Kaip tampama geiša
Prieš moderniuosius Tokijo laikus Japonijoje egzistavo atskiras pasaulėlis – geišų namai. Vieta, kurioje gyveno įvairaus amžiaus dailiosios lyties atstovės (nuo jaunučių mergaičiukių iki senyvų damų), buvo sklidina ne tik meno, mokslo, kultūros, bet ir intrigų, konkurencijos dėl populiarumo, garbės bei gerbėjų.
Geišų namų auklėtinėmis dažniausiai tapdavo neturtingų šeimų mergaitės, vos spėjusios atšvęsti penkerių arba šešerių metų gimtadienį. Jas nepritekliaus kamuojami tėvai paprasčiausiai parduodavo.
Tokios mergaitės kasdien turėjo mokytis daugybės dalykų: artistiškumo, muzikos, šokių, arbatos gėrimo ceremonijos subtilybių, bendravimo meno, kūno kalbos, plastikos ir pan.
Sulaukusios 11 metų (kartais 15-os) ir mokslams skyrusios pusę savo gyvenimo, jos jau galėdavo pradėti geišų karjerą. Būtent tuomet merginos gaudavo naują vardą ir tapdavo visateisėmis šios profesijos atstovėmis.
Geišų tikslas – suteikti pasitenkinimą savo klientui. Tačiau kalbama apie dvasinius, o ne kūniškus malonumus: asistavimą vakaro metu, tinkamą bendravimą, talentų ir gebėjimų demonstravimą ir kt.
Taip pat skaitykite: Japonių gundymo meno paslaptys: kaip apžavėti vyrą?
Negana to, geišos turėjo išlaikyti paslaptyje viską, kas joms buvo pasakyta arba ką išgirdo per pobūvį. Taigi šios moterys buvo ne tik išskirtinės išvaizdos menininkės, bet ir paslaptis saugančios nuodėmklausės.
Įdomu tai, kad tikra geiša niekuomet negalėjo ištekėti...
Geišos išvaizda
Vienas pagrindinių geišos tikslų – atrodyti lyg tobulas meno kūrinys. To siekiama specialia apranga ir išskirtiniu makiažu bei šukuosena.
Makiažas. Senaisiais laikais baltumo veidui suteikianti pudra buvo gaminama iš gyvsidabrio chlorido ir švino baltalo (vadinamojo baltojo švino). Supratus, kokią žalą ji daro odai ir visam organizmui, imta naudoti baltą molį bei ryžių miltus.
Mišiniu ištepamas ne tik veidas, bet ir kaklas nugaroje paliekant nenudažytą W formos ruožą. Svarbu, kad būtų matyti, jog baltas geišos veidas tėra kaukė. Ji laikyta seksualumo ir grožio simboliu. Antakiai ir akys būdavo ryškinami anglimi. Šiandien, žinoma, tai daroma profesionaliomis kosmetikos priemonėmis. Lūpas padažyti reikia taip, kad jos primintų besiskleidžiantį gėlės žiedą.
Taip pat skaitykite: Geišos - nykstantis amatas
Kimono. Tikrų geišų drabužis nėra labai spalvingas ar įmantrus (tokiais vilki būsimos geišos ar kurtizanės). Kimono geišos pasirenka pagal metų laiką arba progą.
Šiltuoju metų laiku apdaras turi būti šviesus, pagamintas iš lengvo audeklo. Rudenį ir žiemą vyrauja tamsiai raudonos atspalviai. Beje, kiekviena geiša turi drabužininkę, padedančią jai apsivilkti, susišukuoti ir pasidaryti makiažą. Be pagalbininkės sunku taisyklingai apsivilkti kimono, ypač susukti prie nugaros tvirtinamą obi – įmantrią didžiulę kimono juostą.
Šukuosena. Geišos simbolis – neįprastas kuodas. Jam suformuoti reikia ne vienos valandos. Kad nesugadintų šukuosenos, geišos miegodavo ant specialių į kaklą įremtų laikiklių...
