Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2021 11 03, 21:00

Radvilų giminės palikuonė J.Radvilė: „Žmogus man gražus savo darbais ir intelektu“

Informacinių technologijų mokslų daktarė, knygos „Niekada nevėlu gyventi“ autorė ir įkvepianti pašnekovė Janina Radvilė savo pavyzdžiu įrodo, kad įdomiai ir gražiai keliauti per gyvenimą niekada nevėlu.
Janina Radvilė
Janina Radvilė / Asmeninio archyvo nuotr.

Visko, ko reikia, anot jos, tai nustoti savęs gailėti ir imtis to, ko išties trokšti.

„Ribą, trukdančią keisti savo gyvenimą, dažnai brėžia ne kas kitas, o mes patys. Pernelyg dažnai primiršę, kad jokiems pokyčiams ne per vėlu, kol esame gyvi“, – sako moterims Lietuvoje ir už jos ribų mokymus vedanti Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narė.

Asmeninio archyvo nuotr./Janina Radvilė
Asmeninio archyvo nuotr./Janina Radvilė

– Kaip suprantu, savirealizacija jums vis dar labai svarbi: rašote knygas, organizuojate mokymus, o kai kuriuos jų ir pati vedate.

Bijau to laiko, kai nebegalėsiu dirbti, dabar būna po dešimt valandų tam skiriu: organizuoju daug mokymų, o ten nuolatiniai derinimai su dėstytojais, koordinavimo darbai ir pan.

Mano draugės jau senokai nedirba ir mane protinti mėgina. Klausia, ko čia plėšausi, ar pinigų trūksta, kada pagyvensiu?

O man atrodo, kad gyvenu. Veikla suteikia stimulą man. Ne dėl pinigų, dėl saviraiškos dirbu.

Net ir vakare, koks geras jausmas ištiesti kojas ir žiūrėti, kokį detektyvą, jei dienos darbai įveikti, nusipelniusi jo jaučiuosi.

Tiesą sakant, bijau negyventi: žiūrėti nuo ryto iki vakaro serialus ir nueiti tik iki prekybos centro. Man tai nebūtų gyvenimas. Nebe gyvenimas. Bet amžinai niekas negyvena.

– Dažnas lietuvis apgailestauja negalintis gyventi tokio gyvenimo kaip aplinkiniai, plaka save dėl nepakankamų finansų, per retų kelionių. Kaip išsiveržti iš tokio nepasitenkinimų burbulo?

– Savo aktyvumu. Būti aktyviam visų pirma reiškia būti atsakingam už savo gyvenimą, savo tikslus, norus, nesitikėti, kad kažkas kitas tai padarys už tave. O užsibrėžus tikslų, imtis jų įgyvendinimo.

Patarčiau išsiugdyti norą būti aktyviam, nes pasyviam žmogui vadovauti ima bet kas, o tada apie bet kokius norus jau reikia pamiršti.

O ką patariate norintiems keisti savo darbą ar gyvenimą?

– Patariu pamąstyti, ko noriu ir kodėl to noriu. Tada suvesti savo norų ir galimybių balansą: paklausti savęs, ką moku, ko trūksta, kad gaučiau tai, ko norėčiau.

Susidaryti planą, surašyti jį ant popieriaus. Bandyti jį vykdyti. Jei ko nors trūksta, pvz., kokių nors žinių – pasimokyti, gal nueiti į kursus, juk ne kosminių laivų projektavimo sieksite, vadinasi, išmoksite.

Ragina prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą

Asmeninio archyvo nuotr./Janina Radvilė
Asmeninio archyvo nuotr./Janina Radvilė

– Ar galėtumėte detalizuoti, kodėl aktyvūs žmonės, jūsų vertinimu, laimingiausi?

– Visų pirma – jie dažniau turi tai, ko nori patys. Jie siekia savo tikslų, neleidžia aplinkai reguliuoti jų gyvenimo, todėl jiems nelabai rūpi kitų nuomonė. Asmeniškai man pačiai nelabai rūpėjo, ką ir kas apie mane kalba.

Atkreipkite dėmesį – pasyvesniam žmogui norisi elgtis taip, kaip visiems (rengtis, mąstyti ir pan.).

Jei girdite frazes: „Visi taip daro“, supraskite, tai – pirmieji pasiruošimo ženklai pasyviai nešti gyvenimo kryžių.

Žmogus jau įprato prie to, kad būtina prisitaikyti prie aplinkos, neišsiskirti, paklusti jai, taigi tai nėra visai savarankiška asmenybė.

– Teigiate, kad pagalba individui nereikalinga?

– Na, ne visada ji padaro gerą darbą mums. Artimųjų pagalba ir parama kartais yra meškos paslauga.

Ne viena mano draugė, anksčiau gyvenusi labai aprūpintą gyvenimą, šiandien yra atsidūrusi kiek kitoje situacijoje.

Kai nebelieka įtakingų tėvų už nugaros, o įprotis pačiam tvarkytis, tvirtas charakteris neišugdytas, gyvenimas žmogui ima smarkiai prastėti.

Asmeninio archyvo nuotr./Janina Radvilė
Asmeninio archyvo nuotr./Janina Radvilė

– Iš paskutinių eilučių suprantu, kad jūs gyvenote kiek kitaip?

– Pačiai tvarkytis teko gana anksti: tėvo netekau 10 metų. Motina viena augino mus tris, kartais buvo sunku matyti, kaip aplinkiniams tėvai padeda jiems pradedant savarankišką gyvenimą – tai kokia nors materialine pagalba, tai kitokiais būdais vaikams pakloja lengvesnį kelią, o čia – niekada nieko.

Tik vėliau ėmiau dėkoti likimui, kad man taip susiklostė. Manau, kad tai padėjo man gebėti pačiai pasiekti tai, ko pasiekiau, turėti tai, ką turiu.

Jeigu pats sau nepagražinsi gyvenimo, nežinau, kas jį pagražins.

Jei likimas būtų buvęs kiek gailestingesnis, gal būčiau laukusi kitų pagalbos, nebūčiau išsiugdžiusi tos tvirtybės. Užsigrūdinau, būtent todėl ir esu šiandien tokia, kokia esu.

Patogiomis aplinkybėmis žmogus linkęs suminkštėti, ilgainiui vis ima laukti, kas geresnio gyvenimo link stumtelės.

Iš šeimos gavau kitų dalykų: užsispyrimo, pamokymų, auklėjimo (šeimos vertybės man buvo atspirties taškas), tačiau nieko materialaus ant mano lėkštelės padėta nebuvo, kuo šiandien labai džiaugiuosi.

Niekas negalės pasakyti, kad kas nors man paklojo taką – visko turėjau siekti pati - o tai yra geriausia mokykla.

Domėjimasis efektyvesnio gyvenimo tematika jus atvedė prie lyderystės paskaitų. Atrodytų, tolimas kelias nuo informatikos mokslų ir metų, praleistų universitete.

– Kiekvienoje savo paskaitoje apie vadovavimą, lyderystę pabrėžiu, kad svarbiausias objektas, su kuriuo žmogui reikia dirbti, yra jis pats.

Nes jei su savimi ir savo gyvenimu nesusitvarkai, nemoki vadovauti sau, kokią teisę turi vadovauti kitiems?

Ne veltui sakoma, jei nori pažinti žmogų, leisk jam pavadovauti ir visos blogos savybės išlįs. O taip nutinka dėl tvirto vertybinio pagrindo nebuvimo.

Anais laikais grožį formavo korsetais

Asmeninio archyvo nuotr./Janina Radvilė
Asmeninio archyvo nuotr./Janina Radvilė

Jūsų giminės ištakos siekia XV amžių, ar išliko kas iš tų laikų?

– Dvarus nugriovė besikeičiančios valdžios (tėvo dvaras stovėjo prie Telšių, o mamos tėvų – prie Kauno), o mums grąžino jau šiais laikais ir tik tuščias žemes.

Tad ten virusį gyvenimą labiau pažįstu iš mamos pasakojimų - savo prisiminimų iš tų laikų negalėjau turėti – dar negyvenau. O Jai, iš dvarininkų giminės kilusiai, teko ragauti dvarininkų gyvenimo.

Bet pasikeitusi santvarka po karo viską pakeitė – ne tik visko netekome, bet ir iš savo namų buvome išmesti, o tėvas, nepriklausomos Lietuvos laikais buvęs teisėju, atsidūrę staliniškame lageryje, iš kurio grįžo jau ligonis.

Po tėvo mirties ji sunkiai susitaikė su gyvenimo realybe, nekentė jos, gyveno ankstesnių dienų prisiminimais ir knygomis.

Mama mėgdavo pasakoti apie ją kalbų mokiusias mokytojas (ji mokėjo graikų, lotynų, prancūzų kalbas), dvarininkų gyvenimą, papročius.

– Jūsų mama studijavo?

– Dar prieš karą prancūzų kalbą, bet pabaigti nespėjo, nes 19 m. ištekėjo. Mirus tėčiui jos padėtis buvo nepavydėtina, todėl mus, dukras, pirmiausia universitetą baigti skatino.

Ji nuo pat vaikystės mėgo jodinėti, nepaprastai gražiai jodama laikėsi balne, skaitė pasaulietišką literatūrą, prieškariu gyveno Kaune, bet, pasikeitus viskam, gyventi teko kaime, tarybiniame ūkyje.

Žmonės pamiršta – kol esame gyvi, niekam ne per vėlu.

Mama dirbo kasininke, buhaltere, gyvulius augino, o laisvu nuo darbų laiku mums apmegzdavo ir apsiūdavo. Nors baisios tikrovės nekentė, į neturtą nekreipė dėmesio.

Važiuojant iš Vilniaus jos lankyti tik naujų knygų prašydavo (skaitė prancūzų, lenkų ir rusų kalbomis).

Ji mėgdavo pasakoti apie įdomias savo mokytojas (jos gyvendavo jos tėvų dvare), dvaro aukles, virėjas. Tai gyvenimas, kurio aš nemačiau.

Anuomet kilmingos moterys buvo itin grakščios. Ar žinote, kur buvo jų lieknų talijų paslaptis?

– Viena iš mamos mokytojų buvo baigusi kilmingųjų mergelių pensioną Kijeve (ten kartu mokėsi ir caro šeimos mergaitės, vėliau ji kaip tik buvo vaikų mokytoja mano senelių dvare), tai ji pasakodavo, kad ten merginos marinamos pusbadžiu būdavo.

Valgyti joms duodavo labai mažai, kad formas išlaikytų, tai jos naktimis vogdavo iš kiaulių bulves virtas. Esu girdėjusi ne vieną istoriją, kaip jos alpdavo iš bado, o kaip kitaip suverši talijas korsetais?

Jomis suveržtos jos sunkiai kvėpuodavo, nes netaisyklingai suaugę kaulai slėgdavo plaučius, todėl moterys būdavo ligotos. Mano mamai jau neteko tos dalios – pasikeitė papročiai.

Disciplina iš šeimos

Asmeninio archyvo nuotr./Janina Radvilė
Asmeninio archyvo nuotr./Janina Radvilė

Tačiau gyventi dvaruose teko ir jums?

– Mano tėvas slėpė turintis teisininko diplomą, todėl vaikystėje gyvenome nusavintuose dvaruose, tiesa, jau apgriuvusiuose, į jų pastatus buvo sukelta po 20 šeimų, iškirsta naujų durų, bet buvusi dvaro dvasia buvo išlikusi – apleistuose parkuose, ten gyvenusių žmonių prisiminimuose.

Kurį laiką esame gyvenę grafų Pliaterių dvare. Mano tėvas dar prieš karą yra su tais dvarininkais medžiojęs. Grįžęs iš lagerio jis dirbo buhalteriu, o tikrąją savo profesiją slėpė.

Paklaustas, ką veikė buržuazinės Lietuvos laikais, tvirtindavo ūkininkavęs. Nors iš tiesų studijavo Paryžiuje, dirbo teisėju, vėliau juristu tuometinėje Kauno savivaldybėje,

– Dvariško auklėjimo teko ir jums?

– Mano mama, auklėta dvaro aplinkoje, gerų manierų mokė ir mus.

Susėdus vakarieniauti prie stalo ji mus, vaikus, nuolat kritikuodavo aiškindavo, ką ne taip darome, ne taip stalo įrankius laikome, neištvėręs tėvas dažnai su lėkšte pabėgdavo į kitą kambarį.

Nuo nesibaigiančių pastabų apetitas kartais dingdavo, bet tikrai kai kas naudingo iš to pasiliko.

– Esate Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narė, kilusi iš garsios ir senos giminės. Kiek pati tuo domitės?

Mano tėvo giminės pirmas žinomas protėvis – Buivydas. Nuo jo prasideda mūsų – Radvilų, vėliau carizmo laikais pervadintų į Radvilavičius, giminė, pirmi dokumentai aprašyti ir yra archyvuose.

Tai rodo, kad iš senos LDK giminės esame kilę. Giminės istorija siekia XV a., kuomet karalius savo privilegija Buivydui, dviejų sūnų Danilos ir Radvilos tėvui, dovanojo 4 dvarus. Amžių sandūroje giminės vardas – Radvilos – virto pavarde.

Radvilų giminės aprašai archyve siekia XV a. Įrašai padaryti senąja rusų ir lenkų kalbomis, ranka rašyti, su įmantriais užraitymais, juos ir studijuoju kartais rasdama laiko – noriu viską išversti į lietuvių kalbą.

– Panašu, kad jums gyventi be galo įdomu, o dar su tokia giminės istorija.

Patys kuriame savo gyvenimą – įdomų ar nuobodų. Žmogui pačiam jo gyvenimas turi patikti, kiek tai įmanoma, kiek nuo jo paties tas priklauso.

Niekada nesistengiau patikti ar įtikti kitiems. Visiems vis tiek geras nebūsi, o ir amžinai jauni neliksime. Kiek bestabdysime tą laiko tėkmę, kiek pastangų bedėsime…

Daug svarbiau patikti sau pačiai ir būti savarankiškai, gyvenime tai labai daug duoda.

Savivertės nestiprina grožio injekcijomis

Asmeninio archyvo nuotr./Janina Radvilė
Asmeninio archyvo nuotr./Janina Radvilė

– Kaip ir kelionės, kurioms nesate abejinga. Kaip dažnai į jas išsiruošiate?

– Apie keturis kartus per metus. Rugpjūtį lankiausi Islandijoje, pavasarį Egipte (nelabai jį mėgstu, bet vienintelė vieta, kur šilta ir greit pasiekiama), ryt vėl ten vykstu pasišildyti su anūku, Žiemą dar tikiuosi ištrūkti kur nors

Jeigu pats nepagražinsi sau gyvenimo, nežinau, kas jį pagražins. Žinote, kaip kinai sako?

Būti aktyviam, tai pirmiausia būti atsakingam už savo gyvenimą.

Jei lauksi, kol kepta varna įkris į burną, gal tai ir įvyks, bet reiks labai ilgai laukti. Aš laukti nenusiteikusi.

Ne viena mano draugė gyvena viena, vaikai jau užauginti, o nekeliauja, nes visą laiką svarsto, ar ateity pinigų užteks.

Raginu jas imti ir važiuoti drauge, nes nežinai, koks bus rytojus – kam dabar svarstyti, kas bus su tuo turimu tūkstančiu eurų.

– Svarstau, iš kur jūs turite tiek stiprybės ir pasiryžimo? Kas jus taip užgrūdino?

Maudynės Ūlos upėje kasmet iki spalio mėnesio (juokiasi). Mano sodyba Dzūkijoje, tai važiuoju ten, kai tik galiu. Labai gerai pajusti senos upės energiją: išlipu iš jos visai kita nei įlipau.

Dilgsi visą kūną, o po maudynių karštos kavos! Tai valandai laimė garantuota!

Argi žmogus turi būti visą parą kaip ant balto arklio laimingas? Turėjai gerą valandą ir jau nusisekusi diena.

Asmeninio archyvo nuotr./Janina Radvilė
Asmeninio archyvo nuotr./Janina Radvilė

– Janina, o kaip vertinate šių laikų grožio injekcijas ir tą nuolatinį savęs jauninimą?

O jei moteris be injekcijų ir su raukšlėmis veide? Ją jau užkasti reikia?

Gyvenimas eina ir veidas tą parodo. Norėtųsi tų raukšlių mažiau, bet jos mūsų veido kalba. Nenorėčiau būti moteris bejausmiu ištemptu veidu lyg kažkada gyvenimo pabaigoje aktorė Marlene Dietrich.

Svarbiausias subjektas, su kuriuo reikia dirbti, esi pats.

Bet, jei žmogui nuo grožio injekcijų bus tvirčiau ir jo savivertę tai sustiprins, tegul tik leidžiasi. Ypač, jei jam atrodo, kad tas pakeis gyvenimą. Žinoma, visada geriau, kai tų raukšlių mažiau.

Bet, man regis, blizgančios akys ir gera nuotaika su šypsniu veide daug svarbiau.

Jaunystę visi gauname be savo nuopelnų ir pastangų, daug svarbiau tas kitas grožis, kurį reikia ne injekcijomis puoselėti. Štai žiūriu vakar į garsią mokslininkę Birutę Galdikas, dirbančią su orangutangais.

Ji be jokių kosmetikų, plaukai surišti, akinukai ant nosies, žmogus gražus savo darbais ir intelektu. Kiekviename jos sakinyje įdomios informacijos klodai. O tas atsispindi ir jos veide – jis toks gražus.

– Bet pati nesate visiška natūralumo šalininkė? Tarkime, nesakote ne plaukų dažams.

Būti žilai nieko tragiško. Mano mama vaikščiojo žila nuo trisdešimt kelerių: anksti pražilo nuo sunkaus gyvenimo.

Bet jos grožiui tai nekenkė. Kartais pasvarstau, ar turėdama dabartines galimybes būtų dažiusi plaukus ji? Aš dažau, žili plaukai labai jau sendina. Bėgčiau ir nuo tų savo metų, bet kad pavys (juokiasi).

Projektą #gražibefiltro inicijuoja maisto papildas „BioSil“.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką