Dabar populiaru
Publikuota: 2017 rugsėjo 22d. 11:24

A.Tamulevičienė. Milijonai iš Benino, arba Kas nutinka, kai su sukčiais imi bendrauti jų kalba

Pinigai
„Fotolia“ nuotr. / Pinigai

Nemarūs juodojo žemyno vyrukai jau seniai pagarsėjo savo laužyta anglų kalba siuntinėjamais laiškais, kuriuose rašoma, kad tavo neegzistuojantis giminaitis, išeidamas iš šio pasaulio, tau paliko pasakiškas sumas, arba siūlančiais dalyvauti milijoninių sumų eksportavime iš režimo prislėgtų šalių už apgailėtinus penkiasdešimt procentų komisinio mokesčio. Pff, pamanyk, iš tavęs už tai prašoma tik vargano šimtuko kito dolerių, kuriuos reiktų persiųsti kuo skubiau.

Trinant tokius laiškus iš savo elektroninio pašto šlamšto paskyros visada kirbėjo mintis: o kas, jeigu jiems atrašyčiau?

Ir atrašiau.

Pono Kingo pasiūlymas skambėjo labai painiai (iš tikrųjų tai taip ir nesupratau, kuo nusipelniau): kažkoks fondas, nesėkmingai manęs ieškojęs ilgą laiką, duoda man (vaje, kaip pasisekė!!!) paskutinį šansą atsiimti savo 10,5 milijono. Būtent dėl šios priežasties visos minutės suskaičiuotos ir žūtbūt turiu kuo skubiausiai išsiųsti 137 dolerių administracinį mokestį į Beniną, kad advokatė Janet Louise Yellen galėtų Alabamoje (o, amerikietiška svajone!) mano vardu atsiimti turtus ir juos atsiųsti kaip jau pageidausiu – banko pavedimu ar specialiąja siunta.

„Gal „užmesk“ už mane – skolinga neliksiu?“ Čia pat gaunu nuolaidą, ir mano mokestis sumažėja iki šimto dolerių.

„Tik grynais, tik grynais“, – bandau įsijausti į naują vaidmenį, o mintyse spalvotai ir saldžiai nusipiešiu tą įspūdingą krūvelę pinigų ir pasvajoju, kaip pasikločiau ir apsikločiau šimtinėmis. Et...

Informacijos savo ilgutėliame ir painutėliame laiške ponas Kingas prašo nemažai: visų įmanomų asmens duomenų, įskaitant ir elektroninio pašto slaptažodžius. Tad sukuosi iš situacijos ir siunčiu paprastą žinutę: „Oho, aš tokia laiminga! Kada galiu gauti savo pinigus?”

Pirmo atsakymo laukiu ilgai. Jau spėju ir pamiršti, kad iš viso užviriau šią košę. Atskriejusi žinutė pasirodo labai jau blanki ir neverta laiko švaistymo – nebeatsakau. Tačiau aukos nuo kabliuko mano tolimasis „bankininkas“ paleisti nebenori – rašo ir vėl, kol pagaliau įtikina, kad iš mūsų naujosios draugystės gali kas nors ir išeiti. Taigi pilu klausimą po klausimo, o jis darosi vis nekantresnis.

Kai prieiname mano smalsumo ribą, pareiškiu, kad pinigų neturiu, ir teiraujuosi, ar nėra galimybės mokestį išskaičiuoti iš mano milijonų. „Gal „užmesk“ už mane – skolinga neliksiu?“ Čia pat gaunu nuolaidą, ir mano mokestis sumažėja iki šimto dolerių. „Tik pervesk mokestį kuo skubiau, prašau. Viskas, apie ką turi galvoti dabar, – tai tavo pinigai.“ Koks jis mielas...

Nepasiduodu žavesiui – pinigų neturiu ir siūlau paprastą, bet genialų planą: jis už mane sumokės dabar, o visus milijonus pasidalinsime per pusę. „Ar ne puikus sandoris, pone Kingai?“, – jau iš anksto džiūgauju, bet čia pat atskrieja atsakymas kaip šlapiu skuduru per nosį: ne, jis savo darbu nerizikuos.

„Kam jums tas darbas, pone Kingai? – neatlyžtu aš. – Su 5 milijonais dolerių galėsite visą gyvenimą nedirbti“.

Jis įsižeidžia. Anot jo, aš visiška lengvabūdė, nei žiūriu rimtai į šį reikalą, nei apskritai vertinu jo pastangas, todėl jis su manim daugiau nebesiterlios. Gulėti likusį gyvenimą Bahamuose po palme – jam ne variantas. Ką gi, ne tai ne. Leidžiu situacijai ataušti, ir dienos tam užtenka. Nekantrūs laiškai veja vienas kitą.

Šypsausi. Kai jis gaišta su manimi, neturi laiko mulkinti tų, kurie dėl savo pažeidžiamumo pasidalina savo galbūt paskutiniais pinigais.

Suprantu – nepapirksiu ir keičiu temą. Dabar jau prašau, kad su manimi susisiektų mano advokatė, nes noriu asmeniškai pabendrauti su ta, kuri už mane dės parašą „ant manųjų milijonų“.

„Advokatė“ tomis pačiomis laužytomis frazėmis įtikinėja, kad turiu klausytis jos nurodymų, o aš savo ruožtu prašau kopijos dokumento, įrodančio teisę atstovauti.

Kurį laiką galynėjamės žodžiais – kuri kurią. Laiškai zvimbia tarp Benino ir Didžiosios Britanijos į priekį ir atgal, mane moko rimto požiūrio, kol pagaliau viso vakaro pastangos atsiperka ir garantuoja vitamino C dozę visam mėnesiui. Taip, rodos savo kvailoką vaidmenį atlikau per gerai, ir pašnekovas per daug nesivargino:

„Advokatės“ atsiųstas asmens dokumentas
„Advokatės“ atsiųstas asmens dokumentas

Dėl to net įsižeidžiu. Po perkūnais, ar šimtas dolerių nėra verti bent trupučio Photoshopo? Prašau kito dokumento, bet mane pasiunčia žibuokliauti. Mano pašnekovas sunkiai vargsta, rašydamas man iš dviejų paskyrų – vienoje mokau savo advokatę gerų manierų, kitoje skundžiuosi ponui Kingui, kad jo advokatė yra nekompetentinga, ir reikalauju kitos, kuri man atsiųstų normalų išsilavinimo sertifikatą.

Išvarginti laiškų perkeliame pokalbį į Hangout programėlę, nes taip juk žymiai greičiau ir patogiau. Ponas Kingas jau nebesismulkina – mane kaltina pasipūtimu, nes advokatė yra kompetentinga ir visiems patinka. Jis jos nekeisiąs ir dar gal dešimtį kartų paprašo pervesti pinigus. Bando skambinti, reikalauja atsiliepti. Tonas visai nemandagus – vis barasi, kad gaištu jo ir jo kolegų laiką.

Šypsausi. Kai jis gaišta su manimi, neturi laiko mulkinti tų, kurie dėl savo pažeidžiamumo pasidalina savo galbūt paskutiniais pinigais. Nuostabu, kiek kantrybės gali turėti sukčius, ir kiek mažai nuovokos, kai atsiranda bent mažytė viltis pasipildyti sąskaitą svetimais grynaisiais. Aš, akivaizdu, tos kantrybės turiu mažiau – atverčiu visas kortas, mane užblokuoja, ir mūsų vos užsimezgęs versliukas nutrūksta.

Nežinau, ar sutapimas, ar ne, bet tuo pačiu metu gaunu laišką apie sukčius iš Benino. Jame siūloma 2,5 milijono dolerių kompensacija aptiktiems sukčių sąrašuose. Pono Michaelo asmens dokumentas mane „įtikina“, ir aš be spyriojimusi „pervedu“ tuos varganus mokesčius.

Jau rytoj atsibusiu milijoniere ir jums daugiau neberašysiu – nebent siųsiu savo pedikiūro selfius iš Bora Bora salos, kad visi pavydėtumėte.

Atsiųstas asmens dokumentas
Atsiųstas asmens dokumentas

P. S. Juokauju, žinoma. Bet kažin, ar ponas Michaelas supras mano juokus. Gal įtrauks mane į Benino sukčių „juodąjį sąrašą“, ir jau niekada niekada nebeatsiras nei vienos kilnios sielos, kuri taip nesavanaudiškai padėtų susigrąžinti prarastus turtus ir laimę?

Alvyda Tamulevičienė (tinklaraštis geresneneivakar.com). Daugiau tekstų rasite ir jos FB puslapyje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

07:05
00:51
01:25

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką