Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Asmenybės ugdymo trenerė: praktika, padėsianti „reikia“ paversti „noriu“

Vida Press nuotr. /
Šaltinis: sakubona.lt
0
A A

Reikia – žodis kaip žodis, regis, niekuo neišsiskiriantis iš kitų lietuvių kalbos žodyne surašytų žodžių, bet po juo slypintys išgyvenimų klodai tikrai verti didesnio dėmesio. Sveikas suaugęs žmogus žiūri į pasaulį ir mato visiškai akivaizdų dalyką – ne taip jau ir retai aplinkybės reikalauja tam tikrų veiksmų.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Patarimus pateikia Savęs pažinimo centro „Sakubona“ asmenybės ugdymo trenerė Ilona Tamošiūnienė.

Mes patys pasirenkame visus „reikia“

Kartais tai visiškai paprasti veiksmai, tokie kaip indų plovimas, kai švarių spintelėje neaptinkama, darbo sutarties sąlygų, reikalaujančių būti darbo vietoje, paisymas – tam, kad nepasiliktum be pragyvenimo šaltinio.

Mes žinome, kad jeigu neplausime indų, vieną dieną nebeturėsime iš ko valgyti, jeigu nesiprausime – dvoksime kaip šeškai, ir aplinkiniai palydės mus rūsčiais žvilgsniais ar nemaloniais žodžiais, jeigu neateisime į darbą – gali būti, kad mus „išmes“, o pinigai stalčiuje ištirps labai greitai. Visiškai akivaizdūs reikalai. Yra tam tikros aplinkybės, tam tikros žaidimo taisyklės, kurias diktuoja mums aplinka ir kurių patartina paisyti.

Asmenybės ugdymo trenerė Ilona Tamošiūnienė.
Savęs pažinimo centro „Sakubona“ asmenybės ugdymo trenerė Ilona Tamošiūnienė.

Visiškai normalu yra tai, kad kiekvieno iš mūsų gyvenime yra tam tikras kiekis to REIKIA. Ir atrodo, kad nuo to pabėgti neįmanoma. REIKIA mokytis, REIKIA dirbti, REIKIA rūpintis vaikais ir sutuoktiniu, REIKIA padėti senstantiems tėvams ir panašiai. Kol REIKIA kiekis nėra labai didelis, mes tai priimame kaip elementarius, savaime suprantamus dalykus.

Tačiau būna laikotarpių (o kai kuriems – tai ir visas gyvenimas), kai REIKIA atsiranda tiek, kad jie tampa mums nepakeliama našta, kurią ir vėl – REIKIA vilkti ant pečių per gyvenimą.

Apima pojūtis, kad pasaulis užgriuvo ant mūsų su visomis savo taisyklėmis ir reikalavimais, ir mes negalime visiškai nieko padaryti. Tačia tuo metu mes nenorime priimti, regis, visiškai akivaizdaus, bet labai dažnai nematomo dalyko: kokios bebūtų aplinkybės, kokios bebūtų žaidimo taisyklės, laikytis jų ar ne, sprendžiame tik mes patys. Mes patys pasirenkame visus REIKIA.

Mums patogiau pasakyti, kad tai jie riboja mūsų laisvę, o iš tiesų mes tik bijome pasekmių, bet nenorime pripažinti šios baimės.

Bėda yra ta, kad dažnai mums nepatinka ta atsakomybė, kuri atsiranda tuomet, kai mes nesilaikome taisyklių ir nedarome taip, kaip REIKIA. Mums patogiau apkaltinti pačias taisykles ir tuos, kurie jas sugalvojo. Mums patogiau pasakyti, kad tai jie riboja mūsų laisvę, o iš tiesų mes tik bijome pasekmių, bet nenorime pripažinti šios baimės ar nenoro prisiimti atsakomybę, ir pasirenkame jaustis nuskriaustais ir nelaimingais.

Mes išgyvenam realų pojūtį, kad kažkas (dažniausiai tie, kuriais mums REIKIA rūpintis...) iš mūsų atėmė laisvę. Apkaltinti aplinkybes yra daug paprasčiau nei pripažinti savo nesugebėjimą ar nenorą prisiimti atsakomybę... Kai „ėjimas prieš srovę“ mus gąsdina, mes galime arba pasiduoti šiai baimei ir atsitraukti, arba susitikti su ja ir eiti toliau.

Dar vienas neretai sutinkamas sprendimas – suvaidinti auką – tokį puikų ir nuostabiai teisingą žmogų, priverstą paklusti neįveikiamai neteisingoms aplinkybėms. Ką gi, puikus pasirinkimas. Kiek jis duoda naudos – kitas klausimas. Kad duoda – faktas, kitaip niekas niekada nevaidintų šiame spektaklyje...

„Shuterstock“ nuotr./Svajonės
„Shuterstock“ nuotr./Svajonės

Taigi, kai mus užgriūna nepakeliama REIKIA našta, mūsų galvoje apsigyvena iliuzija, kad kažkas iš išorės apribojo mūsų laisvę ir mes NIEKO negalime padaryti. Tik verta pasižiūrėti, kiek teisingas toks įsitikinimas. Kas apribojo mūsų laisvę ir kaip? Kažkas įrėmė mums į smilkinį pistoletą ir privertė mus daryti tai, ką REIKIA daryti? Ar kokiu kitu būdu buvom priversti?

Žinoma, mintis, kad mes patys privertėm save elgtis vienaip ar kitaip, į galvą nešauna. Mintis, kad mes patys susikūrėme tariamą nelaisvę, kad mes patys save įkalinome savo įsitikinimų, požiūrio, mąstymo šablonų vergijoje atrodo visiškai absurdiška. Bet laisvės niekas niekam negali nei duoti, nei atimti. Tai – vidinė kategorija, ir ji arba yra, arba jos nėra.

Mes visada galime padaryti kažką, kas pakeistų situaciją

Mes visada galime padaryti kažką, kas pakeistų situaciją. Visada. Bet tol, kol jaučiamės aplinkybių įkaitais, mes nematome jokių galimybių ir sprendimų. 

Ir ar tikrai mes negalime NIEKO padaryti? Nieko panašaus. Mes visada galime padaryti kažką, kas pakeistų situaciją. Visada. Bet tol, kol jaučiamės aplinkybių įkaitais, mes nematome jokių galimybių ir sprendimų.

Taip, būna situacijų, kai išorėje mes tarsi ir negalime nieko pakeisti, bet mes visuomet galime pakeisti savo požiūrį į tai. Įsitikinimas, kad esi bejėgis ir nieko negali padaryti, tik skandina mus naštoje ir kelia įtampą, o kiekvienas REIKIA atrodo kaip prakeiksmas. Visada yra išeitis, tik klausimas, ar mano vertybės leidžia ja pasinaudoti, ar ne... Bet pats matymas, kad išeitis yra, palengvina įsivaizduojamą naštą ir taupo mūsų energiją, kurios ir taip ne visada pakanka.

Dar vienas būdas apsunkinti sau gyvenimą papildomais REIKIA – nuspręsti, kad be mūsų pasaulis jei nesugrius, tai jau tikrai apsamanos ir neteks savo dabartinio grožio.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką