Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Arbatos gėrimo tradicijos

Arbata
Fotolia nuotr. / Arbatos istorija siekia tūkstantmečius ir yra labai įdomi.
Šaltinis: Žurnalas „JI“
0
A A

Šiandien arbata – kasdienis įprastas gėrimas, kuriam neteikiame ypatingos reikšmės. Iš tiesų arbatos istorija siekia tūkstantmečius ir yra labai įdomi. Kažkada šis gėrimas buvo aukso vertės ir juo mėgautis galėjo tik aristokratai. Ilgainiui žmonės taip susižavėjo arbata, kad įvairiose šalyse gimė skirtingi jos gėrimo ritualai.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Kinų arbatos filosofija

 

Arbatos ruošimo žinovais bei pradininkais laikomi kinai. Šioje šalyje arbatos tradicijos siekia net keletą tūkstantmečių. Sukurta ištisa arbatos gėrimo filosofija.

Arbata kaip užpilas, geriamas dėl malonumo, atsirado tangų dinastijos laikais. Tada labai daug dėmesio buvo skiriama puodeliams. Iš pradžių arbata buvo gaminama iš specialių arbatos plytelių ir patiekiama tamsiuose įvairių formų puodeliuose. Turtingųjų puodeliai buvo kuriami pripažintų menininkų ir turėjo savo vardus. Pavyzdžiui, „Aliejaus dėmė“, „Papūgos plunksnos“, „Vėžlio kiautas“.

Vėliau arbata pradėta plikyti lapeliais. Tam buvo pritaikyti mažesni ir be galo trapūs kiniško porceliano arba keraminiai indeliai. Pagal kinus, kuo puodelis mažesnis, tuo geriau juntamas arbatos skonis bei aromatas.

Kinijoje arbata skirstoma į pirmojo, antrojo, trečiojo, ketvirtojo ir penktojo plikymo. Pirmąkart užplikyta pilama lauk. Pasak kinų, taip išplaunamos arbatžolės. Geriausiais laikomi trečias, ketvirtas ir penktas užpylimai, nes būtent tada atsiskleidžia tikrasis gėrimo skonis. Esama arbatos rūšių, kurios užpilamos septynis ir daugiau kartų.

 

Japoniškos arbatos subtilybės

 

Nors Kinijos imperatoriaus rūmuose arbata buvo be galo liaupsinama, jų kaimynams japonams šio gėrimo skonis ir aromatas pasirodė ne toks, kokio norėtųsi. Tik prabilus apie arbatos gydomąsias savybes, ji sparčiai pradėjo populiarėti ir Japonijoje. Ilgainiui žalioji arbata tapo neatskiriama Tekančios Saulės šalies gyvenimo dalimi.

Arbatos ruošimo ir gėrimo ceremonijos beveik nepakitusios išliko iki šių dienų. Japonai skiria daug dėmesio ne tik pačiai arbatai, bet ir aplinkai, kurioje ji geriama. Tiesa, tradicinė japoniška arbata europiečiams atrodo ne itin patraukliai. Gėrimas gaminamas iš sutrintos žaliosios arbatos matchos. Vienas jos kaušelis užpilamas atvėsintu vandeniu, arbatžolės plakamos bambukine šluotele, kol susidaro lengva žalsva puta. Taip paruošta arbata atrodo lyg muilinas pažaliavęs vanduo ir yra be galo stipri. Prie jos skonio reikia įprasti.

Japonų arbatos gėrimo ceremonijos perduodamos iš kartos į kartą, jas reglamentuoja daugiau kaip tūkstantis taisyklių.

 

Tibetiečių skonio ypatumai

 

Jei kada nors tikras tibetietis pasiūlys arbatos (o jis būtinai pasiūlys, nes Tibete pavaišinti arbata – svetingumo ir pagarbos ženklas), būkite pasiruošusi netikėtiems potyriams. Tai, ką jie vadina arbata, nė iš tolo neprimena arbatos, kurią geriame.

Tradiciška tibetietiška arbata gaminama iš arbatžolių plytelių ir jako pieno. Į užplikytą arbatą dedama sviesto, cukraus ir druskos. Tada dar pakaitinama ir gerai išmaišoma. Europos keliautojai, kuriems teko laimė ragauti šio tibetietiško gėrimo, vieningai tvirtino, jog pirmasis įspūdis gana siaubingas.

 

Angliška arbatėlė

 

Didžiausiais arbatos smaguriais Europoje laikomi anglai. Jų tradicijos puoselėjamos jau ne vieną šimtmetį. Statistika byloja, kad statistinis britas per metus suvartoja apie 2,5 kilogramo arbatžolių. Žodžiu „arbata“ britai vadina ne tik patį gėrimą. Arbatėlė – pasisėdėjimas arba vėlyvos popietės užkandis.

Seniau arbatą galėjo gerti tik karaliai ir turtuoliai. Ji buvo laikoma prabangiose užrakinamose dėžutėse.

Tradicinė angliška – juodoji arbata. Ji patiekiama su pienu ir cukrumi. Tradicinėse arbatinėse siūloma užkąsti sausainukais bei paplotėliais su džemu.

 

Šis tas įdomaus

 

§ Arbatos gimtinė – Rytų Azija. Pirmosios žinios apie arbatos gėrimą atkeliavo iš Kinijos IV a. pr. m e. Europą arbatžolės pasiekė tik XVII amžiuje. Portugalų pirkliai atgabeno jų iš Kinijos kartu su šilku ir prieskoniais. Tačiau europiečių šis gėrimas nesužavėjo. Kol buvo visuotinai pripažintas, praėjo beveik šimtmetis.

§ Šiuo metu tikroji arbata daugiausiai auginama Kinijoje, Indijoje, Bangladeše, Irane, Korėjoje, Šri Lankoje, Taivane, Japonijoje, Indonezijoje, Australijoje, Argentinoje, Nepale, Kenijoje. Iš šių pagrindinių augintojų šalių eksportuojama po visą pasaulį.

 

Legendos

 

♦ Kaip iš tikrųjų atrasta arbata, dabar jau niekas tikslai nežino. Yra išlikę keletas legendų. Viena iš jų byloja, kad arbatą pirmosios „atrado“ avys. Piemenys pastebėjo, jog pagraužusios kažkokio augalo lapelių jos labai lengvai įkopia į kalnus. Nutarė patys paragauti šio augalo nuoviro – jis išties teikė žvalumo ir buvo malonaus skonio. 

♦ Antrasis pasakojimas – apie kinų imperatorių Shen Nungą, kuris kelionėje virė vandenį ir į puodą nuo šalia esančio krūmo nukrito keli lapeliai. Vanduo tapo toks aromatingas, kad imperatorius neatsispyrė pagundai jo paskanauti. Gėrimas jam patiko ir suteikė žvalumo, tad arbatą pradėta gerti nuolat.

♦ Dar vienas pasakojimas skelbia, kad arbatmedis išaugo iš budistų vienuolio Budhidharmos akių vokų, kai šis davė Dievui įžadus dieną naktį medituoti ir niekada nemiegoti. Kad nekiltų noras sumerkti akis, vienuolis nusipjovė akių vokus.

Žurnalas „JI“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką