Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 26d. 16:00

Augintinis – draugas, palydovas ir paguoda. Prisirišimai ir netektys

Moteris su šunimi
123RF.com nuotr. / Moteris su šunimi

Turiu kaimynę – gretimo daugiabučio gyventoją, garbaus amžiaus moterį. Jos laikysena kelia pasigėrėjimą – tiesi kaip styga, ori, išraiškinga. Ji visada pasipuošusi ir pasidažiusi, nors galbūt eina tik į gretimą parduotuvę nusipirkti pieno. Atrodo taip, lyg praeityje būtų buvusi garsi operos solistė ar balerina. Spėju, kad nei viena, nei kita. Tiesiog ji yra iš tų žmonių, kuriems labai svarbu, kaip jie atrodo kitiems.

Žavi ponia

Niekada nepamatysi jos paniurusios ar piktai bambančios. Ji visada atrodo pasitikinti savimi, gerai nusiteikusi, tačiau saugojanti atstumą – be reikalo nenusišypsos, neskubės kalbinti kitų. Visa savo oria išvaizda ši dama byloja, kad kiti jai nėra svarbūs ir reikalingi, ji – pati sau pakankama. Nežinau, ar ji turi vyrą, niekada jos nemačiau drauge su kitu žmogumi. Kartą teko stebėti, kaip ji trumpai šnekėjo apie šį bei tą su senyvo amžiaus moterimis, sėdinčiomis kieme ant suolelio, bet į išsamų pokalbį ar buitines kalbas nesileido.

Dar nepasakiau svarbiausiojo dalyko – ši garbi ponia visada yra lydima lygiai tokios pat orios povyzos kalytės. Savo eisena, charakteriu ir grožiu jos abi – kaip du vandens lašai.

Ištikimos draugės, bičiulės, suprantančios viena kitą be žodžių. Garbingoji ponia tik šiai vienintelei būtybei negaili šypsenų ir širdies minkštumo…

Ši garbi ponia visada yra lydima lygiai tokios pat orios povyzos kalytės. Savo eisena, charakteriu ir grožiu jos abi – kaip du vandens lašai.

Kai jos abi pasirodo mano akiratyje, nejučia gėriuosi. Gal užburia jų draugystė, o gal tarpusavyje suderintas grožis? Spėlioju apie kasdienybę jų namuose. Tikriausiai mylimoji kalytė miega ponios lovoje, užimdama tik jai vienai leistiną garbingą vietą? Nenustebčiau, jei šunytei leidžiama net valgyti iš tos pačios lėkštės. Nestebintų ir tai, kad ši garbingoji ponia yra daug atlaidesnė ir labiau mylinti šią kalytę, nei kadaise mylėjo savo pačios vaikus. Nors, bala žino, ar jų turėjo? Nesvarbu, kaip ten buvo, bet dabar gražu į jas žiūrėti.

Prisirišimo džiaugsmas ir kaina

Kartą pagalvojau, koks būtų ponios gyvenimas, jei nebūtų jos ištikimosios kalytės? Ar ji lygiai taip pat oriai vaikščiotų? Ar turėtų ūpo pasipuošti kaskart eidama į parduotuvę? Ir, svarbiausia, ar jai pavyktų būti tokiai savipakankamai, kuriai visai nereikia kitų žmonių draugystės ir palankumo?

Čia pat susimąstau ir apie save: ar būčiau tokia, kokia esu, jei ne artimi žmonės, kurie palaiko, rūpinasi, supranta, paguodžia, išklauso? Juk mes visi esame vieni kitų tęsinys ir tik vieni kitų dėka mes esame tokie, kokie turime būti. Galbūt garbingoji ponia turi tik šią kalytę, bet jųdviejų draugystė taip gražiai pripildo gyvenimą meilės, kad to pakanka jaustis gerai. Puiku! Svarbiausia – ryšys, kurį puoselėjame. Jei ryšyje su gyvūnėliu jaučiamės mylintys ir mylimi – visiškai pakanka, kad gyvenimas žydėtų.

Tarp žmogaus ir augintinio užsimezga ne tik meilės ryšys, bet ir stiprus prisirišimas. Jei šis augintinis yra šuniukas, susaisto dar ir labai glaudi bendra rutina, kurios ribos yra aiškiai apibrėžtos ir sunkiai keičiamos: kada keliamės, valgome, kada ir kiek kartų einame į lauką ir t. t. Kai šalia mūsų yra gyvūnas, mes mokomės kantrybės, gailestingumo, geranoriškumo, rūpinimosi kitais. Taip pat mokomės užjausti ir tinkamai išreikšti savo emocijas.

Žmonės, kurie labiausiai prisiriša prie savo augintinių – vaikai ir senjorai. Vaikai – nes jų instinktuose stipriai užkoduota prisirišti prie to, kas teikia saugumą, geras emocijas, kas dažnai būna šalia. Suaugusieji tokio stipraus prisirišimo gali išvengti dėl savo gyvenimo būdo, kuris yra labai intensyvus. O štai senjorų prisirišimas prie augintinio dažnu atveju gali būti netgi stipresnis, nei vaiko. Vaikas turi ne tik augintinį, bet ir jį mylinčius bei juo besirūpinančius tėvus, galbūt brolius, seseris, tetas ar dėdes, draugus, auklėtojus ar mokytojus.

Taigi, vaikus, kaip ir suaugusiuosius, supa nemažai žmonių. Senjorų gyvenimas neretai yra kitoks: vaikai – užaugę ir išėję iš namų, kažkada buvę geri ir artimi draugai galbūt dėl savo pačių gyvenimo negandų yra atitolę, giminės – kituose miestuose, kaimynai – ne visada tokie geri ir malonūs, kokių norėtųsi. Taigi natūraliai padidėja tikimybė labai prisirišti prie savo augintinio.

123RF.com nuotr./Moteris su šunimi
123RF.com nuotr./Moteris su šunimi

Viskas turi savo kainą

Vieniši žmonės dažniausiai savo augintiniui suteikia daug žmogiškų vaidmenų: tai ir vienintelis tikras bei suprantantis draugas, kuris niekada neišduoda, ir vienintelis artimasis, su kuriuo dalijamasi savo išgyvenimais ir jausmais, ir nepakeičiamas guodėjas, kai užplūsta skausmas. Vienišiems žmonėms augintiniai padeda patirti daug teigiamų emocijų, todėl vienatvės pojūtis tampa nestiprus. Kai kurie vieniši, turintys augintinių žmonės yra nelinkę ieškoti ryšių su kitais asmenimis, kaip ir mano minėtoji ponia.

Kiekvienas prisirišimas prie ko nors: ar tai būtų žmogus, ar gyvūnėlis, ar mėgstama veikla, net mėgstamas maistas turi savo kainą. Kol tai yra šalia ir pasiekiama – teikia malonumą, saugumą ir net laimę, bet kai dingsta – skausmą ir kančią. Galima tik numanyti, ką tenka išgyventi vyresnio amžiaus žmogui, netekusiam savo brangaus augintinio, su kuriuo siejo tokie stiprūs ryšiai, kaip mano minėtos žaviosios kaimynės ir jos kalytės. Niekas niekada nepamatuos, kokio stiprumo buvo tas ryšys ir kokio stiprumo yra gedėjimo skausmas – tik netektį išgyvenantis žmogus gali įvertinti, koks artimas ir reikšmingas jam buvo tas, kurio neteko.

Tyrimai parodė, kad mylimų gyvūnėlių gedima labai panašiai kaip žmogaus, galbūt tik šiek tiek trumpiau…

Kaip vyksta gedėjimas?

Pagrindinis jausmas, kuris lydi gedint savo brangaus augintinio – sielvartas. Sielvartas yra netekties sukelta kančia – natūrali ir normali emocinė reakcija į reikšmingą netektį.

Kiekvienas iš mūsų sielvartaujame skirtingai. Sielvarto jausmas yra sukurtas pačios gamtos kaip tinkamas emocinis atsakas į netektį, padedantis užgydyti atsiradusią širdies žaizdą. Jei su savo sielvartu elgiamės pagarbiai ir tinkamai jį išjaučiame, ilgainiui pradedame atsigauti, pasijuntame gyveną vėl visavertiškai.

Netekęs augintinio žmogus patiria emocinį šoką, iš pradžių nepatiki, kad tai įvyko, pasijunta sustingęs ir tuščias, praradęs savo paties gyvenimo kontrolę. Tai yra normali psichologinė gynyba, kuri mus apsaugo nuo per didelio emocinio skausmo. Po kelių dienų toje tuštumoje pradeda rastis gilus liūdesys, kuris gali būti lydimas gausybės ašarų, ir tai gali trukti kelias savaites.

Sielvarto jausmas yra sukurtas pačios gamtos kaip tinkamas emocinis atsakas į netektį, padedantis užgydyti atsiradusią širdies žaizdą.

Dažnai šį liūdesį lydi baimė ir nerimas, sumažėjęs apetitas, atsiradusi nemiga. Gali lydėti ir fiziniai pojūčiai: nemalonus maudulys širdies ar pilvo srityje, sunkumas kvėpuojant, gerklės spazmai, silpnumas. Kartais žmonės šių pojūčių išsigąsta, mano, kad niekaip neįveiks tų sunkių ir stiprių jausmų. Reikia tai priimti ramiai, su žinojimu, kad tai yra laikina ir tikrai praeis.

Kai aprimsta pirmoji stiprių jausmų banga, kuri gali trukti 10-20 dienų, kyla nauji jausmai: pyktis, kaltė, ilgesys ir vienatvė. Šie jausmai ne tokie aštrūs, tačiau stabiliai lydintys žmogų jo kasdienybėje. Pamažu silpdami, jie gali lydėti net metus laiko ir tai yra normalu.

Praėjus minėtam laikui ir šiems jausmams išblėsus (nors sielvarto jausmai, užplūdę prisiminimų bangomis, gali lydėti ir ilgiau), ateina palengvėjimo ir išsilaisvinimo jausmas, noras žvelgti į priekį. Tai laikas, kada gali atsirasti sveikas noras įsigyti naują augintinį. Iki tol nerekomenduojama imti naujo gyvūnėlio, nes jis tik taptų priemone užpildyti atsiradusią tuštumą ir trukdytų sielvartą išgyventi psichologiškai sveikiausiu būdu.

Kiekvienas gyvūnėlis nusipelno meilės, skirtos būtent jam, ir ryšio, kuris mezgamas būtent su juo. Niekas nenori būti kito pakaitalu, o ir gedinčiam žmogui toks santykis apkarstų, nes jis, sąmoningai ar pasąmoningai naujame augintinyje, norėdamas matyti tą, kurio neteko, jaustų apmaudą, kad naujasis yra kitoks.

Visuomet, kai kažkas labai brangaus išnyksta, dingsta visiems laikams iš mūsų gyvenimo, patiriame daugybę nemalonių jausmų, kuriuos sunku priimti, o labiau norėtųsi užsimiršti, neprisiminti, kas įvyko. Tačiau negalima pabėgti nuo realybės, todėl turėtume sutelkti savo pastangas sąmoningai išgyventi natūraliai užplūstančius jausmus. Sielvartą reikia išgyventi kantriai, tik tuomet galėsime grįžti į normalų gyvenimą po netekties.

Savipagalba

Vienišam žmogui susidoroti su sielvartu neretai yra labai sunku, todėl labai svarbu, kad būtų su kuo pasidalinti savo išgyvenimais, išsipasakoti visomis detalėmis apie sukrėtusį įvykį, netektį. Taip išliejami skausmo rezervuare vis dar besikaupiantys jausmai, žmogus ilgainiui nusiramina.

Didelė klaida yra spausti save jaustis gerai, užsimiršti ir nekreipti dėmesio. Išgyvenant netektį anksčiau ar vėliau sielvartą vis tiek reikės išjausti. Todėl geriausia išsyk susitaikyti, kad kurį laiką jausitės sugniuždyti, liūdni, tušti, nieko nebenorintys, niekieno nesuprasti ar netgi niekieno nemylimi. Jausmų gali ateiti pačių įvairiausių, keisčiausių ir nepriimtiniausių. Leiskite jiems būti ir lyg upės srovei tekėti pro širdį. Kuo stipresnis prisirišimas buvo, tuo sraunesnė bus toji jausmų upė. Kaip jau minėjau, kiekvienas prisirišimas turi savo kainą. Nebijokite, upė jūsų neužtvindys ir jūs joje nenuskęsite.

Mūsų psichika turi savisaugos mechanizmų ir niekada nepaleidžia skausmingų jausmų ar emocijų daugiau nei galime pakelti. (Išskyrus, suprantama, psichikos sutrikimų atvejus, tuomet reikia kreiptis specialisto pagalbos. Tačiau šiame straipsnyje mes kalbame apie natūralius netekties sukeliamus jausmus ir jų išgyvenimą.)

Išgyvenant sielvartą, labai svarbu susikurti tam tikrus ritualus, kurie padės mums susitaikyti su netektimi.

Mūsų visuomenėje yra nusistovėjusi nuostata, kad neigiamus išgyvenimus turime pasilaikyti sau – „neapkrauti kitų“. Tačiau tai ir kuria susvetimėjimą, iškreiptus ryšius ir tarpusavio šaltus jausmus. Tikrasis artumas kuriamas ir pasiekiamas tada, kai dalinamės ir teigiamais, ir neigiamais jausmais, nes tada ir mes jaučiamės tikri, ir kiti mato mus tikrus, be kaukių. Todėl turėkime drąsos išgyvendami netektį pasidalinti savo mintimis ir jausmais su draugais, artimaisiais: labai svarbu kalbėti, pasipasakoti, ką jaučiame dabar, ką jautėme, kai praradome mylimą augintinį. Galbūt mūsų atvirumas padės ir kitam atsiverti apie jo netekčių patirtis ir tokiu būdu dar labiau suartėsim, sustiprinsim draugystę su kitu žmogumi.

Tiesa, kartais gali kilti jausmas, jog kiti mūsų nesupranta, tačiau neturėtume dėl to pykti, o tik kantriai aiškinti toliau, kaip jaučiamės ir kokio palaikymo bei paguodos mums iš kitų reikia. Jei aplinkui nėra žmonių, kuriems galėtumėte saugiai pasipasakoti, rašykite dienoraštį. Tai puiki galimybė išlieti savo giliausius jausmus, o tuo pačiu įamžinti savo išgyvenamą sielvartą dėl prarastos mylėtos būtybės.

Išgyvenant sielvartą, labai svarbu susikurti tam tikrus ritualus, kurie padės mums susitaikyti su netektimi. Tai gali būti atsisveikinimo laiškas, uždegta žvakutė, augintinio nuotraukos įrėminimas ir kiti mieli dalykai, kurie mums leis išoriniu veiksmu išreikšti savo vidines būsenas.

Kai gedėjimas užsitęsia ilgiau nei vienerius ar kelerius metus, sielvartas nesilpsta, nepraeina ir tokiu pat stiprumu kartojasi vėl ir vėl, kai gedėjimą ima lydėti sveikatos sutrikimai, tuomet yra būtina kreiptis specialistų pagalbos.

Svarbiausia yra nepamiršti, kad viskas gyvenime yra laikina, tačiau pats gyvenimas – amžinas.

www.psichologekarolina.lt

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Video

02:16
01:00
01:14

Visi į lauką!

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką