Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Mano superšuo“ (pirmas etapas): Beta

Beta
15min.lt skaitytojos Jolantos nuotr. / Beta
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Gyvūnų gerovės tarnybos „Pifas“ ir naujienų portalo 15min.lt konkurse „Mano superšuo“ renkame labiausiai pasižymėjusį keturkojį draugą.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Iš viso konkurse dalyvauja aštuoni šunys iš įvairių Lietuvos vietovių, kurių šeimininkai atsiuntė savo istorijas. Konkurso dalyviai burtų keliu buvo suskirstyti į keturias poras. Kiekvienos šios poros nugalėtojas pateks į kitą etapą ir toliau rungsis dėl prizų.

Geriausią istoriją apie įsimintiniausią šuns poelgį balsuodami renka patys 15min.lt skaitytojai. Nugalėtojui atiteks du konkurso partnerio „Husse“ aukščiausios kokybės natūralaus šunų maisto maišai ir įvairūs skanėstai. Antros ir trečios vietos laimėtojams bus įteikta po vieną „Husse“ maisto maišą ir skanėstų. Geriausiai įvertintų istorijų herojai taip pat sulauks specialių „Pifo“ prizų.

Tęsiame pirmąjį konkurso „Mano superšuo“ etapą. Dėl patekimo į pusfinalį šį kartą rungiasi Beta ir Lapė. Atidžiai perskaitykite abi istorijas ir tada apklausoje pažymėkite jums labiau patikusią istoriją – išrinkite šunį, kuris dėl savo neeilinio poelgio labiau vertas apdovanojimo. Balsavimas tęsis iki birželio 20 d., 9.00 val.

Betos šeimininkės Jolantos pasakojimas:

„Gal kai kam atrodys neįtikėtina, bet iš kai kurių poelgių galima spręsti, kad gyvūnai taip pat sugeba protauti, suprasti, prisirišti ir saugoti iki paskutinio atodūsio tuos, kurie jiems yra brangūs. O teiginys, kad gyvūnas geriausiai pripranta tik užsiaugintas nuo mažens, tėra mitas – mūsų kalytė į mūsų namus pateko gan solidaus amžiaus, būdama 15 metų. Dabar jai jau 20 metų, bet ji dar nesiruošia mirti. Remdamasi savo veterinarės praktika, galiu pasakyti, kad seniausias šuo, kurį atvedė užmigdyti, buvo 36 metų, tad gaila tų šunelių, kurie jau sulaukę 7 metų yra laikomi seni.

Na, o dabar – apie mūsų augintinės žygdarbį. Ne kiekvieną dieną iki pamatų sudega namai ir viskas virsta pelenais. Bet jei ne ši maža kalytė, mūsų vadinama „mini belgų avigane“, tai šiandien tektų prisiminti ir apie skaudesnę netektį – tėvo gyvybę. Tik dėl šios kalytės drąsos šis žmogus gali džiaugtis, kad ugnis nepasiglemžė jo gyvybės kartu su name buvusiu turtu.

Istorija prasidėjo labai paprastai. Betą, kaip atsibodusį žaislą, atvežė į sodybą, sakydami, kad ji yra labai agresyvi vaikų atžvilgiu, kitaip tariant, kandžiojasi. Paliko ir išvažiavo sau... Kalytės piktumas buvo gera savybė saugant sodybą.

Kadangi Beta nedidelio ūgio, tai prie būdos jos net nerišo, o kad ir bandė keletą kartų pririšt, tai ji sugebėdavo vistiek išsinerti ir, vis įsmukus į namą, įsitaisyti sau po antklode... Aišku, seneliai už šią išdaigą ją nuolat nubausdavo, bet metai bėgo, o Beta vis sugalvodavo būdų, kaip po ta antklode įsmukti. Galiausiai seneliams nusibodo vyti Betą nuo lovos, o gal paprasčiausiai jie pamilo tą išdykėlę, ir ji jau visada įsitaisydavo nakčiai po antklode žmonių kojūgalyje.

Gal šis pasakojimas privers daugelį žmonių susimastyti apie tai, kad didiems žygdarbiams nei šuns kilmingumas, nei juolab jo amžius nėra jokia kliūtis.Kaip ir kiekvieną kartą, tą lemtingą vakarą kalytė įsitaisė šalia tėvo... Tik tą vakarą išdykėlė kažko muistėsi, nenustygo vietoje, tarsi nujautė kažką negero. Netrukus savo skardžiu lojimu bandė įspėti – pažadinti tėvą. Žmogaus nereagavimas ją erzino, todėl ji, sugriebusi už kojų, bandė tempti, laižė ir vėl kando, lojo, ir vėl darė viską iš naujo... Pagaliau jai pavyko tėvą pažadinti.

Ugnis sparčiai plito. Jie name buvo likę vieni, svarstymui nebuvo laiko, viena išeitis buvo langas. Vos išdaužus langą ir šokant laukan nugriaudėjo sprogimas, oro gūsis juos nubloškė toliau nuo namo. Apimtas šoko tėvas akimis tik bandė surasti savo gelbėtoją. Mintis, kad kalytė nesuspėjo iššokti ir liko, tėvą gąsdino, bet didžiuliam jo džiaugsmui netrukus ji pribėgo. Tada jau jie abu nuskubėjo pas kaimynus kviestis pagalbos...

Taip ši mažylė tapo mūsų numylėtine, kad ir mažutė, bet didele savo drąsa pelniusi visų pagarbą... Po gaisro ji liko kaime dar keletą mėnesių, saugojo teritoriją, kol neatėjo diena ,kai išpardavėme visus gyvulius. Tada, kaip pamenu, nuvažiavau pasiimti paskutinio dviračio. Kalytės akys buvo liūdnos, bet kai pasakiau „Bėgam, Beta, nagi, mergyt!“, jos akys išdykėliškai suspindėjo. Ji tarsi dvejodama dirsčiojo vis į mane ir sodybą, lyg nenorėdama palikti praeities, ir tik supratusi, kad sodybos jau nebėra, pasileido įkandin manęs...

Buvo tamsu, ji vis bėgo įkandin dviračio, kelias buvo tolimas, o ji vis bėgo ir bėgo. Po dviejų valandų važiavimo mes pasiekėme mano namus. Mačiau kalytės akyse baimę, jai tai buvo nauja – miestas. Mačiau jos norą vėl turėti naujus namus. Nors ir su baime, bet ryžtingai ji žengė į nežinomybę dar kartą. Nei ant mano dukros, nei ant kitų vaikų ji nepuolė, puikiausiai leidosi vedžiojama su pavadėliu.

Dar dabar negaliu suvokti, kodėl ankstesnieji šeimininkai ją mums atidavė, nes ji – puikus šuo, nors ir neturintis jokių kilmės dokumentų. Visų nuostabai, 20 metų nebuvo nei skiepyta, nei kuo sirgusi. Manau, ji verta visų pagarbos ir teisės į laimingą senatvę. Gal šis pasakojimas privers daugelį žmonių susimastyti apie tai, kad didiems žygdarbiams nei šuns kilmingumas, nei juolab jo amžius nėra jokia kliūtis.“

Lapės istoriją skaitykite čia.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką