„Vyras visą gyvenimą labai myli gyvūnus, viską tįsia į namus. Toks jau yra. Juokauju, jei galėtų, ir dramblį parsitįstų“, – šypsosi moteris. Ji visai nenustebo, kad sodyboje užuovėją rado skristi nepajėgiantis paukštis.
„Pradėjome gandrę auginti. Drauge į žvejybą, šerdavome žuvimis“, – prisimena ji.
Gabi mokinė
Nupjautoje slyvutėje šeimininkai gandrei susuko lizdą.
„Paaugusi nuo to lizdo nušokdavo jau pati. Nušokti nušoka, o įlipti negali, reikia nukelti. Mąstėme, kaip padaryti, kad nereiktų jos į tą lizdą kilnoti. Vyras sukalė kopėtėles. Mudu su sūnumi tik galvas kraipėme, galvojome, argi susipras gandras, kaip tomis kopėčiomis lipti. Pirmą kartą vyras paukštį pats kopėtėlėmis užvedė, nukėlė. Gandrė stebėjosi, dairėsi, o pakui tik top, top ir pasiplasnodama iki pat lizdo pati užlipo. Nuo to laiko kopėtėlėmis ir vaikšto. Taip ir pasiliko ji pas mus“, – pirmą gandrės vasarą prisimena Reda.
Gandrė gavo nuotaikingą Direktorės vardą ir tapo tikra vietos įžymybe, visi ją pažindavo; jeigu kur toliau nuklysdavo, namo gindavo.
„Įsidrąsinusi Direktorė nueidavo iki centrinės gatvės, kokius 200 metrų nuo namų, žmonės ją pamatę vis vydavo namo. Bet kad ir kur benueitų, visada pareina; žino kur jos namai“, – pasakoja Reda.
Rudenį ir žiemą Direktorė praleido ūkiniame pastate. Šeimininkai paukščiui pirkdavo šaldytos žuvies. „Kadangi gandras visaėdis, tai jam tinka vištų uodegėlės ar tai, kas lieka nuo medžioklės laimikio. Taip ir šėrėme per žiemą“, – sako moteris.
„Pradėjome gandrę auginti. Drauge į žvejybą, šerdavome žuvimis“, – prisimena ji.
Pamatė sniegą
„Ši žiema nebuvo labai šalta, tad trumpam išleidau gandrę į lauką pasižvalgyti. Norėjau, kad sniegą pirmą kartą pamatytų. Tačiau tai – ne žiemos paukštis. Tik išėjome, ant vienos kojos atsistojo, visa dreba susitraukusi, bet pati į tvartą neina. Jai įdomu, pradėjo sniegą tyrinėti, žiūrinėti, bet man jos gaila pasidarė: „Einam, gandrele, į savo namą“ – pakviečiau“, – apie gandro pažintį su žiema pasakoja šeimininkė.
„Per žiemą žmonės primiršo, kad turime gandrą, kai pirmą kartą išleidome į lauką, kaimynai net nusistebėjo, kad taip anksti gandrai parskrido“, – šypsosi ji ir prisimena, kad mažiuko, vos mėnesio gandro snapas buvo netgi ne raudonos spalvos – jauniklių snapas būna juosvas. Rugpjūtį jau paraudo ir snapas, ir kojos.
„Jauniklė būdama šnypšdavo: pakalbindavai, o ji – šnypščia. Pasirodo, kad jaunikliai visi taip elgiasi... Ir kai po žiemos išleidome į lauką, pastebėjome, kad šnypštimas liovėsi. Vadinasi, mūsų gandras suaugo. Tik savo kalenimu pasisveikina. Kai arti prieinu, užverčia galvą ir sveikinasi.
Jauki mūsų gandrė, nebijo, kad žmogus ją gali nuskriausti, užtat taip drąsiai ir jaučiasi.
Pasiėmėme mažą, ji prie mūsų labai priprato. Kaip koks katinas prieina, prie kojų glaustosi, meilikauja. Vardu šaukiama atsiliepia, iš darbo grįžtančius pasitinka. „Direktore, einame namo“, – pakvieti ir ji dideliais žingsniais kartu pareina. Po kiemą vaikšto, katinus vaiko, tikra šeimininkė“, – paukščio prieraišumu neatsistebi Reda.
Su avimis ir vištomis Direktorė nesipyksta, tik su kambariniu šuniuku ir katinais ne itin sutaria.
Nupjautoje slyvutėje šeimininkai gandrei susuko lizdą.
Vis bando skristi
Paplauskai pabrėžia, kad jie ne vieninteliai, kurie augina gandrus. Pasidalinusi pasakojimu apie gandrą socialiniuose tinkluose, Reda sulaukė didelio palaikymo, paskatino ir kitus dalytis savo istorijomis.
„Mūsų istorija apie gandrus tikrai nėra vienintelė. Idėją apie kopėtėles pasiskolinome iš vieno rūpestingo gandrų augintojo filmuotos medžiagos internete. Ūkininkas per žiemą globojo sužeistą gandrų poros patelę. Patinas išskrido, tačiau atėjus pavasariui sugrįžo. Žmogus sukalė kopėčias, vedančias nuo vieno pastato prie kito – tokį ilgą kelią gandrei – ir ji tuo keliu iki pat gandralizdžio pas savąjį gandrą nuėjo“, – jaudinančią istoriją papasakojo moteris.
Kai pakyla didelis vėjas, gandrė pradeda lakioti po pievas, sparnais mosikuoja ir atrodo, kad tuojau pakils. „Net sunku žiūrėti“, – gaili paukščio Reda. Gal vieną dieną paukščiui pakilti ir pavyks? Šeimininkė tik nerimauja, kaip jis maisto susirastų. Kiek yra stebėjusi, pievoje Direktorė lyg ir kažką rankioja, lesioja. Kaimynė gandrei varlę buvo atnešusi. Gandrė varlės nerijo, tik tampė, kol numetė.
Naujakurys
Vieną dieną nieko nesakęs vyras į namus parsivežė naują bičiulį – antrą gandrą. Jau greitai bus du mėnesiai, kai sodyboje stipinėja ir antrasis gražuolis. Tačiau šis visiškai nevaldo vieno sparno, net neplasnoja. Jį, jau suaugusį, pradėjo globoti močiutė, o kai pati susirgo ir prižiūrėti nebuvo kam, teko gandrą į prieglaudą atiduoti. Donaldas iš prieglaudos sulaukė skambučio ir nuvykęs parsivežė gandrą.
Į atvykėlį iš pradžių Direktorė žiūrėjo kaip į įsibrovėlį: nelabai su juo draugavo ir įkirsti norėjo. Dabar abudu laikosi pagarbaus atstumo.
Reda pasakodama apie Direktorę neretai sako Direktorius. Mat ilgą laiką manė, kad gandriuką augina. Tačiau pamačius naująjį gandrą tapo aišku, kad Direktorius, pasirodo, esąs… Direktorė. „Kai parsivežėme antrąjį, supratome, kad mūsų Direktorius tai... ji. Naujasis gyventojas – daug stambesnis, aukštesnis, didesniu snapu“, – šypsosi šeimininkė.
Teko gandrą pasekti
Naujakurys bailaus būdo ir žmonių artyn neprisileidžia. Kadangi prie žmogaus neprieina, naujiesiems šeimininkams teko galvą pasukti, kaip jį reikės maitinti. Jie pamatė, kad gandras vis eina prie vieno dubens su vandeniu, snapą įkišęs taškena. Tad nutaikę progą tenai ir žuvyčių įmetė. Netrukus dubuo ištuštėjo.
Drovusis atvykėlis gavo ne prastesnį vardą. Kaip juokaudami sakė šeimininkai, vyras negali būti pareigomis žemesnis, juk lygios teisės, tad po kiemą dabar išdidžiai vaikšto Bosas ir Direktorė.
Vienišasis Levas
Ir nors Reda su vyru pajuokauja apie naująją gandrų šeimą, tačiau pripažįsta, jog mažai tikėtina, jog abu gandrai sudarys porą.
„Gandrai netekę savo antrosios pusės dažnai naujos poros dairytis neskuba. Antai prie žemės ūkio bendrovės yra lizdas, kuriame gyvena gandras. Jis visą laiką būna vienas, daug laiko jis jau vienišas be poros gyvena“, – gandrų gyvenimą iš arti pažįsta moteris.
Vakarui atėjus gandrai jau eina į savo namus. Atšilus orams Direktorė per naktį miega savo lizde. Bosas eina į tvartą, ten jam irgi padarytas lizdas.
„Įdomu, kaip čia bus, ar išvys juos du viename lizde ar taip atskirai ir gyvens“ – spėlioja Reda.
Į Direktorę akis smailina ir apylinkių gandrai, tik šioji jų vengia ir artyn neprisileidžia.
Paplauskai pabrėžia, kad jie ne vieninteliai, kurie augina gandrus.
„Neįsivaizduoju, kad paukščius reiktų kažkam atiduoti, juk augini, prisiriši“, – sako Reda. Tačiau pripažįsta, kad, bent jau kol kas apie naujus augintinius negalvoja.
„Kiekvienam reikia priežiūros. Jeigu išvažiuojame, lauke pastatome dubenį su vandeniu, primetame žuvų ir gandrai pasisotina. Bet jeigu išvykstame ilgesniam laikui, vis tiek reikia kažkam palikti prižiūrėti. Kol į lizdą nemokėjo įlipti, buvo baisu, kad aplink šmirinėjančios lapės nutvers“, – rūpesčiais dalinosi moteris.
Laukia gandrų šeimynos
„Baltasis gandras – ne veltui nacionalinis Lietuvos paukštis. Jis iš tiesų – karališkas, vaikšto išdidus, pasitempęs, kaklą ištiesęs“, – grožisi Reda.
Paplauskai visą laiką norėjo kad sodyboje apsigyventų gandrai. Reda pasakoja, kaip jaukinosi, jaukinosi gražuolius: „Nusprendėme, kad lizdą reikia kelti ant stogo, vyras iš laukų parsivežė stulpą; prie vandens bokšto prie pušyno rado nukritusį seną lizdą, jį traktoriumi parsivežė ir įkėlė. Ir po metų jau atskrido gandrai. Dėl lizdo ir peštynės kildavo. Į lizdą priskrisdavo gandrų nemažai, netgi būdavo pjautynių dėl vietos. Veja vieni kitus iš lizdo... Kaip žmonės dėl vietos kovoja, taip ir paukščiai dėl lizdo.“
Gamtos švelnumai ir žiaurumas
„Matydavome, kad gandrai apsigyvena, poruojasi, tačiau vis jauniklių nesulaukdavome, – apgailestauja moteris, – praeitais metais jau girdėjome cypsint, stebėjome, kaip gandrai lesina mažylius atrydami surytą maistą, bet paskui nutilo ir vyras matė, kai patys gandrai tą jauniklį surijo. Sako, tai kartais būna, jeigu tėvai mato, kad nesugebės jauniklio išmaitinti.“
Tačiau Reda žino, kad vieną dieną čia apsigyvens gandrai ir sulauks gražios šeimynos. Ji girdėjusi, jog norint, kad sodyboje nuolat apsigyventų gandrai, reikia, kad lizdą vytų abu šeimininkai. Todėl šias metais ir ji savo ranką prie gandro lizdo pridėjo.
„Šį kartą lizdą pynėme abu. Prisinešėme šakų, žabarų ir perpynėme. Žiūrėsime, ar pasitvirtins, – šypsosi ji ir priduria. – Kaip smagu stebėti gandrus, gražu pažiūrėti, kai jie meilės šokį šoka, vienas kitą prižiūri, kai patinas su snapu patelei plunksnas kedena, kutinėja. Pas gandrus kartais būna gražesni santykiai negu pas žmones.“
