Daugiau straipsnių

Kaimynai skundžiasi šuns lojimu? Specialistė pataria, kas gali padėti

Asta Kaušakienė
GYVENIMAS žurnalistė
Šaltinis:

Nepertraukiamas šuns lojimas, cypimas ar staugimas gali erzinti ne tik šeimininkus, bet ir kaimynus, kurie neretai dėl tokio triukšmo skuba kreiptis ir į viešąsias įstaigas. Kartais augintinio savininkai ieško sprendimo, o kartais pykstantiems kaimynams atrėžia, kad toks šuns darbas – loti.

Šuo loja

Ji prideda, kad šunys pasaulį supranta per asociacijas. Ką tai reiškia? „Tai reiškia, kad kažkokioje situacijoje yra tam tikra veiksmų seka ir šuo mato, koks elgesys kokią reakciją iššaukia. Jeigu šuo norėdamas dėmesio pradeda urgzti, baksnoti šeimininką, o šis nereaguoja, šuo pradeda ieškoti kitų būdų, kad būtų pastebėtas, pavyzdžiui, ima loti. Tuo pačiu jis gauna žinią, kad lojimu pasieks savo – gaus dėmesio. Tad nereikia stebėtis, kad vėliau šuo iškart pradės loti, norėdamas jūsų dėmesio“, – įspėja S.Skibiniauskienė.

– Ką pasakytumėte žmonėms, kurie sako, kad šuo turi loti, neva tokie jo instinktai, kad jis gina teritoriją, saugo namus ir pan.?

– Yra tiesos. Reikia suvokti, kad lojimas yra natūrali šuns elgsena, bet tai nereiškia, kad jis turi loti visą dieną be perstojo. Nebūtinai lojimas reiškia, kad šuo saugo savo teritoriją ir yra sargus. Neretai net 95 proc. šunų savo lojimu išsiduoda, kad yra bailūs ir nepasitikintys savimi, o tai jau – elgsenos problema. Neturėtų būti taip, kad šuo bijo kiekvieno praeivio ar garso.

– Ar pastebėjote, kad dažnesnis lojimas priklauso nuo veislės?

– Galima pasakyti, kad kai kurios veislės yra vokalesnės ir linkusios į lojimą. Kiekviena veislė turėjo savo paskirtį, kuriai buvo formuojama daugelį metų, nors dabar retas šuo vykdo tą savo pirminę paskirtį. Nuo tos paskirties priklauso ir tam tikros šuns savybės, tarp jų ir vokalumas. Pavyzdžiui, medžioklėje viena veislė gali būti labai garsi ir lojimu pranešti apie grobį, o kita – visiškai tyli, kad nepabaidytų gyvūnų ar paukščių ir pan. Net tie patys aviganiai yra labai skirtingi, pavyzdžiui, borderkolis gano ne garsu, bet psichologiniu „spaudimu“, savo žvilgsniu.

– Jeigu augintinis neramus ir loja visą dieną, kai šeimininkas išeina į darbą, kokie pirmieji žingsniai, kad jam padėtume?

– Pradėti reikia nuo pirmųjų augintinio dienų. Kai šuniukas atsiranda namuose, jį reikia mokyti pasilikti vieną. Tai reiškia, kad mes, šeimininkai, neturime sureikšminti ir akcentuoti išėjimo ir grįžimo momentų. Pavyzdžiui, grįžtate namo ir šuo pasitinka jus su audringiausiomis emocijomis. Tokiu momentu jis jums skundžiasi, kad buvo paliktas vienas, tarsi klausia, kur jūs buvote ir pan. Jeigu tuo metu savo augintinį apkabiname, atsiklaupiame, rodome dėmesį, mes jam suteikiame prieglobstį, o šuns psichologijoje tai reiškia, kad situacija buvo tikrai sudėtinga.

Mano patarimas, kad ir kaip būtų sunku, grįžus ramiai nusirengti ir palaukti, kol šuns emocinis fonas taps ramus. Daugelis klausia, o ką daryti, jeigu šuo prašosi į lauką? Žinoma, kad veskite, tačiau stenkitės nemeilikauti.

Jeigu šuo paaugęs ir jaučia išsiskyrimo nerimą, jam reikalingas fizinis ir psichologinis krūvis, vadinasi, šuo turi būti pakankamai pavargęs. Daugeliui žmonių atrodo, kad prabėgs 5 km krosą kartu su augintiniu ir to užteks. Deja, ne – reikia ir psichologinio krūvio – įspūdžių, naujų dalykų mokymosi, naujos veiklos, kad šuo išvargtų ir eitų ilsėtis.

Fotolia nuotr./Šuo
Fotolia nuotr./Šuo

Dar vienas patarimas – daugelis šunų geriau jaučiasi mažoje ir uždaroje erdvėje. Ką tai reiškia? Ar šuniui būtinas narvas? Nebūtinai, nors pripratinimas prie narvo gali būti labai patogus daugelyje situacijų, ne tik valdant išsiskyrimo nerimą. Labai svarbu nepalikti visos gyvenamosios erdvės šuniui, nes kuo daugiau erdvės, tuo daugiau erdvės augti baimei. Geriausia palikti šunį mažesniame kambaryje su papildoma veikla, pavyzdžiui, lavinimo žaislais. Gali būti, kad jis ir nepalies tų dalykų, bet svarbu duoti alternatyvų vienatvei.

Kai kuriems šunims padeda kompanija ar kompanijos imitavimas. Aišku, nesakau, kad turite pirkti antrą augintinį, juolab kad jaunesnis dažnai mokosi iš vyresnio, tad galite turėti du lojančius šunis vietoj vieno. Kompanijos imitavimas yra saugesnė versija – palikę įjungtą televizorių, ramią muziką, „white noise“ (baltą triukšmą) ar radiją galite padėti šuniui jaustis saugiau.

Dar viena būdas – aromaterapija ar feromonų terapija. Kai kuriuos gyvūnus veikia eteriniai aliejai, juolab kad pasirinkimas yra tikrai platus. Ką turėtumėte žinoti apie feromonų terapiją? Natūraliai feromonai išsiskiria tuomet, kai kalytė maitina savo šuniukus, tad jie nusiramina ir užmiega. Dabar sukurti ir susintetinti feromonai, galintys padėti nusiraminti.

Žinoma, nereikėtų tikėtis, kad spragtelėjus pirštais išspręsite lojimo bėdą, nes psichologinės problemos sprendžiamos ilgai ir kompleksiniu būdu. Svarbiausia dėti pastangas ir neskubėti.

– Nuo kada jau reikėtų lankytis pas dresuotoją ir šunų elgsenos specialistus? Ar tai būtina?

– Šuniukai šeimininkams perduodami maždaug trijų mėnesių, o tai reiškia, kad jie dar nebūna gavę visų skiepų ir į dresavimo mokyklą negali būti priimti. Tačiau šunų elgesio specialistą galite pasikviesti į savo namus arba pabendrauti ir pasitarti nuotoliniu būdu jau nuo pirmųjų dienų.

„Fotolia“ nuotr./Šuniukas
„Fotolia“ nuotr./Šuniukas

Vėliau, kai šuo turi pilną vakcinaciją, tikrai rekomenduoju lankytis dresavimo mokykloje. Taip plečiamas šuns akiratis, o šeimininkas visad šalia turi konsultantą ir iškilus problemai gali pasitarti. Be to, tai padės jums išvengti problemų ateityje.

– Ką manote apie kameras namuose, kad galėtume stebėti augintinį? Ar tai veiksmingas būdas išvengti šuns lojimo ir jį nuraminti?

– Kai kuriems augintiniams tai gali padėti, o kitus, deja, tik suerzins. Išgirdęs šeimininko balsą šuo gali sudirgti, pradėti jo ieškoti, tad tokia reakcija atskleidžia ir tam tikrus jautrumo niuansus. Kiekvienas šuo turi mokėti pasilikti vienas, pabūti ramus be šeimininko dėmesio, todėl šį būdą galite pamėginti, tačiau kiek tai bus veiksminga priklausys nuo paties šuns būdo ir jo psichologijos. Gali būti, kad augintiniui reikės rimtesnės pagalbos.

– Ką manote apie antkaklius nuo lojimo?

– Jų būna kelių rūšių: su purkštukais, elektroniniai, ultragarsiniai ir pan. Reikia suvokti, kad antkaklis, kuris kontroliuoja lojimą, nėra priemonė, kuri padeda šuniui – tai priemonė, kuri malšina simptomus. Aš jau minėjau, kad lojimas yra simptomas, kurį sukėlė rimtesnė problema.

Antkaklis padės tam kartui, kad šuo nelotų, tačiau, mano nuomone, jis neveikia ilgalaikėje perspektyvoje ir netgi yra žalingas. Nekurkime patogių daiktų žmogui – naudodamasis tokiu antkakliu šeimininkas nesigilina į gyvūno poreikius ir pamiršta, kad augintiniui reikia pagalbos.

Šuns lojimas yra svarbi komunikacinė priemonė, todėl mes turime tą elgseną interpretuoti ir bandyti suprasti, o ne naikinti.

Gali būti, kad su šiuo antkakliu šuo nelos, tačiau savo stresą malšins kitais būdais, kurie šeimininkui patiks dar mažiau, pavyzdžiui, niokos turtą namuose.

Šuns lojimas yra svarbi komunikacinė priemonė, todėl mes turime tą elgseną interpretuoti ir bandyti suprasti, o ne naikinti tokiais būdais.

– Sakoma, kad vyresnių šunų įpročiai yra susiformavę. Ar įmanoma išspręsti vyresnio šuns elgesio problemas?

– Yra kelios patarlės – „šuo ir kariamas pripranta“ bei „seno šuns naujų triukų neišmokysi“. Pirmasis posakis yra teisingiausias, nes šuo gyvena šiuo momentu ir tai reiškia, kad bet kokiame amžiuje mes galime pakeisti šuns elgesį. Žinoma, reikia žinoti, kad kuo ilgiau šuo turi vieną ar kitą įprotį, tuo daugiau laiko reikės tam įpročiui pašalinti.

Tarkime, šuo lojo pastaruosius šešerius metus, vėliau pateko į prieglaudą, kur patyrė dar daugiau streso. Atsidūręs naujų šeimininkų namuose jis netaps ramus ir savaitės ar mėnesio tikrai neužteks, kad išmokytume jį būti tylų. Tai užtruks kur kas ilgiau, nei užsiimant su mažu šuniuku nuo pirmųjų dienų. Vis dėlto viskas yra įmanoma – svarbiausia kantrybė ir laikas.