Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 31d. 11:04

73-ejų Ina kasdien rieda paspirtuku – į gyvūnų prieglaudą, į sodą ir atgal: „O tada pažiūriu žinias, feisbuką. Pasimeldžiu ir einu miegoti“

Senjorė Ina
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Senjorė Ina

Ryški, energinga ir nesiskirianti su elektriniu paspirtuku. Tokia yra alytiškė Ina, kuri spalio 29-ąją minėjo savo 73-iąjį gimtadienį. Žvalią senjorę sveikino ne tik dukros ir anūkai – linkėjimus jai siuntė Alytuje esančios gyvūnų prieglaudos „Keturkojo viltis“ savanoriai. Ina – taip pat viena iš savanorių.

„Tai kas čia tokio?“ – sako ponia Ina, kukliai atsisakinėdama susitikti. Galiausiai sutinka, o pasikalbėti sutariame prie Stoties gatvėje Alytuje esančios gyvūnų prieglaudos.

Mus pasitinka amsinčių keturkojų choras, o netrukus pasirodo ir pati Ina – apsirėdžiusi ryškiais drabužiais ir su šypsena.

Važinėti ėmė per karantiną

Alytiškė savo dienas įprasmina padėdama gyvūnams. Ji ne tik kasdien po kelias valandas praleidžia gyvūnų prieglaudoje, tačiau bešeimininkius likusius du šunis augina ir bute – Alytuje, o dar du vilkšuniai, meiliai šeimininkės vadinami vilkais, gyvena jos sode, esančiame netoli Alytaus. Todėl dėmesio reikia visiems.

O ką aš veikčiau? Namuose būčiau, miegočiau? Ne, aš taip negaliu.

Paspirtuką moteris įsigijo tada, kai karantino metu rečiau važiavo viešasis transportas, be to, buvo patariama – ypač senjorams – vengti susibūrimų, taip pat pagal galimybes kuo mažiau naudotis viešuoju transportu. Štai tada Ina ėmė ir įsigijo elektrinį paspirtuką.

Tiesa, išsyk bandė išsiversti savomis kojomis, tačiau kasdien pusantros valandos nuo namų eiti iki gyvūnų prieglaudos ir tiek pat atgal pasirodė per sudėtinga. O dar ir atstumas iki sodo.

Kodėl paspirtukas, o ne dviratis? Todėl, sako Ina, kad dviratį reikia minti, o paspirtuku – imi ir važiuoji. Nors kol kas Ina sveikata nesiskundžia, tačiau įvertino, kad nuo dviračio minimo gali skaudėti kojas.

„Gavosi labai gerai“

„Kaip išsirinkau tinkamą paspirtuką? Kas padėjo? Niekas. Taigi pirkau pigiausią, pati išsirinkau. Kainavo apie 300 eurų. O yra ir tokių, kurie kainuoja daugiau, net daugiau kaip tūkstantį. Bet aš tokio brangaus negaliu“, – sako Ina.

Moteris pradėjo važiuoti nedrąsiai, tačiau jau netrukus įsidrąsino ir greičiau, o pats jausmas važiuoti paspirtuku yra nuostabus: „Nusipirkau ir galvoju, kad reikia važiuot, bandyt. Po truputį ir parvažiavau namo, dviračių takais. Iš karto ant mažesnio greičio. Gavosi labai gerai.“

Iš namų Alytuje Ina kas rytą atvažiuoja į gyvūnų prieglaudą: „Tada apsitvarkau čia, paskui važiuoju į sodą, pas tuos savo du vilkus. Ir tada vakare jau grįžtu į namus. Iki sodo kilometrų nemažai, nežinau net, kiek. Bet iki sodo paspirtuku nuvažiuoju maždaug per valandą“, – sakė alytiškė.

„Esu labai laiminga, kad jį turiu. Kasdien naudoju. Taip visa diena ir praeina. Vakare tik grįžtu namo. Tada pažiūriu žinias, feisbuką. Pasimeldžiu ir einu miegoti. Pasimeldžiu ir iš ryto“, – sako Ina.

Meilę atiduoda gyvūnams

Ina turi dvi dukras ir keturis anūkus. Viena gyvena užsienyje, kita – Lietuvoje. Inos vyras mirė jau prieš daug metų. Kurį laiką moteris gyveno sode – kol dar buvo galima soduose auginti gyvulius, ji laikė telyčaitę, kiaulių. Vėliau tvarkytis vienai tapo per sunku, o kai mirė Inos mama, ji apsigyveno paveldėtame bute Alytuje.

Dabar viena gyvenanti moteris sako, kad žmogui svarbu turėti veiklos, taip įprasminti savo dienas: „O ką aš veikčiau? Namuose būčiau, miegočiau? Ne, aš taip negaliu. Todėl po visos dienos į namus ir grįžtu tik vakarais. Man labai gerai, nes aš turiu užsiėmimą.“

Gyvūnų prieglaudoje „Keturkojo viltis“ Ina kasdien būna iki pietų. Reikalų čia yra. Reikia sutvarkyti gyvūnų gardus, įpilti jiems vandens, maisto, pavedžioti.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Senjorė Ina
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Senjorė Ina

Beje, kol prieglauda dar neturėjo dabartinių patalpų, Ina bešeimininkius gyvūnus priglausdavo savo sode. Sako, dėl to būta ir skundų. Tačiau galiausiai viskas išsisprendė: prieglauda gavo patalpas.

Meilę gyvūnams Ina atsinešė dar iš vaikystės – jai visad būdavo gaila paliekamų, išmetamų keturkojų.

„Man atrodo, kad dabar aš dėl jų ir gyvenu. Ar užtenka pensijos? Ne, nes daug skiriu gyvūnams, vis vištienos kakliukų, nugarėlių nuperku. Bet aš pinigų niekada daug neturėjau – nei jaunystėje, nei dabar. O man jų ir nereikia“, – juokiasi Ina.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką