Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 lapkričio 25d. 07:03

Eglė Luotytė: „Gražesnį ir laimingesnį gyvenimą galime kurti tik pažinę save“

Eglė Luotytė
Asmeninio archyvo nuotr. / Eglė Luotytė
„Šiuolaikiniame pasaulyje, kur visi sėkmingi, tobuli, o socialiniai tinklai žiba nuo grožio, gėrio, esame atsijungę nuo savo širdies balso, vadovaujamės vien protu, bet mūsų laimei to nepakanka“, – sako dėkingumo dienoraščio sumanytoja E.Luotytė.

"Kaip galime tikėtis turėti kažką daugiau, jei nesugebame padėkoti už tai, ką jau turime?, – retoriškai svarsto reklamos ir socialinių tinklų agentūros įkūrėja, o taip pat ir jogos mokytoja, jau eilę metų pati patikinti asmenines padėkas užrašinei.

Svarbiausias patarimas, kuriuo sutinka pasidalinti pašnekovė ir su portalo 15min skaitytojais, būtų – „prisiimti atsakomybę už savo jausmus, pasirinkimus ir vietą, kurioje esate. Atsakymų reikėtų ieškoti ne aplinkoje, o savyje. Nepamirškime, kad mes patys tą aplinką ir susikuriame”, – primena E.Luotytė.

Asmeninio archyvo nuotr./Eglė Luotytė
Asmeninio archyvo nuotr./Eglė Luotytė

Egle, matyt, ne daug kas žino, kad prieš dėkingumo dienoraščio sukūrimą pati gyvenote visai ne svajonių gyvenimą.

– Tuo metu išgyvenau labai tamsų laikotarpį: mane vis užklupdavo nerimo sutrikimai, ieškodama, kaip sau pagelbėti suradau dėkingumo praktiką. Ji tapo mano priemone tvarkytis su jau minėtu nerimu ir panikos atakomis.

Šiuolaikiniame pasaulyje, kur visi sėkmingi, tobuli, socialiniai tinklai žiba nuo grožio, gėrio, esame atsijungę nuo savo širdies balso, vadovaujamės vien protu.

Pasidomėjusi dėkingumo filosofija išsiaiškinau, kad, jei dėkojama bent mėnesį kasdien, tai tampa stipriu ir galingu įpročiu kiekvienam žmogui. Tai pasitelkusi sukūriau knygelę, kurią atsispausdinau spaustuvėje.

Taip su tūkstančiu dėkingumo dienoraščių savo jėgomis sukūriau internetinį puslapį ir ėmiau pardavinėti susidomėjusiems. Dėmesio ir susidomėjimo sulaukiu labai daug, iki pat šiol žmonės jį randa. Vieni perka sau, kiti artimiesiems dovanoja.

Asmeninio archyvo nuotr./Dėkingumo dienoraštis
Asmeninio archyvo nuotr./Dėkingumo dienoraštis

– Tai, kur tos dėkingumo praktikos nuveda?

Per dėkingumą surandame kelią į save. Mano atveju prie to dar prisideda ir joga, kurią praktikuoju gana seniai. Nors praktikuoju ją seniai, sertifikuota jogos mokytoja esu kelis metus. Ji nėra pagrindinis mano darbas ar uždarbis. Tiesiog pomėgis, per kurį daug padedu kitiems ir ne mažiau iš to gaunu pati (per pagalbą kitiems labai daug gero grįžta ir sau).

Apie per didelius lūkesčius

Asmeninio archyvo nuotr./Eglė Luotytė
Asmeninio archyvo nuotr./Eglė Luotytė

– Kartais žmogus tikrai daug padeda kitiems (ir įkvėpimu, ir pagalba), bet, kaip sako, pats tie dėkingumo mazgai neatsiriša… Pats jos taip ir nesulaukia. Kokia galėtų būti priežastis?

Vadinamieji dėkingumo mazgai neatsiriša tuomet, kai tikiesi sulaukti to paties iš kitų. Duodami ar dalindamiesi su kitais neturėtume tikėtis grąžos (atgalinio ryšio ar to paties dėkingumo).

Kitas momentas, dėkingumas mums nėra įgimtas. Jo mus išmoko tėvai. O jei žmogui dėkingumas nebuvo perduotas? Nusivylimas mus aplanko, kai tikimės grįžtamojo ryšio iš kito žmogaus, kuriam galbūt suteikėme pagalbą ar padėjome sunkioje situacijoje, bet jis tuo pačiu neatsilygina.

Dėkingumo dienoraštis yra vienas iš įrankių dėkingumo įpročiams ugdyti.

Reikėtų sumažinti savo lūkesčius ir norą, kad mums atsidėkotų. Yra žmonių, kurių šeimoje tai nebuvo įprasta. Taigi, nesitikint ir nusivilimo bus mažiau.

– O kaip aiškinate nesėkmes, kurias karts nuo karto, tenka perbrįsti?

Skrisdama lėktuvu perskaičiau labai gražią citatą apie tai: nesėkmės, kaip ir sėkmės mūsų gyvenime, yra labai natūralios. Jos ateina ir praeina, daug svarbiau suprasti, kaip mes į tai reaguojame (kaltiname aplink esančius, aplinką?).

Išties visą gyvenimą reikėtų priimti kaip natūralų, susidedantį iš pakilimų ir nuosmukių. Klausimas mums, kodėl taip koncentruojamės į nesėkmes? Gal pakaktų labiau pasidžiaugti sėkmėmis? Pagalvoti už ką jaučiamės savo gyvenime dėkingi?

– Už ką įprastai dėkoja pildantys dėkingumo dienoraštį?

Už tai, kad turi stogą virš galvos, už tai, kad gali atostogauti, už mylimą darbą, šeimą. Sugrįžus prie pamatinių dalykų, pajuntamas dėkingumas, džiaugsmas ir pasitenkinimas. Tuomet stresinės situacijos ar nelaimės šiek tiek švelniau priimamos ir išgyvenamos.

Tiesa, susiformuoti įpročiams būtinas laikas (atliktas tyrimas parodė, kad įprastai tam prireikia dvidešimt vienos dienos).

Po jo žmogaus smegenys pradeda natūraliai ieškoti gyvenime gerų patirčių, jos persiorientuoja. Dėkingumo dienoraštį pildė tikina, kad jų gyvenimas keitėsi. Aš sakyčiau ne gyvenimas, o tai, kaip žmonės jį mato. Keitėsi jų požiūris į jį.

Apie netinkančius „batus“

Asmeninio archyvo nuotr./Eglė Luotytė
Asmeninio archyvo nuotr./Eglė Luotytė

– Didmiečių gyventojai skundžiasi rutina, laiku, kurio vis per maža pamatyti gamtos ir kitų grožį, įsiklausyti į save. Ką jiems patartumėte?

Daugiausiai grožio slypi detalėse. Tik pasitelkę sąmoningumą galime sulėtinti gyvenimo tempą ir sulaukti norimo pokyčio. Patarčiau pradėti nuo pusvalandžio sau per dieną per kurį galite nieko neveikti: stebėti gamtą, pabūti apsikabinus artimą žmogų ir pan.

Taip pat naudinga savęs paklausti, kaip aš jaučiuosi, kaip viena ar kita situacija mane veikia? Nenoriu apie tą sąmoningumą išsiplėsti, bet sustoti dabarties akimirkoje verta.

– Minėjote, jog dažnai gyvenimo grožis prarandamas prisimatavus netinkančius batus”: einame ne tuo profesiniu keliu ar dirbama pozicijoje, kurioje nepavyksta saves realizuoti…

Priimdami tam tikrus sprendimus vadovaujamės protu. Intuicijai vietos nebepaliekame.

Šiuolaikiniame pasaulyje, kur visi sėkmingi, tobuli, o socialiniai tinklai žiba nuo grožio, gėrio, esame atsijungę nuo savo širdies balso, vadovaujamės vien protu.

Mane, kaip ir daugelį, vadovavimasis vien racionaliu mąstymu savo laiku buvo nuvedę ne į tą pusę... Pabaigusi ekonomikos studijas panirau į bankininkystę. Reikėjo baigti rimtus mokslus, nes visi rimti žmonės taip daro.

Taigi, dirbau didelėje įmonėje, kurioje jaučiausi labai nelaiminga, neišpildžiusi savęs. Na, o kai savęs nerealizuoji, kūnas randa būdų, kaip tai parodyti... Neišjausti jausmai pasireiškia per skirtingas ligas, sutrikimus (mano atveju tai buvo nerimo sutrikimai).

Kaip atsikovojote savo gyvenimą? Kas padėjo jums ir nuo ko reikėtų pradėti kitiems?

Man prireikė medikų pagalbos. Taip pat vykau į Indiją. Bet pasakysiu, jog visa ko pamatas yra – miegas, maistas ir judėjimas. Jei nesijaučiate laimingas, reikėtų sustoti ir savęs paklausti, ką turėčiau pakeisti, kad mano jausena pasikeistų?

Ne aplinka daro mus laimingus ar nelaimingus, tai mes ją susikuriame. Prisiėmę atsakomybę už savo jausmus, rasite ir atsakymus (savyje). Man ir šiandien labiausiai gaila žmonių, atsidūrusių ne savo vietoje. Tikiu, kad tik jausdami pašaukimą ir kūrybos procese atiduodami visą savo širdį sulaukiame sėkmės.

Gal mūsų tėvai ir seneliai šties buvo laimingesni? Ar tik iš šalies toks įspūdis susidaro?

Aš sakyčiau, kad jie daugiau dėmesio skyrė buičiai (reikėjo ir maistą patiems gaminti, ir šeima pasirūpinti, ir šalčių, ir t.t.), mes šiandien gyvename kur kas patogesnį gyvenimą, bet turime vis daugiau noro ir ambicijų kažkam kažką įrodyti, kažką pasiekti.

Svarbiausia yra paklausti savęs: ar šiuo momentu esu ten, kur noriu būti, ir darau tai, ką noriu daryti?

Pas kitus vis ta žolė žalesnė... Mus gena noras būti geresniais. Bet ir mes turime sau priminti, jog turime tinkamai pasirūpinti savimi, savo aplinka, nes tik taip išliksime.

Mokosi pasikliauti likimu

Asmeninio archyvo nuotr./Eglė Luotytė
Asmeninio archyvo nuotr./Eglė Luotytė

– O kaip, jūsų nuomone, būti šalia tų, kurie nejaučia dėkingumo: jie niekada nepadėkos ir neatsiprašys?

Tiesa, mes negalime pakeisti kitų žmonių, bet jei priimame juos atvira širdimi, su užuojauta, tai yra geriausia, ką mes galime padaryti nekeldami jiems kažkokių lūkesčių. Kartais tiesiog reikia priimti situaciją tokią, kokia ji yra. Pradėkime nuo saves pernelyg nesižvalgydami į kitus.

Kokias pamokas išmokote per karantiną pati?

Per pastaruosius metus ir per karantiną supratau, kad galime planuoti, bet nekontroliuoti. Idėjų turiu, bet šiuo metu nesu įsikibusi į nieką konkretaus. Toliau gilinuosi į savęs paieškas, kiekvieną dieną priimu su smalsumu ir stengiuosi pasikliauti gyvenimu, įdomu, kur tai nuves.

– Kada verčiausia imtis dėkojimo praktikos?

Dabar. Nėra geresnio laiko už esamąjį. Mokėdami padėkoti ir įvertinti tai, ką turime dabar, imsime pastebėti geruosius dalykus ir gerąsias patirtis. Iš čia ir atsiras didžiausias pokytis.

Kaip gali tikėtis gyvenime turėti kažką daugiau, jei nesugebi padėkoti už tai, ką dabar turi? Pati sau tai primenu ir praktikuoju, kiek galėdama dažniau. Kiekvieną rytą pradedu nuo padėkų. Rašymas išties labai naudingas.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

01:27:07
01:32
01:48

15min metų knygų rinkimai

Naujas testas

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Tik prenumeratoriams
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką