Dabar populiaru
Publikuota: 2017 kovo 30d. 20:36

Dresūros specialistas J.Valančius: „Žmogus nulemia šuns elgesį ir gyvenimą“

Šuo su šeimininku
Vida Press nuotr. / Šuo su šeimininku

„Šuns vieta prie būdos“, „Koks čia šuo, jei neloja“, „Su šunim reikia griežtai“, – tokie vis dar gajūs stereotipai atskleidžia mūsų visuomenės požiūrį į šunis. Kol jie bus, kol neišmoksime gerai elgtis su gyvūnu, gerbti jį bei prisiimti atsakomybę, tol neišvengsime skaudžių konfliktų, – sako šunų specialistai.

Pirmoji auka – šuo

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Jonas Valančius
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Jonas Valančius

„Šitą straipsnį pavadinčiau „Žmogus – agresyviausia gyvūnų veislė“ arba „Žmogus – pavojingiausias šuns aplinkos veiksnys“. Juk žmogus nulemia visą šuns gyvenimą, šuo negali gyventi kitaip, nei jam leidžia žmogus“, – dėl dažnai pasitaikančio neišmanėliško elgesio su gyvūnais apgailestauja dresūros mokyklos „Reksas“ instruktorius, LKD šunų elgsenos specialistų-trenerių sąjungos pirmininkas Jonas Valančius.

Pokalbį su treneriu neišvengiamai pradedame nuo skaudaus nutikimo Šilutėje, kuomet iš voljero ištrūkęs dobermanas mirtinai sužalojo mėnesio kūdikį.

J.Valančius pastebi, kad pirmiausia šios nelaimės priežastis – socialinė. „Tai visuomenės, žmonių, kurie galbūt neturėjo tam tikro supratimo, socialinių įgūdžių, problema“, – konstatuoja kinologas. Šuo, jo nuomone, tapo auka, sukėlusia skausmą ir šeimai. „Pirmiausia atsiradusi auka šioje šeimoje buvo šuo, o kad taip nutiko – tai tiksinčios bombos klausimas. Bet kokį šunį padėkite į narvą, palaikykite kažkiek laiko, neišveskite, mėtykite petardas, bet koks šuo išprotės“, – kalba dresūros specialistas.

„Mes, kinologų trenerių sąjunga, aiškiname, kad šuo neturi būti mušamas, jis pirmiausia turi išmokti. Juk negali vieno mėnesio vaikui skaityti baudžiamojo kodekso“.

Jo nuomone, šiuo atveju pirmiausia reikia kalbėti ne apie teisingą dresūrą ar panašiai, o tokias visuomenės problemas, kaip pagarbos gyvūnui, humanizmo ir atsakomybės stoką. Nors šioje srityje, jo akimis, situacija pamažu ir taisosi. „Mes, kinologų trenerių sąjunga, aiškiname, kad šuo neturi būti mušamas, jis pirmiausia turi išmokti. Juk negali vieno mėnesio vaikui skaityti baudžiamojo kodekso. Turi jį mokyti, auklėti, pasaulio pažinimą pradėti ne nuo ausų lankstymo, o nuo supažindinimo su tam tikrais dalykais, nuo švietimo“, – savo požiūrį į gyvūnų auklėjimą dėsto šunų elgesio specialistas.

Norėtų apriboti šuns įsigijimą

Kalbėdamas apie dobermanus, instruktorius pabrėžia, kad tai labai judrūs, sportiški šunys, reikalaujantys daug fizinio ir protinio krūvio. „Jiems iškrauti reikia 2–3 valandų. Sveikas suaugęs ir paruoštas šuo per dieną gali nueiti 40 kilometrų. Kaip ir visiems aktyviems šunims, dobermanui krūvis neturėtų būti minimalus. Dėl krūvio stygiaus, žmonių aplaidumo, tenka nukentėti ir patiems šeimininkams“, – sako J.Valančius.

„Pirmas dalykas – kiekvieną veislę reikia pagal taisykles veisti. Dobermanas – draugiškas, komunikabilus, imlus šuo. Labai greitai supranta, kaip ką reikia daryti. Tai šuo kompanionas, jam reikia kompanijos“, – J.Valančiaus mintį tęsia beveik du dešimtmečius šios veislės šunis veisiantis ir dresuojantis veislyno „Tikrai nauja“ savininkas Andrius Čečys.

Jis pabrėžia, kad norint gero draugo, šunį reikia dresuoti ir socializuoti nuo mažų dienų. Ir tai daryti profesionaliai. Veisėjo nuomone, žiūrint į Šilutės atvejį, neteisinga būtų kalbėti apie dobermanų veislę, nes greičiausiai tai buvo ne veislinis šuo. „Veislę nustato kilmės dokumentai. Jei jų nėra, kas gali pasakyti, kad ten dobermanas“, – nukerta A. Čečys, taip paliesdamas dar vieną temą: ne profesionalių veisėjų, o daugintojų veisiamus geidžiamų veislių šunis. Veislės standartą patvirtinančių dokumentų neturintys šuniukai parduodami gerokai pigiau nei kilmingi. Jie tampa lengvai įperkami visiems, kurie tenori pasididžiuoti „veisliniu“ šunimi, bet dažnai neturi įgūdžių jį auginti.

Dobermanas – draugiškas, komunikabilus, imlus šuo. Labai greitai supranta, kaip ką reikia daryti. Tai šuo kompanionas, jam reikia kompanijos

„Iš mūsų labai sunku įsigyti šuniuką. Pirmiausia pasikalbame su žmogumi ir sprendžiame, ar jis tinkamas mūsų veisimo šuniukui, ar ne. Žiūriu, kas per žmogus, kaip mąsto, kaip protauja. Be abejo, visko būna, bet dažniausiai pataikome pas gerus šeimininkus“, – sako veisėjas A.Čečys.

Kalbėdamas apie bet kam į rankas patenkančius šunis, treneris J.Valančius liūdnai pajuokauja: „Norėčiau, kad kai kuriems žmonėms apskritai būtų draudžiama įsigyti šuniuką, bet to turbūt neleistų konstitucija.“ Jo įsitikinimu, tokie dalykai, kaip privaloma gyvūnų registracija, mokesčiai už iš prieglaudų paimamus šunis, griežta daugintojų kontrolė, mokesčiai už pabėgusius šunis išspręstų daug problemų. Anot jo, jei žmonės suprastų, kad šuo – tai didžiulė atsakomybė, paskaičiuotų, kiek jam reikės investicijų, gal apsispręstų verčiau auginti antis ar žąsis.“

Vida Press nuotr./Moteris su šunimi
Vida Press nuotr./Moteris su šunimi

Voljeras nėra šuns namai

J.Valančius pabrėžia, kad pagrindinis principas auklėjant šunį – dėmesys, kurio skirti reikia nuo mažumės. „Ar tai būtų dobermanas, ar rotveileris, ar jorkšyro terjeras – dauguma problemų atsiranda dėl to, kad jiems stinga žmogaus dėmesio. Šunys pradeda elgtis savarankiškai, jų veikla tampa nukreipta kitur, dėl to, kad jos nepakoreguoja žmogus“, – kalba treneris.

Jei žmonės suprastų, kad šuo – tai didžiulė atsakomybė, paskaičiuotų, kiek jam reikės investicijų, gal apsispręstų verčiau auginti antis ar žąsis.

Tokių be dėmesio paliktų, iš nuobodulio skalijančių šunų jis mato ne tik kaimuose, bet ir prabangiuose miesto kvartaluose. „Šunys uždaryti ir gyvena savo gyvenimą. Dažnai susiduriame su tokiomis problemomis, kaip lojimas, kuris žmogui kelia diskomfortą. Iš to mažiuko pliušinio šuniuko, šuo tampa diskomforto priežastimi, kuriuos žmonės ar ignoruoja, ar fiziškai bausdami, bando greitai išspręsti problemą“, – neprižiūrimo šuns gyvenimo modelį piešia instruktorius.

Kinologas sako, kad šunį įsigijus kaip aksesuarą, gąsdinant, veikiant psichologiškai, į dėmesio stygių ir provokacijas jis reaguoja gindamasis. Tokie šunys, jo teigimu, nuolat gyvena konflikte. „Koks to šuns gyvenimas, aš neįsivaizduoju. Po to kažkokias problemas sukėlę šunys dažniausiai migdomi, nes neįmanoma jų reabilituoti“, – su neslepiamu kartėliu kalba specialistas.

Voljeras, trenerio įsitikinimu, nėra šuns namai, tai – tik laikina užuovėja, o prie grandinės rišamų šunų savininkams jis siūlo bent 24 valandoms prisirišti patiems. Kad suprastų, koks pririšto gyvūno gyvenimas.

Kita J.Valančiaus matoma problema, kai šuo įsigyjamas ne kaip šeimos draugas, o kaip sargas: „Ai, čia jis man pasaugos. Ir šuo pradeda saugoti, dažnai net nuo pačių šeimininkų“, – sako J.Valančius. Anot jo, nenormalu, kai prie augintinio gali prieiti tik vienas iš namiškių. Dažnai taip nutinka dėl kai kuriems šunims būdingo įpročio saugoti savo resursus. Trenerio teigimu, dirbant su mažu šuniuku, mokant atiduoti žaislą, šią problemą galima išspręsti per porą savaičių. Palikus tai savieigai, toks šuo suaugęs kels pavojų.

Voljeras, trenerio įsitikinimu, nėra šuns namai, tai – tik laikina užuovėja, o prie grandinės rišamų šunų savininkams jis siūlo bent 24 valandoms prisirišti patiems. Kad suprastų, koks pririšto gyvūno gyvenimas.

Geriausia dresūra – dėmesys

J.Valančius sako, kad įsigydamas šunį žmogus turi suvokti, jog gyvūnui reikės ne tik finansinių lėšų, bet ir laiko. Jis pasakoja sulaukiantis šeimininkų prašymų paimti ir perauklėti jų šunį, nes šis užaugo ir ėmė kandžiotis. Kinologas apgailestauja, kad ėmus tokiems žmonėms aiškinti apie prioritetus, laiką, kurį pats šeimininkas turės skirti dirbdamas su šuniu, žmonės tam nepasiryžta ir apsisprendžia toliau gyventi su problema. „Jie susigyvena su ta problema, kol ji nesukelia pavojaus, kol nenuskamba per Lietuvą“, – apgailestauja pašnekovas.

Anot jo, bendravimas su augintiniu turi būti nuoširdus ir malonus, žinoma, apibrėžtas tam tikrų taisyklių. Kad šuo klausytų ir nebijotų savo žmogaus, specialisto įsitikinimu, nereikia baigti jokių aukštųjų dresūros mokslų, o pirmiausia elementariai dėmesio.

Treneriui didelis džiaugsmas matyti tai suvokiančius žmones. „Vienas klientas su savo vokiečių aviganiu atėjo į treniruotes. Po mėnesio sako, žinai, aš džiaugiuosi, galiu jį paleisti, jis niekur nebėga, mes malkas kapojam kartu. Jis man atneša malką, aš perkertu... Šuo nuolat su žmogumi“, – apie laiko kartu būtinybę kalba treneris.

Fotolia nuotr./Vokiečių aviganis
Fotolia nuotr./Vokiečių aviganis

Mokytis turi visi

Šunų elgsenos specialistas akcentuoja, kad šeimoje atsiradus šuniui, gero elgesio taisyklių turi būti mokomi visi. „Vaiką reiktų išmokyti pagrindinių bendravimo komandų, žaidimo elementų, mokyti glostyti šuniuką. Aiškinti, kad labiau glostytų šoną, ne galvą. Šuniukai turi būti mokomi nešokinėti, kad nepargriautų vaiko“, – aiškina specialistas. Jo tikinimu, išmaniai dirbant, gero elgesio namuose šunį galima išmokyti per 1–2 savaites. „Jei šeimininkai to nepadaro, nėra jokio pateisinimo“, – konstatuoja jis.

Jo patarimu, vaikų žaidimai su šuniu turi būti dozuoti ir būtinai prižiūrimi suaugusių. O matant, kad žaidėjai pernelyg įsišėlo, verčiau kuriam laikui juos išskirkite. Geriausia, jei šuo su vaiku žais prieš tai šiek tiek išsikrovęs lauke, nepuls į žaidimą kupinas energijos.

Vienos mėgstamiausių J.Valančiui – treniruotės, į kurias įtraukiamas mažiausias šeimos narys. „Iš pradžių matyti, kad šuo vaiko jau nutampytas, bet per vieną savaitę vaikas išmoko savo šunį sėdėti, gulėti. Tas vaikas 3–4 metų pyplys, pradeda tuo džiaugtis. Tai disciplinuoja vaiką, jis išmoksta, kaip rankytę laikyti, kad šuniukas nekąstų, kaip duoti skaniuką“, – apie svarbą į šuns auklėjimą įtraukti ir vaikus kalba J.Valančius.

Vaikų žaidimai su šuniu turi būti dozuoti ir būtinai prižiūrimi suaugusių. O matant, kad žaidėjai pernelyg įsišėlo, verčiau kuriam laikui juos išskirkite. Geriausia, jei šuo su vaiku žais prieš tai šiek tiek išsikrovęs lauke, nepuls į žaidimą kupinas energijos.

Jis nelinkęs išskirti mažiau ar daugiau vaikams draugiškų šunų. Treneriui svarbiausia, kad šuo būtų gerbiamas, įsitrauktų į žmogaus rutiną, kad jo gyvenimas nevirstų voljero rutina. „O su laimingais šunimis ir žmonės bus laimingesni“, – optimistiškai į augintinių ir žmonių santykius žvelgia treneris.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką