininkų skaičiui, incidentų mažėja. Kas gi ne taip pas mus?

Skeptikai pirmiausia pasakytų, kad Lietuvoje dviračių infrastruktūra neišvystyta ir nepatogi... Bet toli gražu ne vien čia „šuo pakastas“... Turbūt daug svarbiau tai, kad neturime per metų metus, kaip kad pavyzdžiui Skandinavijos šalyse, susiformavusios eismo kultūros ir tradicijų, kur dviratis – lygiavertė transporto priemonė automobiliui, o į dviratininką nežiūrima kaip į „kamikadzę“ ar kliūtį.

Taigi, šiandien realybė tokia, jog sutinkame dviratininkus savo kelyje. Kaip turime elgtis? Aš pati receptą siūlyčiau labai paprastą: įsivaizduokime, kad tai važiuoja mūsų šeimos narys ir bus savaime aišku, ką daryti.

asmeninioarchyvo nuotr. /Gražvydas Jakubauskas
asmeninioarchyvo nuotr. /Gražvydas Jakubauskas

O ką mums patars specialistas? Mano pašnekovas – Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos Kelių transporto ir civilinės aviacijos politikos departamento direktorius Gražvydas Jakubauskas. Dviratį mieste jis „mina“ visais metų laikais, o paklaustas, kiek jau metų taip elgiasi, net sudvejojo: gal kokių keturiolika... Beje, mina jis ir tarnybinį dviratį – Susisiekimo ministerija jų turi net tris!

„Jeigu dalyvauji bendrame eisme, turi būti labai budrus. Todėl stengiuosi maršrutą parinkti taip, kad bendro eismo kelių išvengčiau. Mano maršrutas dažnai driekiasi „Eurovelo-11“ trasa Panere, kur įrengtas vienas geriausių dviračių takų Vilniuje, o taip pat dviračių juosta Gedimino prospekte“ – sako Gražvydas Jakubauskas. – „Tačiau smulkių eismo įvykių tikrai esu turėjęs.

Man paprastai pavojus kyla, kai vairuotojai suka į dešinę ar parkuojasi, nes jie dažniausiai „pamiršta“, kad dešinėje gali važiuoti dviratininkai. Štai pernai buvau „nuskintas“ vairuotojos, kuri suko į šalia esančią teritoriją Gedimino prospekte, nors ką tik buvo mane pralenkusi... Turiu priekaištų ir troleibusų bei autobusų vairuotojams, neretai neišsitenkantiems savo juostoje ir dviratininkus mėginantiems apvažiuoti nesaugiu atstumu...“

Kita tipinė dviratininkui pavojinga situacija, anot G.Jakubausko, yra važiavimas dviračio taku šalia gatvės, iš kurios yra daug išvažiavimų į šalia kelio esančias teritorijas (kiemas, degalinė, parduotuvės aikštelė ir pan.). Jeigu nėra horizontaliojo ženklinimo 1.14 (kaip dviratininkai vadina, „kvadratukų“), kyla nesusipratimai dėl eismo pirmumo. Dviratininkai galvoja, kad jie važiuoja keliu, kadangi dviračių takas šalia važiuojamosios dalies irgi yra kelio dalis.

Norėtųsi, kad ir automobilių vairuotojai, ir dviratininkai suprastų, jog yra lygiateisiai eismo dalyviai ir kad nei vienas jų nemanytų, jog tokių teisių turi daugiau, nei kiti.

Tuo tarpu sukantys į šalia kelio esančias teritorijas ir išsukantys iš jos automobilių vairuotojai mano, kad tai dviratininkai turi juos praleisti, o kartais tiesiog jų nepastebi ar nesitiki pamatyti, nors KET aiškiai reglamentuota, jog vairuotojai, išvažiuodami ir įvažiuodami į tokias teritorijas, turi praleisti transporto priemones, kurių kryptį jie kerta. Žinoma, dviratininkams tokiais atvejais patartina taip pat būti atidesniems ir geriau jau pristabdyti, nei žūtbūt įrodinėti savo pirmumą, lendant po automobilio ratais.

„Norėtųsi, kad ir automobilių vairuotojai, ir dviratininkai suprastų, jog yra lygiateisiai eismo dalyviai ir kad nei vienas jų nemanytų, jog tokių teisių turi daugiau, nei kiti: KET galioja tiek vieniems, tiek kitiems. Ir kad visi būtų mandagesni ir pakantesni vieni kitiems. Tas pats pasakytina ir apie pėsčiųjų bei dviratininkų tarpusavio santykius – nemanau, kad reikia pernelyg piktintis, jog pėstieji kartais vaikšto dviračių takais. Juk dažnai jie tų takų, gal net ir ne visai tinkamai subraižytų, nė nepastebi, tad tikrai ne iš piktos valios jais eina.“

Apibendrindamas G.Jakubauskas automobilininkams pataria lėtinti greitį labiau urbanizuotose zonose ir būti dėmesingiems sankryžose, ypač tose, kur yra papildoma lentelė sukti į dešinę. O žinant ir tai, kad gana didelė dviratininkų dalis, deja, tinkamai nepasirūpina būti kuo labiau pastebimi, tai tikrai padėtų sumažinti konfliktinių situacijų kelyje skaičių.

Motociklininkai

Sąmoningai nepriskyriau jų prie kitas dvirates transporto priemones – dviračius – vairuojančių asmenų, nes šiuo atveju vienas svarbiausių motociklininko bei kitų eismo dalyvių saugumą lemiančių faktorių yra greitis. Motociklai paprastai juda greičiau, o ir manevruoja jie taip pat dažniau, nei lengvieji automobiliai... Be to, pagal eismo įvykių statistiką, tai yra pati rizikingiausia eismo dalyvių grupė.

Mano nuomone, viena svarbiausių priežasčių, kodėl keliuose nukenčia motociklininkai, yra ta, jog mes tiesiog nemokame jų matyti. Tose šalyse, kur motociklininkai yra kasdieninis masinis reiškinys, vairuotojai yra įpratę juos pastebėti. Tuo tarpu mūsų klimato sąlygomis, motociklų sezonas yra ribotos trukmės, tad kiekvieną pavasarį turime iš naujo „atrasti“ šias transporto priemones.

Bene pavojingiausios situacijos kyla, automobiliui atliekant posūkį ar kitaip manevruojant. Visai greta važiuojantis motociklininkas dažnai pakliūna į automobilio vaizdo veidrodėlių „akląją zoną“. Todėl, prieš atliekant posūkį ar persirikiavimo manevrą, ypač jei motociklininkas ką tik buvo pastebėtas viename iš veidrodėlių (net jei jis tuomet buvo toli), rekomenduojama į šoninį veidrodėlį pažvelgti ne vieną, o du kartus ir įsitikinti, ar tikrai jo šalia nėra. Žinoma, kartais kaltas būna ir pats motociklininkas, pernelyg įsispraudęs tarp automobilių. Bet, kaip sakoma, kai „šaukštai jau bus po pietų“, tai nebesvarbu, kas kaltas – jei vairuotojas sugebės atspėti tokio motociklininko veiksmus, jis galbūt bus išgelbėjęs gyvybę.

Algimanto Brazaičio nuotr. /Rimantas Beaėnas
Algimanto Brazaičio nuotr. /Rimantas Bešėnas

Kas yra sudėtingiausia, norint išmokti tinkamai valdyti motociklą, paklausiau vairavimo mokyklos „Motoakademija“ savininką, daugkartinį Lietuvos motociklų žiedinių lenktynių dalyvį ir prizininką Rimantą Bešėną. Jis atsakė taip: „Tiesiai važiuoti motociklu nėra sudėtinga ir to gana greitai išmokstama. Didžiąją mokymosi laiko dalį tenka skirti motociklo manevrams ir kaip transporto priemonę išlaikyti posūkyje...“

O ko dažniausiai nesuvokia motociklo nevairuojantys asmenys? R.Bešėnas atkreipė dėmesį į tai, kad motociklininko elgesiui kelyje didelę įtaką turi ir motociklo techninė būklė, ypač pakabos ir stabdžių sistemos, o taip pat padangų savybės. Jei pakaba dirba banguotai, motociklininkas kurį laiką stebės, kas vyksta čia pat „po nosim“, o ne bendrą eismo vaizdą. Dviratė transporto priemonė daug jautresnė bet kokiems kelio nelygumams, iškilusiems šuliniams ar greičio mažinimo kalneliams, tad motociklininkas stengsis kliūtis apvažiuoti, taigi manevruos daugiau, nei kitiems atrodytų būtina.

Lengvojo automobilio vairuotojui, ypač tam, kuris niekada nemėgino važiuoti motociklu, nėra taip paprasta suprasti motociklo valdymo specifiką. Pavyzdžiui, kaip transporto priemonę lėtiname sankryžoje arba prieš posūkį? Lengvųjų automobilių vairuotojai dažniausiai naudoja stabdžius, o motociklininkai neretai stabdo, žemindami pavaras (ypač, jei vežasi ir keleivį), taigi motociklo stabdžių žibintas neįsijungs ir iš paskos važiuojančio automobilio vairuotojas gali nesuprasti, jog motociklas jau lėtėja.

O jei vis dėlto motociklininkas lėtėja stabdžių pagalba, tai būtina žinoti, kad motociklo stabdžiai, jei, žinoma, jie tvarkingi, yra gerokai efektyvesni, nei automobilių. Ir tai sąlygoja visai kitokį motociklininko elgesį prieš posūkį – lengvojo automobilio vairuotojui gali atrodyti, kad jis dar neketina stabdyti, tačiau, jei distancija bus minimali, visai tuoj pat motociklas gali atsidurti po automobilio ratais. Būtent todėl ypatingai svarbu visada palikti saugų atstumą iki priekyje esančio motociklo.

Būtina žinoti, kad motociklo stabdžiai, jei, žinoma, jie tvarkingi, yra gerokai efektyvesni, nei automobilių.

Pasak Rimanto, bene jautriausia motociklo vieta yra padangos, o jų būklė išskirtinai svarbi elgesiui posūkyje: „Jei motovairuotojas pataupė ir išvažiavo į kelią, suprasdamas, kad apavė savo motožirgą ne visai tinkamai, jis ir elgsis atitinkamai – posūkyje manevrą bandys atlikti perdėm atsargiai ir negrabiai... Reikėtų turėti galvoje ir tai, jog net ir gerų padangų efektyvumas greitai krenta, pasikeitus oro sąlygoms – lietus ar staigus atšalimas dienos pavakarėj minkštą protektorių tuoj pat paverčia „mediniu“...“

Dar vienas svarbus dalykas, į kurį atkreipė dėmesį R.Bešėnas yra tas, kad atliekantis posūkį ar apsisukimo manevrą motociklas nėra toks stabilus, kaip kad keturiais ratais besiremiantis automobilis, todėl jo posūkio radiusas gali būti ir daug didesnis, nei kiti eismo dalyviai įsivaizduoja.

„Dėl transporto priemonių gabaritų ir techninių galimybių skirtumų tiesiog negalime kelyje visi elgtis vienodai. Taigi, tiesiog palikime motociklininkui daugiau vietos... O didesnė tolerancija „kitokiam“ taip pat mums visiems tik sutaupys sveikatos“ – pabaigai sakė Rimantas Bešėnas.

Lengvieji automobiliai

Ar dar prisimenate, kaip pradėjote mokytis vairuoti automobilį? Ką pajėgėte matyti, kur žiūrėjote, besimokydami vairuoti ir vos išlaikius vairavimo egzaminą? Aš atsimenu labai gerai. Pradžioje nemačiau beveik nieko, kas yra toliau, nei variklio dangtis. Gerėjant automobilio valdymo įgūdžiams, mano matymo laukas plėtėsi – tiek į priekį, tiek į šonus, kol pagaliau pradėjau pastebėti net ir tai, kas vyksta šalikelėje... Ir kol nepradedi vairuoti kasdien, kiekvienas išvažiavimas į miestą automobiliu – naujas egzaminas.

Daug bendrauju su žmonėmis, kurie vairuoja jau daug metų ir labai gerai. Tai ir autosporto profesionalai, ir vairavimo instruktoriai. Kartais mane nustebina tai, jog jie „nebeprisimena“, kiek reikėjo laiko ir praktikos, kol įprato teisingai matyti. Manau, taip yra todėl, kad daugelis jų pradėjo mokytis vairuoti ir įgudo tai daryti dar vaikystėje. Tačiau, deja, visai kas kita, kai to paties mokosi jau suaugę žmonės – jei kas nors pradėjo mokytis, pvz., naują kalbą jau po trisdešimties, tai tikrai gali palyginti, ar nauja informacija taip pat lengvai įsisavinama, kaip kad buvo kažkada mokykloje?

Algimanto Brazaičio nuotr. /Jonas Dereakevičius
Algimanto Brazaičio nuotr. /Jonas Dereškevičius

Be abejo, kaip ir bet ko mokantis, rezultatas labai priklauso nuo besimokančiojo asmeninių savybių, gebėjimų ir pastangų, tačiau, ką nors mokėdami labai gerai, nepamirškime, kad visada šalia mūsų yra ir „žali lapai“ – ir visai nesvarbu, kiek jiems metų. Atsiminkime, kad jiems mus matyti yra sunku, todėl matykime juos mes. Būkime jiems tolerantiškesni, duokime jiems vietos ir laiko priimti teisingus sprendimus.

Beje, kalbant apie skirtingo amžiaus vairuotojus, taip pat pastebimi tam tikri dėsningumai. Apie tai kalbėjomės su automobilių sporto treneriu Jonu Dereškevičium, tapusiu autoritetu daugeliui dabartinių autosporto atstovų ir vairavimo profesionalų: „Jaunam, 18-24 metų vairuotojui dažnai būdinga greita reakcija, tačiau taip pat jis, turėdamas mažiau patirties ir neretai mažiau paisydamas rizikos, ne taip greit atpažįsta ir suvokia pavojų.

Tuo tarpu vyresnis, 25-54 metų amžiaus, vairuotojas jau yra sukaupęs tam tikros patirties, net ir ne visada sėkmingai pasibaigusios, tad šios žinios jau sąlygoja racionalesnius sprendimus. Deja, vyresnis vairuotojas taip pat pasižymi ir jo vairavimo kokybę veikiančiomis neigiamomis savybėmis – jis yra jautresnis stresui bei nuovargiui.“

Jonas Dereškevičius vairuotojus skirsto labai paprastai: saugūs ir agresyvūs, t.y. tie, kurie nuolat taikosi būti už kitus gudresni ir greitesni. Visi kasdien tų „agresyvių“ sutinkame. Ir tai nebūtinai vien tik „kieti“ žaliūkai už BMW vairo, kuriuos greičiui provokuoja dar ir jų pasirinkto automobilio dinamika. Tik, deja, sekasi jiems tol, kol nebepasiseka... Tačiau kartais panašiai vairuojančių kelyje sutinkame ir moterų, ir solidžių „dėdžių“... O neretai stebime ir sunkiai suvokiamą situaciją, kai, regis, kuklus, tolerantiškas ir ramus kolega už vairo tampa nebeatpažįstamai konfliktišku...

Jaunam vairuotojui dažnai būdinga greita reakcija, tačiau taip pat jis, turėdamas mažiau patirties ir neretai mažiau paisydamas rizikos, ne taip greit atpažįsta ir suvokia pavojų.

Anot J.Dereškevičiaus apie 90 proc. autoįvykių priežastimis tampa vairuotojų klaidos – neteisingai įvertinta situacija kelyje, pervertintos savo galimybės. Dažniausiai – netinkamai pasirinktas greitis. O važiuojant arti savo, kaip vairuotojo, galimybių ribos, patys sau užkertame „atsitraukimo“ galimybę, tai yra kritinėje situacijoje nebeturime laiko arba dėl įgūdžių stokos nebesugebame „pasitaisyti“... Čia ne veltui pasakyta „įgūdžių“ – vien tik perskaičius knygą apie saugų vairavimą, kritinėje situacijoje to greičiausiai nepakaks, nes sureaguosite tiesiog per vėlai arba net netinkamai.

Labai svarbu praktikoje nuolat lavinti savo įgūdžius ir taip įsivertinti savo, kaip vairuotojo, galimybes. Kai kuriose Europos šalyse jau įprasta kas keli metai ar net kasmet padirbėti su profesionaliu vairavimo mokyklos treneriu – anksčiau ar vėliau, tikiuosi, prie to „priaugsime“ ir mes.

Jau ne pirmi metai su Jonu Dereškevičium bendradarbiaujame, organizuojant saugaus vairavimo mokymus. Pereitą žiemą ir aš pati nutariau „ant savo kailio“ išbandyti, kas tai yra. Žinote, nuo ko prasidėjo pamoka? Nuo psichologijos: kaip aš suvokiu mane supančią aplinką, kaip reaguoju į ją... Ir visos pamokos metu manęs neapleido jausmas, jog mane ne šiaip moko saugaus vairavimo technikos, o kad nuolat ieškoma kelių į mano smegenis, kurios ir duoda impulsus mano kūnui veikti – teisingai valdyti transporto priemonę. Kaip tik po šios pamokos ir supratau, kaip svarbu įsiklausyti į save ir kaip svarbu teisingai suvokti aplinką. Tik tuomet tavo veiksmai bus maksimaliai adekvatūs susidariusiai situacijai.

Sunkusis transportas

Kuo didesnė transporto priemonės masė ir kuo didesnis jos greitis, tuo ji potencialiai pavojingesnė kitiems eismo dalyviams, nes jai sustoti reikia daugiau laiko, o jos stabdymo kelias ilgesnis. Nepasakiau nieko naujo ir visi, regis, puikiai tai žino. Bet tuomet kodėl tiek daug matome situacijų, kai sunkvežimio ar autobuso vairuotojui palikus priekyje savęs jam reikalingą „saugos“ zoną, atsiranda daugybė „gudručių“, besistengiančių į tą tarpą įlįsti? Juk kartais jie net priverčia didžiosios transporto priemonės vairuotoją pademonstruoti visą savo meistriškumą, kad tas pats drąsuolis liktų sveikas...

Algimanto Brazaičio nuotr. /Eivitas Žarys
Algimanto Brazaičio nuotr. /Eivitas Žarys

Į šį gal net retorinį klausimą atsako Eivitas Žarys, UAB „Volvo Lietuva“ vairuotojų instruktorius: „Deja, dauguma kitų eismo dalyvių sunkvežimį mato taip pat kaip save. Jiems sunku įsivaizduoti jo galimybių ribas ir kaip tas ribas paveiks transporto priemonės gabaritai, svoris, inercinės jėgos...“

Pasak E.Žario, turėtume įsidėmėti kelis labai svarbius dalykus. Pirmas jų tai, kad pavojinga užlįsti sunkvežimiui prieš pat „nosį“ – visada jo priekyje reikia palikti daug daugiau erdvės, nei yra įpratę lengvųjų automobilių vairuotojai. Ir tai ne tik situacijoje, kai stabdoma, artėjant prie sankryžos. Neretai ir lenkimo metu lengvųjų automobilių vairuotojai per anksti grįžta į eismo juostą, priversdami sunkvežimio vairuotoją netikėtai stabdyti.

Antras svarbus dalykas: sunkvežimiui pajudėti iš vietos reikia labai daug energijos ir daug daugiau laiko, nei lengvųjų automobilių vairuotojams. Ką pastebime transporto spūstyje? Kol vilkikas trūkteli iš vietos, į priekyje jo susidariusią laisvą erdvę sulenda keli lengvieji. Ir vilkikas vėl lieka stovėti kur stovėjęs...

Neretai ir lenkimo metu lengvųjų automobilių vairuotojai per anksti grįžta į eismo juostą, priversdami sunkvežimio vairuotoją netikėtai stabdyti.

Trečia: tam, kad sunkvežimis galėtų atlikti apsisukimo manevrą ar posūkį, jam reikia daugiau vietos. Čia jau tenka prisiminti ir tokį nesupratimą, kaip kad lengvojo automobilio sustojimą sankryžoje, pervažiavus „stop“ liniją: sunkiasvorei transporto priemonei nebepakanka vietos įsukti ir taip eismas sutrikdomas visoje sankryžoje.

Kaip pavyzdį galima paminėti ir lengvųjų automobilių „išmėtymą“ prie parduotuvių, kai krovininės transporto priemonės vairuotojui neįmanoma, nepademonstravus aukščiausiojo pilotažo, privažiuoti prie rampos. Arba nuolat mūsų automobiliais užkimštuose kiemuose matomą vaizdelį, kai juose, mėgindamos atlikti savo funkciją, manevruoja šiukšliavežės... O juk privažiuoti reikia ir greitosios pagalbos bei ugnegiasių automobiliams.

„Ne mažiau svarbu yra ir tai, kad sunkiojo transporto vairuotojas paprastai yra įspraustas į griežtus laiko rėmus, kai pristatyti krovinį ar atvykti į paskirties vietą reikia numatytu laiku. Bet kokie trukdžiai jį išmuša iš numatyto grafiko, jau nekalbant apie didesnes degalų sąnaudas, kurios neretai vairuotojui tiesiogiai „kerta“ per kišenę. Visa tai vairuotojui sukelia stresą. Taigi reikėtų suprasti, kad „mažųjų“ transporto priemonių vairuotojų nesupratimas ar, juolab, piktybiškas elgesys sunkiasvorių atžvilgiu, gali sukelti ir grįžtamąją reakciją, – pasakoja E.Žarys.

– Esu ir pats dirbęs vilkiko vairuotoju. Buvau sužavėtas lengvųjų vairuotojų tolerancija sunkiasvoriam transportui Anglijoje: vos įjungus posūkio signalą, lengvųjų vairuotojai pristabdydavo, palikdami man pakankamai vietos, ir net šviesomis parodydavo, kada galiu saugiai atlikti posūkį... Dar pastebėjau, kad jie buvo ypač dėmesingi automobiliams su kitos šalies transporto registracijos numeriais.“

Gyvename ir mokomės

Bene visi pašnekovai paminėjo tai, kad dar mokantis vairuoti vertėtų „pradinukus“ supažindinti su kitų kategorijų transporto priemonėmis ne tik teoriškai. Sutinku – ne kiekvienam būsimam lengvojo automobilio vairuotojui reikia sėsti ant motociklo.

Tačiau, jei aikštelėje vairavimo instruktorius jiems pademonstruotų motociklo galimybes ir atkreiptų dėmesį į svarbiausius jo valdymo aspektus, tikrai būsimam eismo dalyviui būtų didelė nauda. Lygiai kaip ir valandėlė praleista sunkvežimio kabinoje realiame eisme – nors ir šalia vairuotojo... Tokia patirtis praverstų net ir patyrusiems lengvųjų automobilių vairuotojams. Juk ne piktybiškai daugelis mūsų elgiasi netinkamai – tiesiog iš tiesų nesuprantame, nes neturime atitinkamos patirties.

Negalvokim, kad vairuoti išmokom vieną kartą ir visiems laikams – net vairavimo instruktoriai randa, ką patobulinti savo vairavimo stiliuje... Tad mokykimės ir tobulėkim nuolat.

Nuoširdžiai dėkoju pašnekovams už jų nuomonę ir patarimus. Visiems eismo dalyviams – ir tiems, kurie važiuoja, remdamiesi dviem ratais, ir tiems, kurie jų turi keturis ar dar daugiau – linkėčiau nuoširdaus noro suprasti vienas kitą bei pagarbos. Būkime saugūs vieni tarp kitų kelyje.

5 matymo įgūdžiai, kuriuos naudinga išsiugdyti:

  • Matykite toli. Žvelkite toli į priekį, kad gaunama informacija leistų laiku imtis eismo situaciją atitinkančių veiksmų.
  • Matykite „didelį paveikslėlį“. Išlaikykite pakankamai didelę distanciją nuo priekyje esančių transporto priemonių, kad laiku nustatytumėte ir eliminuotumėte riziką. „Neprilipkite“ lyg „uodega“ prie kitų eismo dalyvių.
  • Žvalgykitės. Nuolat skenuokite situaciją aplink savo transporto priemonę visomis kryptimis. Neužlaikykite žvilgsnio ilgai ties vienu objektu, ypač kai eismo sąlygos yra kintančios.
  • Pasilikite sau „atsarginį išėjimą“. Būkite pasirengę. Kur tik įmanoma, pasilikite vietos priekyje ir bent vienoje savo automobilio pusėje, jei skubiai reikėtų reaguoti į avarinę situaciją.
  • Įsitikinkite, ar Jus mato. Kontaktuokite su kitais eismo dalyviais žvilgsniu, o kur galima arba būtina, ir garsiniu signalu bei šviesomis. Įsitikinkite, kad suprantate vieni kitus.

 

Lietuvos automobilių kelių direkcija Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerija
Statistika Metai Eismo įvykių Sužeista Žuvo
Lietuvos keliuose iki rugpjūčio 19 d.: 2017 2051 2451 119
2016 1860 2216 110
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Gazas