Dabar populiaru
Publikuota: 2015 rugsėjo 11d. 21:21

Du Vilniaus benamiai: apie geriausią draugą iš „Maximos“ maišelio ir vyriškas ašaras

Skelbimas apie dingusį Reksą
Algio Kriščiūno/HAPPY365 nuotr. / Skelbimas apie dingusį Reksą

Jau daugiau kaip 20 metų fotografuoju žmonių istorijas žurnalams. Istorijų buvo visokių – ir juokingų, ir tragiškų, ir beviltiškai kvailų. Daugelis pasimiršta, bet šita turbūt išliks ilgam. Rugsėjo pradžioje Vilniaus Gedimino prospekte sutikau jauną vyrą, prašantį išmaldos. Jis klūpojo prie prabangaus prekybos centro, šalia snaudė šuo. Praeiviai reagavo įvairiai – kas atsainiai numesdavo kelis centus, kas piktai suburbėdavo, kad „priviso čia visokių narkomanų“. Bet nė vienas neliko abejingas šuns akims. Jos buvo kaip žmogaus, net gražesnės. Gal todėl ir nusprendžiau pakalbinti benamį.

Linas (30m.) užaugo Alytaus vaikų namuose. Sulaukęs pilnametystės mėgino susirasti tėvus ar giminaičius, bet nerado nieko. Supratęs, kad nuo šiol yra vienas visame pasaulyje Linas pradėjo gyventi savarankiškai, dirbo kepykloje, pagalbiniu darbininku statybose, senų automobilių išrinkėju. Tačiau visi darbai pasibaigdavo nesėkme – kepykla bankrutavo, statybos sustojo, o autoserviso istorija nutrūko ir visai tragiškai – dėl darbininkų neatsargumo užvirtusi mašina mirtinai sutraiškė žmogų. Nors Lino kaltės nebuvo, bet iš darbo teko išeiti.

„Ta tragedija taip sukrėtė, kad iki šiol sapnuoju košmarus. Visai nuleidau rankas, nebežinojau, ko griebtis. Ir tada gavau pasiūlymą tapti sargu. Darbas paprastas – saugoti statybinių medžiagų aikštelę. Alga nedidelė, bet už tai galėjau gyventi sargo vagonėlyje! Atrodė, gyvenimas susitvarkys“, – pasakojo Linas.

Vieną rugpjūčio vakarą Linas mikrobangėje užsikaitė vakarienę, o pats išėjo apžiūrėti teritorijos. Kiek pavaikščiojęs apsisuko grįžti ir nustėro – sargo namelis liepsnojo!

Bet laimė truko neilgai. Vieną rugpjūčio vakarą Linas mikrobangėje užsikaitė vakarienę, o pats išėjo apžiūrėti teritorijos. Kiek pavaikščiojęs apsisuko grįžti ir nustėro – sargo namelis liepsnojo!

„Gal užtrumpino seni elektros laidai, gal mikrobangė sugedo ir kilo gaisras. Sudegė visi mano daiktai ir dokumentai!“ – dėl dokumentų Linas krimtosi labiausiai.

Štai tada ir prasidėjo tikros bėdos: be dokumentų į darbą niekas nepriima. O gauti naujus irgi nėra paprasta – Lino nuotrauka senajame pase, kur jis fotografavosi 16-os metų, visiškai nepanaši į dabartinį trisdešimtmetį vyrą. Tapatybės identifikavimo procedūra užtruko, ir naująjį pasą išduos tik spalio 24 dieną. Iki tol – verskis kaip išmanai.

Ir Linas sėdi gatvėje. Nakvoja apleistame name. Linas kiek keistokas, gal todėl neturi nei moters, nei draugų.

Tik vieną.

Tą, kurį surado „Maximos“ maišelyje.

Vasarą eidamas palei Nerį Linas išgirdo gailų cypčiojimą. „Pagalvojau, koks čia katinas vandenyje kniaukia? Priėjęs artyn pamačiau melduose įstrigusį maišelį, kuriame kažkas spurdėjo. Ištraukiau ir net išsižiojau – maišelyje gulėjo mažytis padarėlis – vos kelių dienų šunelis! Ką dabar daryti, kaip juo pasirūpinti? Atsiminiau, kaip mokytoja per biologijos pamoką pasakojo, kad gyvuliukų kūdikius reikia maitinti pienuku iš švirkšto. Nusipirkau didžiausią švirkštą, kokį radau, pripyliau pieno ir pagirdžiau mažylį. Oi, kaip jam patiko, gėrė net springdamas! Pavadinau jį Reksu.“

Praėjo keturi mėnesiai. Delnuose tilpdavęs Reksiukas užaugo į didelį šunį. Ir į geriausią pasaulyje draugą. Linas ir Reksas visada kartu. Reksui nereikia pavadėlio, jis klusniai eina šalia. Jis nė per žingsnį nesitraukia, kai Linas sėdi gatvėje. O naktimis jie šildo vienas kitą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:09
02:13
02:24

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką