Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 12d. 09:00

Į lovą įsileidžiate augintinį? Veterinarai ir psichologai perspėja apie galimas rizikas

Mergina miega su augintiniais
123RF.com nuotr. / Mergina miega su augintiniais

Paklauskite žmogaus, auginančio šunį ar katiną, ar įsileidžia savo augintinį nakčiai į lovą? Dauguma atvejų atsakymas bus teigiamas. Vienos nuomonės – gerai ar blogai yra miegoti su savo augintiniu, nėra, bet yra rizikų, kurias būtina žinoti.

Ėmęsi šios temos, socialiniame tinkle „Facebook“ atlikome apklausą, kuri atskleidė, kad išties dauguma žmonių miega su savo augintiniais.

Vieni paaiškino, kad tai savaime suprantamas dalykas, nes augintinis yra tarsi šeimos narys, kiti kėlė retorinį klausimą „O kaip neleisi, kai matai tas mielas, prašančias akytes...“ arba teigė niekada net nesvarstę tokio klausimo. Treti miegojimą su augintiniu vadino terapija – mieliau, šilčiau, maloniau, kai prisiglaudžia.

Katinus laikantys juokavo, kad šie ir neklausia, ar galima lipti į lovą, ateina ir miega, o pamėgink katinui paaiškinti, kad negalima ar kad jo vieta kitur.

Buvo ir tokių pajuokavimų, kad prigyventa iki to, jog gerai, kad dar augintinis leidžia prigulti šalia. Arba istorijų, kaip kuris nors šeimos narys sakydavo, kad augintinis lovoje tikrai nemiegos, o viskas ilgainiui baigdavosi tuo, kad pats šeimininkas likdavo miegoti fotelyje, užleisdamas lovą augintiniui.

Treti miegojimą su augintiniu vadino terapija – mieliau, šilčiau, maloniau, kai prisiglaudžia.

Tačiau tarp atsakiusiųjų buvo ir tokių, kurie augintinio į lovą neleidžia, jis turi savo guolį ir jame miega. Ir tokių, kurie augintiniui leisdavo lipti į lovą, bet vėliau pradėjo drausti: pabodo pilna patalynė plaukų, neišsimiegoti, nes augintinis vis suka ratus, laipioja arba priešingai – šeimininkas miegodamas bijo net pasijudinti, kad prisiglaudęs augintinis galėtų toliau ramiai snausti.

Miegant su gyvūnu – tikimybė užsikrėsti parazitais

Taigi, kad žmonės miega su savo augintiniais – nėra jokia paslaptis ar didelę nuostabą keliantis dalykas. Tačiau leidžiant šuniui ar katinui miegoti drauge, yra rizikų, kurios išlieka, net jei ir nuosekliai rūpinatės augintinio higiena.

Pasak veterinarijos klinikos „ToTo“ veterinarijos gydytojos Vidos Kisielevskytės, miegant su augintiniu yra pavojus užsikrėsti helmintais (parazitinės kirmėlės – aut.) ar kitomis bakterijomis.

„Todėl, kad ne visada yra nuplaunamos gyvūno kojos, parvedus jį iš lauko, jie taip pat gali turėti parazitų, kurie gali likti pataluose, o paskui jie liečiasi prie kūno, burnos, atsiranda didesnė tikimybė užsikrėsti ir pačiam žmogui“, – sakė pašnekovė ir pridūrė, kad pati savo šunims neleidžianti miegoti lovoje, nes, jos nuomone, augintiniai turi turėti savo vietą ir joje miegoti. Tiesa, kalbėdama apie katinus užsiminė, kad su jais viskas kiek kitaip, taip lengvai nepasakysi, kad čia tau negalima.

123RF.com nuotr./Mergaitė su kate
123RF.com nuotr./Mergaitė su kate

Paklausta apie naminius katinus, kurie niekad neišeina į lauką, ir galimą riziką žmogaus sveikatai, veterinarijos gydytoja sakė, kad ji išlieka panaši.

„Gyvūnas, jums grįžus iš lauko, ateina, apuosto jūsų drabužius, batus, galbūt net ką nors palaižo. Tokiu būdu jis irgi užsikrečia tuo, kas yra lauke, tais parazitais. Vienus jų platina šunys, kai kurie kirminai yra bendri tiek šunims, tiek katėms. Taigi miegant su namine kate lovoje parazitų tikimybė išlieka ta pati“, – teigė V.Kisielevskytė.

Vaistai nuo kirminų – būtini

Suaugusiems katinams vaistus nuo kirminų (antihelmintikus) rekomenduojama duoti kas tris mėnesius. Veterinarijos gydytojos teigimu, šiuo atveju galima pažiūrėti į situaciją ir individualiai.

„Galite duoti kas tris mėnesius, bet, jei pastebite, kad jūsų augintinis nėra iš tų, kuris kas kartą ateina jūsų apuostyti, palaižyti, galite vaistų davimą ir paretinti. Tačiau bet kuriuo atveju juos reikia duoti“, – įspėjo pašnekovė.

Paklausta, ką pasakytų tiems, kurie vaistų augintiniams galbūt neduoda, nes mano, jog nėra jokios būtinybės, veterinarijos gydytoja pasiūlė pasidomėti aplinka, kuri mus supa, tomis vietomis, kur vedžiojami gyvūnai ir kuo jie gali užsikrėsti, nes parazitų, pasak jos, yra pačių įvairiausių tiek laukiniame, tiek naminiame pasaulyje, ir patys žmonės jų turi.

Kokie požymiai rodo, kad gyvūnas galbūt turi parazitų? „Dažniausiai tai – virškinimo sutrikimai. Jeigu augintinis yra užsikrėtęs blusomis, jos gali platinti kaspinuočius. Taigi, jei radote bent vieną blusą, tikėtina, kad yra ir kaspinuotis. Tad vaistų reikėtų suduoti. O kaspinuočiai tiek iš žmonių, tiek iš gyvūnų organizmo sunkiai išnaikinami“, – sakė specialistė.

Miegant su namine kate lovoje parazitų tikimybė išlieka ta pati.

Ji taip pat pridūrė, kad, jei augintiniui neduodami vaistai nuo kirminų arba bandoma apsieiti homeopatiniais preparatais, higiena turėtų būti ypatinga.

Tikimybė užsikrėsti yra ir bučiuojantis

Užsikrėsti parazitais nuo gyvūno žmogus gali ne tik su juo miegodamas, bet ir bučiuodamasis.

„Užsikrėsti pavojus taip pat yra, nes, tarkime, šuo, pasilaižė pauodegį, ant liežuvio lieka parazitų, ir, jei leidiesi, kad tau bučiuotų lūpas, tikimybė užsikrėsti yra didelė“, – teigė veterinarijos gydytoja.

Pasak jos, tam tikros higienos pravartu laikytis, nes kai kurie kirminai palieka didelius padarinius organizme.

„Čia nekalbu apie paprastus apvaliuosius kirminus, kurie šiek tiek padirgina, dėl jų gali atsirasti pakitimų virškinamajame trakte, žarnyne, kuris paskui galėtų atsinaujinti. Bet yra ir tokių, kurie gali lemti cistas kepenyse ir suardyti kepenų struktūrą“, – įspėjo specialistė ir patikslino, kad, paisant higienos, duodant augintiniui vaistų nuo parazitų, tikimybė užsikrėsti žmogui nors sumažėja, tačiau ji vis tiek išlieka.

123RF.com nuotr./Moteris bučiuoja šunį
123RF.com nuotr./Moteris bučiuoja šunį

Maudyti augintinį reikia pagal poreikį

Natūralu, kad turintys šunis juos maudo – galbūt vieni dažniau, kiti rečiau. Tačiau naminiai katinai, niekad neiškišantys savo nosytės į lauką, dažniausiai nėra maudomi – jie išsiprausia patys. Ar to pakanka, ar vis dėlto reikėtų maudyti ir juos?

„Yra ir tinginukų (juokiasi). Iš principo – taip, katė yra labai švarus padaras. Tačiau viską, kas yra ant kailio, ji nulaižo ir tai patenka į gyvūno žarnyną. Ir, jei ten buvo kokių nors kirminų kiaušinėlių, jie tikrai išsivystys ir parazituos būtent žarnyne. Todėl vaistai čia ir veikia kaip profilaktinė priemonė“, – paaiškino veterinarijos gydytoja.

Paklausta, kas kiek laiko reikėtų maudyti gyvūnus, pašnekovė teigė, kad nustatytų rekomendacijų nėra.

„Pagal poreikį. Jei negeras kvapas, susiriebalavęs kailis, reikia išmaudyti. Bet, jei kailis yra švarus, gyvūnas pats susitvarko – čia kalbame apie katinus, tokiu atveju nėra poreikio augintinį maudyti. Šunys kailio neišsivalo, todėl juos maudyti reikėtų dažniau. Ypač lietingą dieną, kai purvinesnis oras, parėjus iš lauko reikėtų visą jį išmaudyti, o ne tik kojas nuplauti.

Dar reikia turėti minty, kad gyvūnams skirti šampūnai, nors jie ir saugūs naudoti, sausina odą ir kailį, skatina riebalinių liaukų sekreciją, tad persistengti ir nepatartina“, – sakė specialistė.

Šuns agresija gali būti susijusi su miegojimu lovoje

Probleminių šunų elgesio specialistės Vidos Radzevičienės teigimu, jei augintinis nereiškia agresijos paties šeimininko, namiškių, vaikų, svečių atžvilgiu, jei nėra tokių požymių kaip išsiskyrimo nerimas – tai reiškia, kad paliktas vienas namuose šuo būna ramiai, nieko negraužia, neloja, neprišlapina ir nesituština bet kur, nieko tokio, kad žmogus miega drauge su augintiniu.

Tačiau, jei jūsų augintinis pasižymi aukščiau išvardytais poelgiais, miegojimas drauge su gyvūnu, pasak V.Radzevičienės, gali būti su tuo susijęs.

Šuniui labai svarbi asmeninė erdvė. Jeigu jis lovą pradeda traktuoti kaip savo, jis pradeda tą erdvę ginti.

„Šuniui labai svarbi asmeninė erdvė. Jeigu jis lovą pradeda traktuoti kaip savo arba jam leidžiama gulėti, miegoti svetainėje ant sofos, jis pradeda tą erdvę ginti. Nebūtinai nuo pagrindinio šeimininko, bet, pavyzdžiui, pradeda auklėti vaikus, lakstančius po kambarį – pradeda urgzti ar loti.

Arba greta šeimininko neleidžia atsigulti kitam žmogui, o juk būna, kad žmonės įsigyja augintinį, kol vieniši, o paskui pradeda gyventi kartu ir šuo ima kelti pavydo scenas.

Klausimas – gerai ar ne miegoti su augintiniu, yra subtilus. Nes ir žmonių, ir šunų charakterių yra įvairiausių. Šuo gali būti ir nelinkęs diriguoti, jis miegos, bus geras, klausys, ir nekils jokių problemų“, – paaiškino pašnekovė.

Kita jos įvardyta problema – augintinio patiriamas išsiskyrimo nerimas. „Būna ir tokių atvejų, kad šuo, miegodamas su savo šeimininku, ima jį laikyti vaiku, kuriuo reikia pasirūpinti, jaučia pareigą prisiglausti, pabūti greta, kai žmogui liūdna ir pan. Šuo pradeda dirbti tokį darbą ir kartais perlenkia lazdelę į kitą pusę. Tada žmonės turi problemą su išsiskyrimo nerimu.

123RF.com nuotr./Pora miega su augintiniu
123RF.com nuotr./Pora miega su augintiniu

Šuo ir miega kartu, ir į vonią, tualetą eina kartu, kai šuo šitaip sekioja, jis patiria didžiulį stresą – tai nėra nei geri santykiai, nei džiaugsmas, tai yra bėda. Tarkime, jis pripranta, kad šeimininko dieną nėra namuose, bet jei jis netikėtai kur nors išeina vakare, šuo ima graužti baldus, šlapintis, tuštintis, kur papuola, o tai yra streso išraiška. Tokiu atveju augintinio net negalima bausti.

Norint stabilumo, gyvūnas turi turėti savo vietą ir joje miegoti. Nes jei net nakčiai negalite atsiskirti, tai rodo per didelį prieraišumą. Mes turime mokėti pabūti atskirai. Juk ir šeimoje gyvendami nereiškia, kad viską darome kartu“, – sakė probleminių šunų elgesio specialistė ir užsiminė, kad jos šunys drauge lovoje nemiega, turi savo vietą.

Paklausta, kaip reikėtų atpratinti šunį nebemiegoti lovoje, pašnekovė sakė, kad viskas nėra taip paprasta. Pasak jos, yra patarimų pradžiai pradėti pratinti miegoti šalia lovos, paskui gultą slinkti arčiau durų ir galiausiai išnešti į kitą kambarį.

„Šuns miegojimas lovoje rodo, kad jis buvo sužmogintas, jis tapo labiau susireikšminęs, linkęs kontroliuoti ir vadovauti. Šunį, kuris linkęs kontroliuoti situaciją, sunku išprašyti iš lovos. Ir tas procesas bus ilgas: uždarytas kitame kambaryje los, draskysis. Čia didelės reikšmės turi ir kiti dalykai – maisto davimas, pasivaikščiojimas lauke, žmogus turi parodyti, kad visose tokiose situacijose vadovauja jis, o šuo klauso. Tada ir iš lovos išprašyti gyvūną bus lengviau“, – teigė pašnekovė.

„Sužmoginau šunį ir jis buvo tapęs agresoriumi“

Geštalto psichoterapijos praktikė Jūratė Muchlickytė, pati turinti šunį ir katę, iš pradžių pajuokavo, kad jos lova padalyta į dvi dalis ir priklauso augintiniams, o iš tiesų, sakė, niekada nei draudusi, nei leidusi jiems miegoti drauge – šuo ateina, kada nori, katė miega dažniau.

Paklausta, kaip mano, kodėl žmogus nori miegoti su augintiniu, pašnekovė sakė, vargu, ar tai galima vadinti noru.

123RF.com nuotr./Mergina miega su augintiniu
123RF.com nuotr./Mergina miega su augintiniu

„Man atrodo, kad tas santykis tiek su kitu žmogumi, tiek žmogaus su gyvūnu yra tai, kas mums instaliuota, arba tai, ką patys susiformavome. Tai, kaip žmogus elgiasi su gyvūnu, yra labai ryški paralelė, kaip elgiasi su žmonėmis“, – nuomone dalijosi J.Muchlickytė ir pritarė, kad tam tikra prasme žmogus gyvūną sužmogina.

„Galiu pasidalyti savo patirtimi. Turiu juodą pekiną – jie yra labai stipraus charakterio šunys, ne kiekvienas juos gali laikyti. Aš šito nežinojau. Vaikystėje turėjau pekino ir pudelio mišrūną. Pasirodo, išvaizda buvo pekino, o charakteris pudelio. Ir, kai įsigijau šį pekiną, su juo bandžiau elgtis taip pat, kaip su tuo vaikystėje turėtu šuniu. Išėjo taip, kad šuo tapo agresoriumi – iki tiek, kad pati pradėjau jo bijoti, bet dar labiau pradėjau bijoti dėl savo artimųjų.

Vėliau dresuotoja man viską labai paprastai paaiškino: „Dresuoti reikia ne šunį, o tave, nes iš šuns padarei kažkokią žmogaus versiją, o jis yra šuo.“ Ji man davė labai gerą Jan Fennell knygą „The Dog Listener“, kuri man ypač padėjo. Nebereikėjo jokių dresuotojų, santykis su šuniu ėmė keistis“, – pasakojo J.Muchlickytė.

Jie patys laikė šunis ir nuo mažens savo vaikams leisdavo šliaužioti ant grindų, gulėti šunų gultuose ir pan.

Geštalto psichoterapijos praktikė pasidalijo patirtimi iš Švedijoje praleisto gyvenimo laikotarpio ir koks ten gyvenančių žmonių požiūris į augintinį.

„Kai gyvenau Švedijoje, buvo toks etapas, kai labai daug mažų vaikų sirgo alergijomis, astma. Mano aplinkoje buvo daug gydytojų, klausiau jų: kaip suprasti, juk čia pas jus visur taip sterilu, taip švariai gyvenate? Sulaukiau atsakymo, kad gyvenama per steriliai. Jie patys laikė šunis ir nuo mažens savo vaikams leisdavo šliaužioti ant grindų, gulėti šunų gultuose ir pan. Aišku, yra elementari higiena, kurios buvo laikomasi, vaistai nuo kirminų, kuriuos reguliariai sugerdavo visa šeima.

Aš paisau to paties – rūpinuosi savo augintiniais, jų higiena, vaistų nuo kirminų duodu ir jiems, ir pati sugeriu. O šiaip mes nuo daug ko galime užsikrėsti, net ir ne nuo savo gyvūno. Bet jei jau juos turime, žinoma, būtina jais rūpintis“, – sakė pašnekovė.

Komentarai: 2

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Gerumu dalintis gera

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

19:28
00:40
22:17

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką