Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 4d. 19:00

Dresuotojos Vilijos meilė augintiniams daro stebuklus: išdresavo ne tik triušį, bet ir iš mirties nagų išgelbėtą vištą Gulbę

Dresuotojos Vilijos Caronkutės augintiniai
Asmeninio archyvo nuotr. / Dresuotojos Vilijos Caronkutės augintiniai
Vilija Caronkutė, gyvenanti Jonavos rajone sako, kad visada buvusi miestietė, tad jai ir pačiai kiek netikėta, jog save atrado kaime ir čia jaučiasi labai laiminga: „Kaimas gali būti visai kitoks, nei manome – be šunų, pririštų ant grandinės, be vištų, uždarytų narvuose. Kiekvienas gyvūnas nusipelno pagarbos“, – sako ji.

„Esu šunų dresuotoja, turiu savo dresūros mokyklą, tad dirbu ir su kitų žmonių, ir su savo šunimis. Karantinas kiek pakoregavo mūsų visų gyvenimus, tad persikraustėme į kaimą“, – sako pašnekovė.

Ji taip pat yra prieglaudos „Penkta koja“ savanorė, tad pagal galimybes vis ką nors priglaudžia savo namuose laikinai globai, taip pat važiuoja fotografuoti beglobių į prieglaudą – fotografija ji domisi jau kelerius metus.

Šiandien Vilijos kaime laimingi laksto penki šunys – trys vokiečių aviganės – Viper Laukinė Vilkauogė (7 m.), Ramulė iš Sapieginės (2 m.), ir Marta, priglausta iš „Penktos kojos“ prieglaudos, kai jai jau buvo dešimt metų, (šiuo metu jai jau 12 m.); taip pat mišrūnė Drama (5 m.), paimta iš jau minėtos prieglaudos, bei kenterjerė Only Love Antantė, dar šaukiama Kanda (2 m.)

Be šunų, Vilija augina ir dvi kates, kurios buvo rastos gatvėje visai mažytės – Kordulę (11 m.) ir Velnią (8 m.). Triušis Jūris iš prieglaudos, kurioje atsidūrė dėl to, kad kažkas jį išmetė sergantį gatvėje, priglobtas atsirado Vilijos namuose ir iš mažo pūkų kamuoliuko išaugo į 4,5 kg sveriantį triušį.

Dar viena žvaigždė – višta broilerė Gulbė, pernai išgelbėta iš paukštyno. Iš nurašyto broileriuko ji tapo namine, dresuota ir mylima višta.

„Namuose taip pat laikome šilkinį gaidelį, vardu Glamūras, kurio plunksnos atrodo kaip kailis ar pūkai, lauke savo namelyje gyvena ir po aptvertą teritoriją laisvai vaikšto 9 vištos – Vesta, Aušra, Regina, Gražina, Coco, Vorė, Svastika, Šmėkla ir Pienė – ir gaidys Žozefas.

Taip pat laikome auksines žuvytes akvariume, auginame afrikines sraiges ir vorą paukštėdą.

Visi gyvūnai sutaria gerai ir gali laisvai ir draugiškai kieme leisti laiką kartu – šunys, katės ir vištos, tačiau niekuomet nepalieku vienų be priežiūros. Be dresūros dar vedu edukacijas vaikams, rodome pasirodymus gimtadieniuose, vasaros stovyklose. Dresūroje man labiausiai patinka triukai, todėl ir mano šunys, ir triušis su višta moka daugybę triukų“, – pasakoja Vilija.

Ji priduria, kad visas jos gyvenimas ir laisvalaikis yra augintiniai, tad jų priežiūra yra įprasta ir maloni kasdienybė, smagus gyvenimo būdas.

Kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gera – išvarytai vištai Gulbei tikrai pasisekė daug labiau nei likusioms – ji gyvena puikiai!

– Dalijatės savo gyvūnų gyvenimo akimirkomis. Papasakokite, kaip pavyko išdresuoti triušį Jūrį ir gražuolę vištą Gulbę?

– Visa dresūros istorija prasidėjo nuo trijų išgelbėtų triušių. Pastebėjau, kad jie reaguoja į savo vardus ir iškart atbėga. Triušiai mūsų namuose gyveno laisvai, nemačiau prasmės jų laikyti narvuose. Vienas iš jų likęs pas mus namuose triušis Jūris visur pradėjo teršti, tad pradėjau domėtis, kaip jį išmokyti daryti tvarkingai į dėžutę, ir nusprendžiau dresuoti kaip mažą šuniuką. Skatindavau už vietoje atliktus reikalus ir taip jis išmoko vis daugiau įvairių triukų. Šiandien triušis moka jų daugybę – apsisukti, landžioti per tunelį, tarp kojų ir t. t.

Tada man pasidarė įdomu, o kaip būtų su vištomis? Kaip tik vištidėje gyveno broileris Gulbė, tačiau ji buvo likusių vištų atstumta – ją radau apipešiotą, sužeistą ir nuskriaustą, tad teko ją atskirti nuo kitų.

Dabar ji moka perlipti lanką, suktis ratu, apeiti aplink bokštelį.

Iš pradžių dieną višta gyveno aptvertame darže, vakare mes ją nešdavome į svečių namelį – rytais atgal išnešdavome į daržą. Miegojo ji šuns bokse. Ir dabar lygiai taip pat – dieną vaikšto, kur nori, vakare įlenda į boksą ir su juo parnešame į namelį.

Tiesa, kai ji pagijo, bandžiau ją nuvesti atgal pas gentaines, tačiau jos kategoriškai atsisakė ją priimti.

Kadangi višta visgi yra būrio paukštis, jai reikėjo kompanijos, tad ji pradėjo bendrauti su mumis ir šunimis kieme. Pastebėjau, kad jai mūsų kompanija labai patiko. Ilgainiui pamačiau, kad mums ją pakvietus vardu, ji atbėga, tad pradėjau dresuoti.

Dabar ji moka perlipti lanką, suktis ratu, apeiti aplink bokštelį. Ją mokiau tokiu pačiu principu kaip ir šunis – skatinau skanėstais už gerus darbus. Iš pradžių didžiausias skanėstas buvo grūdai, tačiau kai paragavo šunų skanėstų, grūdai pasidarė per prasti (juokiasi).

Kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gera – išvarytai vištai Gulbei tikrai pasisekė daug labiau nei likusioms – ji gyvena puikiai!

Beje, vištos yra labai intelektualūs gyvūnai ir posakis „kvaila kaip višta“ visiškai neatitinka realybės. Kai žmonės pamato, ką sugeba Gulbė, dažnas pasako, kad visai neįsižeistų, jeigu juos pavadintų vištomis. Aš jomis susižavėjau, kadangi jos sugeba su žmonėmis užmegzti ne ką prastesnį ryšį nei šunys ar katės. Vištos mėgaujasi bendravimu, buvimu su žmonėmis, tik svarbu, kad jos jaustųsi saugiai, pasitikėtų – tai padeda joms atsiskleisti.

– Ar galima pasakyti, jog šunų dresavimo principai tinka dresuojant ir kitus augintinius?

– Taip! Svarbiausia ne tai, kokį turite skanėstą, bet koks ryšys tarp jūsų ir gyvūno. Jis turi pasitikėti ir jausti ryšį su šeimininku.

Štai triušis dirba ir už įprastą maistą, kurį gauna kasdien – jis tiesiog mėgaujasi bendravimu ir nori bendradarbiauti. Reikia sukurti norą gyvūnui dirbti. Triušis dresūrai pasidavė ganėtinai greitai, kadangi gyveno su mumis namuose, tarp kitų augintinių, šunų.

Su višta viskas buvo kitaip – ji turėjo gyventi su savo gentainėmis, tačiau taip susiklostė, kad ji laimėjo vištų loteriją – išsigelbėjo iš paukštyno ir mušeikų vištų ir šiandien gyvena puikų gyvenimą, lakstydama po kiemą.

Labai gaila, kad broileriai gyvena taip trumpai – dažniausiai daugiau nei metus, o toks yra ir Gulbės amžius. Turime ir kitų pavyzdžių – štai prieglaudoje „Trys paršeliai“ broileris gyveno net penkerius metus. Broileriai tikrai nuostabūs paukščiai ir gerokai draugiškesni už dedekles vištas.

Kai žmonės pamato, ką sugeba Gulbė, dažnas pasako, kad visai neįsižeistų, jeigu juos pavadintų vištomis.

– O kaip katės – ar jos pasiduoda dresūrai?

– Aš esu labiau šunų žmogus (juokiasi), tačiau katės ateina pašauktos savo vardu, o didesne dresūra neužsiėmiau. Esu tikra, kad su katėmis galima pasiekti puikių rezultatų – jos yra linkusios bendradarbiauti ir gali būti puikiai išdresuotos. Viskas priklauso nuo kiekvieno gyvūno individualiai, kadangi gyvūnai kaip ir žmonės, turi savo charakterį, savybes.

– Savo paskyroje dalinatės net tik augintinių nuotykiais, bet ir patariate žmonėms nepirkti 3 numeriu pažymėtų kiaušinių. Ką turėtume žinoti?

– Šiuo metu „Tušti narvai“ organizuoja iniciatyvą ir ragina nepirkti trečiu numeriu pažymėtų kiaušinių, nes juos dedančios vištos yra laikomis pačiomis prasčiausiomis, žiauriomis sąlygomis, narvuose ir deda kiaušinius tol, kol gali dėti, ir jų gyvenimas baigiasi liūdnai.

Patariu rinktis kitais numeriais pažymėtus kiaušinius, ekologiškus – svarbu, kad juos dedančios vištos būtų auginamos laisvai ir gyventų laimingai.

– Kokių svajonių turite ateityje?

– Mano gyvūnai yra mano svajonės, šeima, darbas ir gyvenimas. Didžiausias noras – toliau tęsti savo veiklą, kuri dėl pandemijos ir karantino sustojo. Laukiame dresūros pamokų ir veiklų su bendraminčiais.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

21:57
01:27:07
01:32

15min metų knygų rinkimai

Naujas testas

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Tik prenumeratoriams
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką