Dabar populiaru
Publikuota: 2021 sausio 14d. 12:52

Skelbiu.lt: šiaulietis Raimondas parduoda zebrus – kaip egzotiškasis Afrikos žinduolis atsirado Lietuvoje?

Raimondas Neverdauskas ir jo auginami zebrai
Asmeninio albumo nuotr. / Ūkininkas Raimondas Neverdauskas ir jo auginami zebrai

Prieš kelias dienas budresni skelbimų portalo Skelbiu.lt lankytojai pastebėjo „lietuviškuosiuose internetuose“ neregėtą pranešimą apie parduodamus zebrus. Akys šį kartą jūsų tikrai neapgauna. Šiaulių rajono ūkininkas Raimondas Neverdauskas (52) išties ieško naujų namų čapmano veislės savaniniams zebrams – patinėliui Ezarui ir patelei Bahari.

15min pasidomėjo, kaip egzotiškasis Afrikos savanų gyvūnas apskritai atsirado sniegu padengtame Šiaulių rajono Dargaičių kaime ir kodėl ne bet kas galėtų įsigyti gyvūnus trumpu margu kailiuku.

Asmeninio albumo nuotr./Ezaras ir Bahari
Asmeninio albumo nuotr./Ezaras ir Bahari

13 tūkstančių eurų – lengvoji dalis

R.Neverdausko skelbimą apžiūrėti galite lankomiausiame Lietuvos skelbimų portale Skelbiu.lt.

Nors ūkininko mobilusis telefonas šiomis dienomis kaista nuo smalsuolių skambučių skaičiaus, rasti tuos naujus namus egzotiškų gyvūnų porai pats jis nesitiki anksčiau negu pavasarį. Savo logiką 15min pašnekovas grindžia net keliomis priežastimis.

„Viena – jiems reikia didelio ploto tvartelio. Pagal reikalavimus, gyvenamasis plotas zebrui turi būti 36 kv. metrų, automatiškai porelei – pusantro karto, o tai sudaro papildomus 18 kv. metrų.

Vadinasi, pora turi gyventi mažiausiai 54 kv. metrų ploto tvartelyje. O pats tvartelis – sandarus, nekošiamas vėjų, vidaus temperatūra – bent jau pliusinė“, – dėsto R.Neverdauskas.

Asmeninio albumo nuotr./Raimondas Neverdauskas
Asmeninio albumo nuotr./Raimondas Neverdauskas

Ūkininkas savaninių zebrų porą įvertino 13 tūkst. eurų. Norintiems įsigyti šį solidų pirkinį privalu gauti Aplinkos apsaugos agentūros leidimą laukiniams gyvūnams laikyti.

Vaikščiojome viename Lenkijos zoologijos sode, pamatėme zebrus, priėjome ir, mano didžiai nuostabai, zebras leidosi paglostomas!

„Problematiškas ir jų transportavimas – ši procedūra gerokai sunkesnė negu, tarkime, transportuojant žirgus. Reikia išmanyti, kaip įvesti zebrus, kaip sustatyti, kad jų nesutraumuotum. Kai kurie zebrai vežami šiek tiek primigdyti“, – atskleidžia šiaulietis.

Alpakos ir kupranugariai atvedė link zebriukų

Šiuos niuansus R.Neverdauskas išmano bene geriausiai visoje Lietuvoje. Egzotiški gyvūnai Šiaulių pašonėje esančiame Neverdauskų šeimos ūkyje apsigyveno dar 2013 metais.

Tuo metu vienoje pirmųjų vietų šalyje įsikūrė dabar jau retą stebinančios, bet tuo metu itin dominusios alpakos.

Trejus metus paeiliui šiuos gyvūnus 15min pašnekovas gabeno iš Čilės. Dairėsi jų ir arčiau, pavyzdžiui, zoologijos soduose kaimyninėse Latvijoje ir Lenkijoje.

„Įkūrėm alpakų ūkį ir jį pamažu didinom. Kadangi apetitas kyla bevalgant, užsibrėžiau tikslą turėti didžiausią alpakų pulką Baltijos šalyse. Prisiskaičiau įvairiuose šaltiniuose, kad jų spalvų yra 22, o atspalvių – iki 60. Turėdamas tokią aistrą gyvūnijai, surinkau visų įmanomų atspalvių alpakas.

Kartą zoologijos sode Latvijoje, besidairydamas alpakų, iš arčiau pamačiau lamas ir kupranugarius. Susidomėjau. Lamos ir kupranugariai į ūkį atvyko jau po poros metų“, – prisimena egzotiškų gyvūnų augintojas.

Asmeninio albumo nuotr./Alpakos Šiaulių rajono ūkyje
Asmeninio albumo nuotr./Alpakos Šiaulių rajono ūkyje

Nestandartinio ūkio žinia ėmė plisti iš lūpų į lūpas, traukdama jame apsidairyti vis daugiau Lietuvos šeimų. Taip gimė idėja įkurti „Mini ZOO Dargaičiai“, kuriame vien praėjusiais metais apsilankė 50 tūkst. žmonių.

Paliktas vienas šis gyvūnas nerimauja, niekada giliai neužmiega, nes iš prigimties yra laukinis ir vienišas nuolat būna savotiškame „budėjimo režime“.

Pasak ūkininko, retų rūšių paukščių ir avių, alpakų, lamų, stručių, kengūrų, elnių bei kupranugarių greitai ėmė atrodyti maža. Norėjosi mini zoologijos sodo lankytojams suteikti dar daugiau egzotikos, kuri, beje, vis labiau domino ir patį R.Neverdauską.

„Galvojau, ką daryti toliau, kokių naujų spalvų į savo gyvuliukų ūkį įnešti. Vaikščiojome viename Lenkijos zoologijos sode, pamatėme zebrus, priėjome ir, mano didžiai nuostabai, zebras leidosi paglostomas!

Griuvo mano viso gyvenimo tikėjimas, kad zebrai itin baikštūs, o jiems tinkamas – tik šiltas klimatas. Pradėjome zebriukų paieškas“, – pasakoja R.Neverdauskas.

Asmeninio albumo nuotr./Egzotiški gyvūnai Dargaičių mini zoologijos sode
Asmeninio albumo nuotr./Egzotiški gyvūnai Dargaičių mini zoologijos sode

Nuo vienišės Veros – iki penkių zebrų bandos

Pastarosios pasirodė ne tokios paprastos: ne vien dėl oficialaus leidimo laikyti šį laukinį gyvūną ar būtinųjų gyvenimo sąlygų sudarymo. Anot ūkininko, sudėtinga buvo rasti, kur įsigyti zebrą apskritai:

„Reikia megzti ryšius su užsienio zoologijos sodais – valstybiniais ir privačiais. Po ilgų paieškų iš Čekijos parsivežėme čapmano savaninio zebro patelę Verą. Ypač svarbu suprasti, kad zebrai gyvena poromis.

Paliktas vienas šis gyvūnas nerimauja, niekada giliai neužmiega, nes iš prigimties yra laukinis ir vienišas nuolat būna savotiškame „budėjimo režime“. Tai žinodami, apgyvendinome ją kartu su asiliuke – turime vieną itin ramią. Iš esmės, asiliukė padėjo mums tvartelyje žiemą prisijaukinti naujokę zebriukę.

Po poros mėnesių parsivežėme tos pačios veislės berniuką. Zebriukė jį sutiko labai šiltai, iškart ėmėsi užstoti nuo kitų mini zoologijos sodo gyventojų, vaikščiojo priekyje patinėlio, šonu dengdama jį. Kaip ne kaip, ji juk – senbuvė. Susidraugavo abu, tuoj pat susiglaudė. Matant tai, širdis neleistų laikyti zebriukų po vieną.“

Valgo iš delno ir lengvai nepamiršta vaistų ampulės

Asmeninio albumo nuotr./Zebriukė Vera
Asmeninio albumo nuotr./Zebriukė Vera

Netrukus ūkininkas įsigijo dar vieną 2019 m. pavasarį gimusių čapmano savaninių zebrų porelę: patelę Bahari – iš Čekijos, patinėlį Ezarą – iš Vokietijos. Vasarop ūkyje Neverdauskai apgyvendino ir penktąjį – granto savaninį zebrą Rojų.

Po poros mėnesių parsivežėme tos pačios veislės berniuką. Zebriukė jį sutiko labai šiltai, iškart ėmėsi užstoti nuo kitų mini zoologijos sodo gyventojų, vaikščiojo priekyje patinėlio, šonu dengdama jį.

Šį perlaikymo sutartimi trejiems metams Dargaičiuose paliko rekonstrukcijai užsivėręs Kaune įsikūręs Lietuvos zoologijos sodas.

„Rojus – dvidešimt šešerių metų. Toks „po armijos“, jau veteranas. O jeigu rimčiau, tai zebrai – kitokie negu likę gyvūnai. Nepaprastai įdomūs, mieli, jaukūs, prisileidžiantys, netgi valgantys iš rankų. Iššūkių, aišku, irgi yra. Kad ir kaip būtų, zebras – laukinis gyvūnas, todėl reikia žinoti, kada ir kaip prie jo prieiti, kokią priežiūrą suteikti.

Specialiai, iš piktos valios zebriukas neįkąs, nespirs, tačiau išsigandęs, tiesiog gindamas save, gali ir sužeisti, – patirtimi dalijasi zebrų augintojas. – Reikia atidžiai stebėti, kad nesusirgtų, nes susirgus sunkiai suduosi jam vaistus.

Žinoma, glostydamas gali adatą mikliai suleisti, bet jis tikrai atsimins, kad tu esi „negeras“. Tokiu atveju geriau sergantį gyvūną primigdyti arba, idealiu atveju, tiesiog neužleisti taip, kad susirgtų.“

Kaip ir žmogus: kartais iš lovos išlipa ne ta koja

O negalavimų, pasak R.Neverdausko, pasitaiko išties daug ir įvairių. Kaip ir žmonės, taip į skelbimų portalo Skelbiu.lt akiratį pakliuvę zebrai gali turėti plaučių, kepenų, širdies veiklos sutrikimų, pasisukti koją arba tiesiog susižeisti.

„Daugiausia šie gyvūnai susiduria su virškinimo sistemos sutrikimais: persiėdė arba šieno papelijusio pakramtė. Nors lankytojams žvėrelius šerti leidžiame tik specialia kombikorma, koks praeivis sugalvoja batono paduoti – tiek ir tereikia“, – pasakoja ūkininkas.

Asmeninio albumo nuotr./Zebrai – žaismingi žinduoliai
Asmeninio albumo nuotr./Zebrai – žaismingi žinduoliai

Analogijų tarp zebro ir žmogaus 15min pašnekovas atranda ir daugiau. Pasirodo, kad ir keturkojai vieną dieną gali būti puikios nuotaikos, o kitą jaustis tarsi ne ta koja iš lovos išlipę.

„Pavyzdžiui, alpakos: jos yra apmokytos eiti su žmogumi į žygį, mūsiškės netgi filme filmavosi, kartais su mumis vyksta į savaitgalines gyvūnų parodas. Ir kažkodėl vieną dieną alpaka nuotaikinga, nuo ryto iki vakaro fotografuojasi su žmonėmis, netgi pozuoja, o kitą dieną paveiksluotis absoliučiai nenori.

Ir kažkodėl vieną dieną alpaka nuotaikinga, nuo ryto iki vakaro fotografuojasi su žmonėmis, netgi pozuoja, o kitą dieną paveiksluotis absoliučiai nenori.

Ir nežinai – be nuotaikos, galvą ar skrandį skauda. Tiek, kad, priešingai negu žmogus, pasakyti nieko negali“, – akcentuoja R.Neverdauskas.

Įtempta situacija tarp patinų ragina ieškoti sprendimų

Tiesa, nuo 2013 m. su gyvūnais dirbančiam šiauliečiui nereikia nė žodžių – vyras tikina iš vieno žvilgsnio suprantantis, jeigu gyvūnėlis tuo metu jaučiasi nelaimingas. Ekstremalumų dirbant su gyvūnais ne ką mažiau negu automobilių sporte, kuriame R.Neverdauskas, prieš tapdamas ūkininku, praleido dešimtmetį.

„Kone kasdien tvartelyje sulaukiam naujo kūdikio – jeigu ne avytė, tai alpakiukas. Jeigu ne alpakiukas, tai lama. Vienas būna stipresnis, kitas – silpnesnis, nepajėgia nueiti pavalgyti pats, o trečias ne tik kad pajėgia, bet slapčia dar ir vagia kitos mamos pieną. Naujagimiais dažniausiai rūpinasi mano žmona Lina.

Vienas būna stipresnis, kitas – silpnesnis, nepajėgia nueiti pavalgyti pats, o trečias ne tik kad pajėgia, bet slapčia dar ir vagia kitos mamos pieną.

Kažkam reikia dėmesio, kažkas apsirgo, kažkas pykstasi – veiklos ištisiems metams“, – pasakoja lenktynių trasas į ūkį, kuriame šiuo metu gyvena daugiau negu 50 rūšių gyvūnai, iškeitęs šiaulietis.

Asmeninio albumo nuotr./Raimondas Neverdauskas su kupranugariu
Asmeninio albumo nuotr./Raimondas Neverdauskas su kupranugariu

Prabilęs apie savo augintinių charakterį, R.Neverdauskas išskiria draugišką egzotiškųjų zebrų būdą. Ūkininko teigimu, zebrai šiuo aspektu primena arklius, kurie sutaria su praktiškai visa gyvūnija.

„Esmė ta, kad kituose gardeliuose gyvena nekastruoti patinėliai asilai, eržiliukai. Nors zebrai labai draugiški, gamtos surėdyta taip, kad kanopinių šeimos patinai tarpusavyje konkuruoja. Tad turime ne tik suteikti reikiamą plotą gyvūnui, bet ir atskirti zebrų patinus nuo kitų rūšių gyvūnų patinų. Būdami netoli, jie gali susipykti, bandydami pasiekti vienas kitą, susižaloti į tvorą.

Kadangi ne visai planuotai į mūsų ūkį atvyko Rojus, susiklostė situacija, kad naujų namų ieškome Ezarui su Bahari, – apgailestauja R.Neverdauskas. – Pasiliekame Rojų ir pirmąją pas mus atvykusią porą, kuri jau po truputėlį turėtų pradėti planuoti vaikus. Galimai pirmųjų baltai-juodų krikštynų sulauksime dar šiemet.“

Atsakomybė – keliems dešimtmečiams į priekį

Suaugęs savaninis zebras sveria apie 300–400 kg. Kombinuotus pašarus jiems ūkininkas perka internetu ir siunčiasi iš užsienio. Vienos dienos norma zebrui atsieina apie 1,40 euro.

Tamsiuoju periodu, lapkričio–vasario mėnesiais, kai šalta, saulės mažai, zebrai minta daugiausia kombinuotais pašarais, o vasarą – žole ir šienu. Desertui ištisus metus šie gyvūnai neatsisako morkų.

Asmeninio albumo nuotr./Zebrai sugeba prisitaikyti ir prie lietuviško klimato
Asmeninio albumo nuotr./Zebrai sugeba prisitaikyti ir prie lietuviško klimato

„Nors zebrai – trumpo kailio, pasivaikščiojimui lauke jiems tinkama ir minusinė temperatūra, svarbu, kad žemė nebūtų slidi, nuklota leduku. Priežastis paprasta – gyvūnas gali slystelti, krestelėti žemėn ir susižeisti“, – 15min pasakoja R.Neverdauskas.

Tiesa, neeilinis lankomiausiame Lietuvos skelbimų portale Skelbiu.lt pristatomas pirkinys – čapmano savaninių zebrų porelė – ne tik įdomi, bet dar ir ilgalaikė atsakomybė.

„Zebrai gyvena nuo 30 iki 40 metų. Tinkamai prižiūrimi gyvūnai nelaisvėje apskritai gyvena ilgiau. Tai ypač aktualu, kai gyvūnas žengia į gilią senatvę. Žmogus jam skiria dėmesio, kurio jis laisvėje negautų.

Visada pasirūpinama maistu, kurio gyvūnas savarankiškai nebūtinai susirastų. Galiausiai, susirgusį galime pagydyti, skiriame vitaminų, stengiamės, kad mityba būtų kuo įvairesnė“, – pabrėžia R.Neverdauskas.

Kartą ir visiems laikams: juodas jis ar baltas?

Šiaulių rajono ūkininką taip pat labai žavi faktas, kad nėra pasaulyje dviejų vienodų zebrų – visų jų dryžių sudėtis ir išdėstymas skiriasi.

Taip, R.Neverdausko teigimu, vaikai zebriukai atpažįsta mamas zebres ir atvirkščiai. Pagal unikalius dryžius augintinius vieną nuo kito atskiria ir patys ūkininkai.

„Šį klausimą užduoda praktiškai visi lankytojai. Kai kuriuose šaltiniuose rašoma, kad zebro oda – balta, kiti tvirtina, kad ji juoda. Realybėje, praskleidus baltus plaukelius, matosi tamsi oda. Šimtu procentų vis dar negaliu atsakyti į šį klausimą“, – pabrėžia 15min pašnekovas.

Remiamas turinys
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Video

01:06
13:12
21:11

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką