Dabar populiaru
Publikuota: 2011 birželio 18d. 09:00

Konkursas „Mano superšuo“ (pirmas etapas): Lapė

Lapė
15min.lt skaitytojos Kristinos P. nuotr. / Lapė

Gyvūnų gerovės tarnybos „Pifas“ ir naujienų portalo 15min.lt konkurse „Mano superšuo“ renkame labiausiai pasižymėjusį keturkojį draugą.

Iš viso konkurse dalyvauja aštuoni šunys iš įvairių Lietuvos vietovių, kurių šeimininkai atsiuntė savo istorijas. Konkurso dalyviai burtų keliu buvo suskirstyti į keturias poras. Kiekvienos šios poros nugalėtojas pateks į kitą etapą ir toliau rungsis dėl prizų.

Geriausią istoriją apie įsimintiniausią šuns poelgį balsuodami renka patys 15min.lt skaitytojai. Nugalėtojui atiteks du konkurso partnerio „Husse“ aukščiausios kokybės natūralaus šunų maisto maišai ir įvairūs skanėstai. Antros ir trečios vietos laimėtojams bus įteikta po vieną „Husse“ maisto maišą ir skanėstų. Geriausiai įvertintų istorijų herojai taip pat sulauks specialių „Pifo“ prizų.

Tęsiame pirmąjį konkurso „Mano superšuo“ etapą. Dėl patekimo į pusfinalį šį kartą rungiasi Beta ir Lapė. Atidžiai perskaitykite abi istorijas ir tada apklausoje pažymėkite jums labiau patikusią istoriją – išrinkite šunį, kuris dėl savo neeilinio poelgio labiau vertas apdovanojimo. Balsavimas tęsis iki birželio 20 d., 9.00 val.

Lapės šeimininkės Kristinos P. pasakojimas:

„Tai nutiko savaitgalį. Taip šviežia, kad dar šiurpas nukrečia prisiminus, kaip širdis į kulnus buvo nusiritusi...

Ji – mano Lapė. Panaši į tikrą lapę tiek išore, tiek ir charakteriu. Mėgsta šniukštinėti ir laukinius paukščius po pievas vaikyti (ir gali šaukti nešaukusi, kad negalima paukščių iš lizdų vyti). Prieš trejus metus rinkdamasi ją iš, rodos, 8 šuniukų vados, norėjau turėti drąsų, savarankišką ir linksmą draugą. Atidžiai tyrinėjau kiekvieną po kiemą bėginėjantį mažylį ir, draugo patarta, paėmiau ne itin meilią, bet greičiausią už visus bėgikę (jei bėgimu galima pavadinti tą juokingą krypavimą) ir aktyviausią kalytę.

Pasirodo, ji ne šiaip aktyvi, ji tiesiog pašėlusiai fantastiškai superhiperjudri. Gerokai pavargau, kol išmokiau šiokio tokio paklusnumo. Svetimų suaugusiųjų ji truputį prisibijo, bet su gyvūnais sutaria puikiai (visus katinus į medžius įveja per 3 sekundes). O kitus šunis tiesiog dievina, tik šie, pajutę jos didelį norą bendrauti, ilgai nedraugauja, nes pavargsta būti gainiojami iki nukritimo – dabar aš tave, o dabar tu mane, dabar aš tave, o dabar... ir taip be galo.

Tądien kaip visada vedžiau Lapę pasivaikščioti prie upės. Takelis vedė pro sodus ir daržus. Dar eidama į priekį pastebėjau prie obelų pririštus du šunis, itin skardžiai ir piktai aplojančius kiekvieną praeivį. Jie neturėjo nei vandens, nei maisto dubenėlio, bet aršiai saugojo teritoriją ir įnirtingai tąsė virves, kuriomis buvo pririšti.

Niekuo negalėdama padėti stovėjau iš išgąsčio į stulpą pavirtusi ir tik žiūrėjau, kuo baigsis ši nelygi trikova.Taigi pasivaikščiojusios patraukėme namo. Kai ėjome pro aršiuosius sargus, staiga vienas pasileido mūsų link. Matyt, virvė neišlaikė. Jo ūgis vos siekė kelius, bet piktai urzgiantis, šiepiantis dantis ir lojantis jis atrodė kur kas didesnis. Antrasis sargas vis dar blaškėsi prie obels, bet netrukus jo virvė taip pat trūko ir jis paknopstom pasileido prie mūsų.

Prisimenu, kad spėjau apsidairyti ieškodama kokios nors pagalbos, bet aplinkui nebuvo nė vieno žmogaus. Plačiai iššiepti balti kaip pienas dantys subraškėjo prie pat mano kojos. Instinktyviai patraukiau Lapės pavadėlį sau už nugaros, nusiteikusi kovoti dėl mūsų abiejų. Sekundę stebėjau ją, vizginančią uodegą, tarsi pasitiktų draugus, ir staiga viskas pasikeitė.

Tikriausiai pajutusi mano baimę, ji šoko į priekį ir garsiai lodama puolė ginti. Negalėjau patikėti savo akimis! Nuolat „besišypsanti“ (žr. nuotr.) ir draugiška kalytė sukinėjosi kaip pašėlusi ir bandė šunų artyn neprileisti, nors vienam puolant, kitas stengėsi apeiti ir grybštelėti jai už galinės kojos.

Niekuo negalėdama padėti stovėjau iš išgąsčio į stulpą pavirtusi ir tik žiūrėjau, kuo baigsis ši nelygi trikova. Paskui staiga atsipeikėjau ir ėmiau trauktis atatupsta, tempdama pavadėlį. Galiausiai aršuoliai, paveikti nelaukto pasipriešinimo, persigalvojo ir nubėgo tolyn vilkdami iš paskos ilgą nutrūkusį virvagalį...

Iš akių mačiau, kaip Lapė savimi didžiuojasi. Vėliau pasakodama namiškiams laimingai pasibaigusią gelbėjimo istoriją, vis dar virpančiom rankom šėriau Lapę skanėstais ir net nepastebėjau, kaip atidaviau jai visos savaitės porciją. Kas paprieštaraus, kad ji nenusipelnė?..“

Betos istoriją skaitykite čia.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką