Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 23d. 10:58

Mindaugas Sėjūnas: Kodėl šuo gali perkąsti vaikui galvą?

Šunelis
123RF.com nuotr. / Šunelis

Egzistuoja mitas, kad šunys labai myli vaikus, juos globoja, saugo ir myli. Vaizdų apie ant šuns nugaros jojančius ir už ausų juos tampančius vaikus – pilnas internetas. Feisbuke taip pat dažnas mėgsta pasigirti, kaip gražiai jo vaikas draugauja su šuniuku.

Žmonės, prisižiūrėję tokių vaizdų, dažnai perka šunį vaikui, kad jam būtų su kuo žaist, kad nebūtų nuobodu, kad būtų vaiko sargas.

Tai pati didžiausia klaida, kokią tik gali iškrėst suaugęs žmogus. Ši klaida gali virsti tragedija. Šunininkų pasaulyje sklinda istorija apie šunį, kurį mama paliko prie verkiančio vaiko. Vaiką išbarė, kad šis kriokia, ir nuskubėjo į virtuvę prie puodų. Grįžusi rado vaiką perkąstu kaklu – negyvą. Šuo buvo, be abejo, užmigdytas.

Kaip šunys reaguoja į vaikus? Šunys į vaikus reaguoja kitaip nei suaugusius. Mažam šuniukui vaikas gali būti kaip gaujos narys, draugas, su kuriuo galima pažaisti, bet augant ir suaugus tas santykis keičiasi.

Šuo būdamas pusantrų metų jau suvokia savo fizinę ir mentalinę jėgą ir mėgina įsitvirtinti pasaulyje. Mėgina įsitvirtinti jėga. Stipresnės psichikos šunys pridaro daug bėdų suaugusiesiems. Žinau daugybę šeimų, kurios nesusitvarko su augintiniais, neįeina į miegamąjį, bijo sėdėti ant sofos, vaikšto randuoti ir prašo patarimų.

Tačiau šunims suaugusieji – tai gaujos nariai, lygiaverčiai partneriai, konkurentai arba vadai (turėtų būti lyderiai). Teisingai dresuojamas šuo supranta suaugusio žmogaus kūno kalbą ir žodžius.

O vaikų spygavimai, lakstymas, nekoordinuoti judesiai, nenuspėjami poelgiai, kuomet vaikas gali mesti į šunį pagalį, apsikabinti, prismaugti, tąsyti už ausų, liežuvio – šuniui nesuvokiami.

Suaugęs šuo vaiką priima (tegu nesupyksta tėveliai) kaip kažkokį žemesnį už save padarą, tad šunys labai dažnai įkanda būtent vaikams. Ir tai visai normalu, žiūrint iš šunų pusės.

Šunys tarpusavyje kandžiojasi, aiškindamiesi santykius ir dažnai kandžiojasi iki kraujų. Kandžiojasi eidami grobio iš azarto. Kandžiojimasis ar kramtymas (nebūtinai agresyvus) yra šuns bendravimo būdas.

Tuo tarpu žmonės ir vaikai nesikandžioja, be to, vaikų oda yra labai plona ir lengvai pažeidžiama, lyginant su šunų. Dažnai vaikų ir šunų bendravimas būna paženklintas raudona spalva – krauju. Todėl raginčiau tėvus atsisakyti stereotipo – šuo vaiko auklė.

Žinoma, yra atvejų, kuomet šuo viską pakenčia. Tačiau kiek laiko jis tai kentės? Be to, šuo tikrai kenčia ne vaiką, o suaugusįjį ir tai daro tik dėl jo laimės. Netikit? Palikit vaiką savaitei su šuniu be maisto… gal geriau nefantazuokim, kuo tai gali baigtis. Nes šuo, visgi, plėšrūnas, kaip, beje, ir žmogus.

Norint išvengti nelaimių, būtina tiek šunį, tiek vaikus mokyti bendravimo. Vaikai privalo žinoti, kad negalima lįsti prie šuns, kai jis valgo, negalima imti iš jo burnos kaulo, negalima lįsti prie jo, kai jis miega. Tai yra šuns išgyvenimo ir privatumo simboliai, matricos, kuriuos pažeidus iškart kyla konfliktas.

Šuo gali vaiko ir nepult tą akimirką, bet jo nemėgs, nes nepagarba ir ribų pažeidimas – akivaizdus.

Šuo gali vaiko ir nepult tą akimirką, bet jo nemėgs, nes nepagarba ir ribų pažeidimas – akivaizdus. Radęs progą – vaikui įsegs į užpakalį. Galbūt todėl tokie dažni pranešimai, kad pabėgęs šuo užpuolė ir sukandžiojo būtent vaikus.

Greičiausiai tie vaikai ką nors bloga šuniui padarė, apmėtė akmenimis ir pagaliais, o jei dar vaikas ir bėgo – tai jau jis tapo grobiu. O jei vaikas pakėlė ranką (vaikas pakėlė ranką, nes bijo, kad jam įkąs) – tai šuo kąs būtent į tą ranką. Šuo mano, kad užsimojo jo mušti – todėl ir kanda į objektą, kuriuo užsimota.

123RF.com nuotr./Šuo ir vaikas
123RF.com nuotr./Šuo ir vaikas

Rankos pakėlimas, beje, didžiausia klaida, kurią daro suaugusieji ir dar moko vaikus sušukdami: „atsargiai šuo!“ Vaikus būtina mokyti, kad rankų kelti negalima. Rankas reikia, atvirkščiai, nuleisti. Ypač susipažįstant su šunimi.

Nedera šuns iškart glostyti per galvą, kaklą, o ypač keteros zonos. Tai svarbiausia, gyvybiška, hierarchiją apsprendžianti zona, ir jei vaikas ten palies, gali liūdnai baigtis. Ranką reikia lėtai, iš apačios tiesti delnu į viršų, leisti šuniui apuostyti, stebėti jo kūno kalbą: uodegą, keterą, ausis.

Pamačius, kad viskas gerai, kad šuo atsipalaidavo – galima pažaisti: mėtyti kamuoliuką, pagaliuką ar kitaip smagintis.

Pamačius, kad viskas gerai, kad šuo atsipalaidavo – galima pažaisti: mėtyti kamuoliuką, pagaliuką ar kitaip smagintis. Nežinau, kodėl visi mano, kad šuniui patinka būti glostomam svetimo suaugusiojo ar vaiko ir kad būtinai reikia šunį „patuzginti“. Manau, kad šuniui tai labai nemalonu. Ar jums patiktų, jei svetimas žmogus imtų jus taršyti už gaurų ir kasyt paausius?

Kasymui ir glostymui reiktų nusipirkti žaislinį pūkuotą meškiuką, o šunį glostyti dera tik tuomet, kai jis pats to paprašo, prieina ir prisiglaudžia. Gatvėje „kudlinti“ nereikia, nes čia šuo dirba: saugo šeimininką, ieško grobio, priešų, šunų, varnų ir t. t.

Išmokius vaiką teisingo elgesio su šunimi, reikia to paties mokyti ir šunį. Būtina garsu ar judesiu (lupti draudžiama) parodyti, kad toks judesys netinkamas, kada įkandimas žaidžiant – skausmingas. Būtina šunį atpratinti šokinėti. Nes šuo nepajunta, kaip iš 5 kilogramų mažylio virto 40 kilogramų sveriančiu veršiuku. Tuo tarpu vaikas per metus tepriaugo kelis kilogramus. O tas veršiukas šuniukas dar nesuvokdamas savo dydžio ir svorio šoka ant vaiko ir gali jį labai rimtai sužalot.

123RF.com nuotr./Šuo žaidžia
123RF.com nuotr./Šuo žaidžia

Be abejo, galima šunį išmokyti saugoti ir prižiūrėti vaiką. Tačiau tą sprendžia ne pats šuo, o jo šeimininkas. Šeimininkui vaikas svarbus (nors pagal šunį yra pelytės išsivystymo lygio), todėl šuo tą vaiką saugos kaip savo akį ir už jį kausis, nes tai labai svarbu šeimininkui.

Nesutvarkius šių bazinių dalykų, prasideda bėdos. Neseniai į mane kreipėsi veterinarijos klinika, prašydama padėti rasti namus šešių mėnesių dobermanui. Šunelis kandžiojo namie mažus vaikus, todėl šeimininkai atvežė jį į kliniką… užmigdyti. Spėju, jog vaikai ir šuo gyveno be taisyklių, žaidė, lakstė, kandžiojosi, tačiau ūgtelėjęs patinas porą kartų pusiau piktai pusiau rimtai krimstelėjo. Todėl tėvams pasirodė, kad įsigijo šunį žudiką ir kaipmat nutarė juo atsikratyt.

Šis pavyzdys liudija, jog suaugusieji savo nelaimei įsigyja rimtus šunis, neturėdami žalio supratimo, kaip juos auginti kartu su žymiai lėčiau augančiais vaikais.

Todėl prieš įsigyjant šunį, būtina susipažinti su vaikų ir šunų bendravimo taisyklėmis, šuns elgesio psichologija, bendradarbiauti su kvalifikuotais specialistais ir žinoti, kaip elgtis visais gyvenimo atvejais.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Ypatingos

06:42
10:09

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką