Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 birželio 20d. 19:00

Aušra į Taivaną atvyko keliems mėnesiams, tačiau suradusi savo meilę pasiliko

Aušra Andriuškaitė
Asmeninio albumo nuotr. / Aušra Andriuškaitė
Prieš šešerius metus Taivane atsidūrusi Aušra Andriuškaitė spėjo pagyventi ne vienoje pasaulio šalyje. Jei kas nors anksčiau jai būtų pasakęs, kad nusės būtent čia, nebūtų patikėjusi. Į Taivaną, esantį už Lietuvą mažesnėje saloje, ji atvyko keliems mėnesiams, bičiulio pakviesta susipažinti su šia šalimi. Viešnagės metu bičiulis tapo mylimuoju, o vėliau ir vyru, su kuriuo ji dabar augina 4,5 metukų dukrą Gabiją. Tačiau Lietuvos moteris nepamiršo – subūrė Taivane esančius lietuvius ir įkūrė bendruomenę, o šių metų sausį jos dėka pradėjo veikti lituanistinė mokyklėlė internetu Azijos šalims.

Ar buvo sudėtinga apsispręsti likti gyventi Taivane?

– Kai atvykau į Taivaną, su mano vyru buvome tik bičiuliai. Mes susipažinome Japonijoje. Jis taip gražiai pasakojo apie savo šalį ir kvietė atvykti, jeigu tik turėsiu galimybę, kad netgi susigundžiau. Nieko nebuvau girdėjusi apie Taivaną, nežinojau net, kokia kalba čia kalbama, kaip ir jis nieko nežinojo apie Lietuvą.

Tuo metu buvo lapkričio pabaiga, tvyrojo didžiuliai karščiai, kurie nurimsta tik žiemos metu. Planavau pabūti čia porą mėnesių, tačiau per tą laiką su mano dabartiniu vyru užsimezgė graži draugystė, kuri peraugo į kažką daugiau.

Abu nebuvome jaunuoliai. Man dabar – 38-eri, vyrui – 42-eji. Jis jau buvo pasiruošęs kurti šeimą, todėl pasiūlė man draugauti su nuostata, kad jeigu gerai seksis, susituoksime. Aš taip pat jau svarsčiau, kad laikas man kažkur nusėsti.

Dabar juokauju, kad mane sužavėjo taivaniečių vyrų charizma. Jie labai mandagūs ir paslaugūs, visada ir visur rodo pagarbą ir dėmesį moteriai.

Kokius įvardintumėte pagrindinius kultūrinius taivaniečių ir lietuvių skirtumus?

– Išskirtinis taivaniečių požymis, kad jie tiesiogiai niekada neprieštarauja, nes čia yra nemandagu tiesiai šviesiai pasakyti „ne“, neišsako kritikos ir nepasitenkinimo. Jie visada stengiasi išsaugoti taikų bendravimą. Net jeigu ką nors padarei, jų manymu, neteisingai, draugystės nenutraukia ir tikisi, kad tu pats susiprasti. Beje, dėl to ir su vyru būdavo nesusipratimų – jis nepasako iki galo nei „taip“, nei „ne“, o aš taip ir lieku nesupratusi atsakymo.

Asmeninio albumo nuotr./Aušra Andriuškaitė
Asmeninio albumo nuotr./Aušra Andriuškaitė

Kitas dalykas, kad Taivanas yra maža šalis. Nors čia gyvena 24 mln. žmonių, šalies teritorija yra mažesnė už Lietuvos, todėl visi gyvena labai kompaktiškai, žmonės tarpusavyje turi daug ryšių. Dėl to, ieškant darbo arba tvarkant kitus reikalus, įprasta prisistatyti, kad turite bendrų pažįstamų. Kitaip tariant, čia labai padeda rekomendacijos, nes tuomet tampi patikimu žmogumi.

Šeimose didelė pagarba tėvams, vyresniesiems. Lietuvoje santykiai tarp giminių yra nuoširdūs: gali bet kada paskambinti ir pasakyti, kad atvažiuosi. O Taivane išlaikomas atstumas. Pavyzdžiui, vyro tėvai išsiskyrę, gyvena atskirai, ir pas jo tėvą aš nė karto nesu buvusi svečiuose. Mes visada susitinkame kur nors kavinėje. Apskritai čia nėra įprasta vaikščioti į svečius. Taivaniečiai mėgsta valgyti ir bendrauti ne namuose – kainos kavinėse nedidelės, todėl tai sau gali leisti visi. Gal tai susiję su kompaktiškais butukais – erdvė čia labai taupoma, taip pat ir labai mažos virtuvės.

Kaip pati jaučiatės šioje šalyje?

– Užsienietis vis dėlto visada liks užsieniečiu, kokioje šalyje jis bebūtų. Tą patį sakant esu girdėjusi ir kitus tautiečius. Net jei tau atrodo, kad tu integravaisi į kitos šalies gyvenimą, vietinių akimis vis tiek būsi užsienietis.

Tačiau diskriminacijos savo atžvilgiu nejaučiu. Taivaniečiai yra labai paslaugūs. Pavyzdžiui, jeigu kažkur pasiklysi, visada sulauksi pagalbos, net ir palydės tave. Sakyčiau, jie draugiškesni už lietuvius, bet gerbia tavo ribas ir nelenda į vidų.

Jie draugiškesni už lietuvius, bet gerbia tavo ribas ir nelenda į vidų.

Kai būnu viešose vietose su dukra ir ji pradeda dėl ko nors rėkti, niekas nesipiktina, o tik pasijuokia, kad vaikas turi stiprius plaučius, o tai esą gerai. Restoranuose dažnai atneša ką nors pavaišinti vaikams, su kuo nors pažaisti, t. y. požiūris labai geranoriškas.

Ir atsimenu atvejį, kai paskutinį kartą buvau grįžusi į Lietuvą. Buvome Palangoje, prie parduotuvėlės laukiau vyro, o dukra apžiūrinėjo lauke išdėliotus suvenyrus. Staiga išlindo pardavėja ir sako: „Prižiūrėkite savo vaiką, aš čia aukle nedirbu.“ Taivane man nė karto neteko išgirsti pastabos, kad ją sudrausminčiau, juolab kad ji nėra sudėtingas ir sunkiai suvaldomas vaikas.

Kita vertus, negaliu sakyti, kad daug bendrauju su taivaniečiais. Dažniau pavyksta užmegzti santykius su tais, kurie yra kosmopolitiški, patys pakeliavę po pasaulį. Turiu keletą tokių draugių, o kiti yra vyro draugai. Gal taivaniečiai baiminasi dėl savo anglų kalbos ir todėl nedrįsta bendrauti. Dauguma mano draugų yra čia gyvenantys europiečiai – latviai, lenkai. Su jais labai smagu pabendrauti vien todėl, kad mūsų mentalitetas yra tas pats, todėl labai gerai vieni kitus suprantame.

Asmeninio albumo nuotr./Aušros dukra
Asmeninio albumo nuotr./Aušros dukra

Kaip kalbatės su dukra? Ar kyla bendravime problemų dėl kalbos?

– Dukra moka tris kalbas ir, manau, trikalbystę priima kaip savaime suprantamą ir natūralų dalyką, nes taip augo nuo gimimo. Aš su ja kalbuosi lietuviškai, vyras – kiniškai, taip pat ji moka anglų kalbą, kadangi mes su vyru tarpusavyje kalbame angliškai. Prieš jai gimstant ieškojau informacijos, kaip man reikės ją mokyti, kokia kalba su ja bendrauti, bet kai ji gimė, labai natūraliai pradėjau bendrauti lietuviškai.

Nuo trejų metukų ji lanko valstybinį darželį, kuriame viskas vyksta kinų kalba, kai susitinku su savo draugais europiečiais, mūsų vaikai tarpusavyje kalba angliškai, o aš su ja visada kalbu tik lietuviškai. Skaitome kartu lietuviškas knygeles, seku jai lietuviškas pasakas, dainuoju lietuviškas daineles. Jos kalbos vystymuisi būtų svarbu lietuviškai bendrauti ir su bendraamžiais, tačiau tokių Taipėjuje, deja, nėra, tik vienas vyresnis berniukas, su kuriuo kartais susitinkame.

Kiek apskritai Taivane gyvena lietuvių ir kokiais keliais jie čia atvykę?

– Paskutiniais duomenimis, dvidešimt du. Kiek daugiau yra latvių, o estų – tik 11. Pernai su latviais šventėme Jonines. Šiais metais norėjau suorganizuoti visų Baltijos šalių atstovų susitikimą, deja, estų surasti taip ir nepavyko.

Dalis lietuvių atvyko jau su savo antrąja puse, dažniausiai poros susipažino svečiose šalyse – Vokietijoje, Amerikoje, Jungtinėje Karalystėje. Kita dalis lietuvių atvykę darbo tikslais, į stažuotes, taigi laikinai. Anksčiau būdavo ir studentų, bet šiuo metu Taivano sienos uždarytos, gali atvykti tik turintieji rezidentinę vizą.

Ar buvo sudėtinga visus lietuvius suburti į bendruomenę?

– Prieš atvykdama į Taivaną, porą metų gyvenau Graikijoje ir ten buvau įsiliejusi į lietuvių bendruomenės veiklą – susitikdavome kartą per mėnesį. Man tie susitikimai būdavo smagūs. Todėl buvo įdomu susirasti lietuvius ir čia. Tuo metu jau buvo sukurta lietuvių feisbuko grupė, tik ji nebuvo aktyvi. Vis dėlto keletas žmonių atsiliepė į mano kvietimą susitikti. Vėliau per Kalėdas ir Velykas mūsų susitikimai tapo reguliarūs. Galiausiai pradėjau ieškoti būdų, kaip įkurti bendruomenę. Oficialiai Taivane nesame registruoti iki šiol, bet bendruomenė yra – mes tapome Pasaulio lietuvių bendruomenės dalimi.

Kaip gimė lituanistinės mokyklėlės idėja?

– Kai prisijungėme prie Pasaulio lietuvių bendruomenės, atsirado daugiau kontaktų su nariais iš skirtingų šalių, daugiau žinojome, ką jie veikia. Iš pradžių pabandėme prisijungti prie Italijos bendruomenės mokyklėlės – jie kaip tik buvo pradėję daryti nuotolines pamokas. Bet mums nelabai tiko laikas, o įrašų jie nedarydavo.

Tuomet susiradau kontaktą iš Japonijos, kurioje taip pat veikė lituanistinė mokyklėlė, tačiau jie nuotolinių pamokų nedarė. Galiausiai kilo idėja, kad reikia mums paties įkurti tokią mokyklėlę. Parašiau į kitas Rytų ir Pietryčių Azijos šalis – visada norėjau jas apjungti, juolab kad lietuvių ten nėra daug. Taip ir gimė mūsų mokyklėlė. Jau esame įtraukti į Švietimo ir mokslo ministerijos lituanistinių mokyklėlių sąrašą. Iš viso pas mus yra užsiregistravę 38 vaikai iš 13 šalių, turime mokinių net iš JAV bei Australijos.

Šiuo metu pamokėlės vyksta kiekvieną šeštadienį. Didžioji dalis vaikų – nuo 3 iki 6 metų. Taip pat yra grupelės nuo 7 iki 12 metų.

Kaip vyksta pamokėlės?

– Pastebėjome, kad dauguma vaikų visai neblogai moka lietuvių kalbą, ypač mažesnieji. Aš pati mokau ikimokyklinukus. Nors pedagoginio išsilavinimo neturiu, turiu didžiulį norą tai daryti, domiuosi vaikų auklėjimu, kadangi pati turiu dukrą, daug skaitau, kaip juos ugdyti, lavinti jų kalbą. Mūsų pagrindinis tikslas – kad vaikai girdėtų lietuvių kalbą, norime jiems perteikti lietuvių kultūrą, papročius, tradicijas, tačiau taip, kad jiems būtų įdomu.

Pamokėlę pradedame pasisveikinimu, po to seka trumpa mankštelė, padainuojame kokią nors dainelę, paprastai su judesiais. Tuomet ką nors papasakojame tos dienos tema – pavyzdžiui, apie tėtį, mamą, gyvūnus, ir atliekame kokį nors darbelį, kurio metu stengiamės su visais vaikais po truputį pabendrauti, užduoti jiems klausimus, kad jie mums atsakytų lietuviškai. Vyresni vaikai suskirstyti į dvi grupes – pradedančiųjų, kurie praktiškai nemoka lietuvių kalbos, ir pažengusiųjų.

Norime, kad tos pamokėlės būtų prieinamos visiems vaikams, todėl renkame tik simbolinį 10 eurų mėnesinį mokestį. Manome, kad finansinis įsipareigojimas visgi reikalingas, nes jis drausmina dalyvauti.

Per penkis mokyklėlės gyvavimo mėnesius jau įgavome šiek tiek patirties ir sulaukėme grįžtamojo ryšio iš tėvų – jie teigia, kad vaikai pamokėlių labai laukia, o jeigu negali dalyvauti, žiūri įrašą. Tik būna toks kuriozas – mažesni vaikai nusimena, kad niekas jų asmeniškai nepakalbina. Mat jie nesupranta, kad tai įrašas. Kitos mamos atsiunčia, kaip vaikai dainuoja daineles, kurių mes mokėmės.

Visą programą kol kas kuriame pačios – kaip mums atrodo, taip ir darome. Todėl labai smagu, kad įsikūrė lituanistinių mokyklėlių asociacija, kuri planuoja padėti naujai įsikūrusioms mokykloms integruotis, paruošti programas, kuriomis būtų galima vadovautis.

Šiuo metu bendraujame ir su kitomis lituanistinėmis mokyklėlėmis, dalyvaujame bendruose renginiuose, turime tėvų ir vaikų feisbuko grupę Rytų ir pietryčių Azijos šalims; čia esame pateikę informaciją apie mokyklėlę, motyvuojame tėvus palaikyti vaikų lietuvių kalbą, pateikiame informacijos apie dvikalbystės naudą, taip pat skatiname tėvus bendrauti tarpusavyje – tuomet ir vaikai turės daugiau galimybių pabendrauti lietuviškai su kitais vaikais.

Asmeninio albumo nuotr./Aušra Andriuškaitė su šeima
Asmeninio albumo nuotr./Aušra Andriuškaitė su šeima

Ar pasiilgstate Lietuvos?

– Anksčiau taip nepasiilgdavau, bet kuo toliau, tuo labiau jaučiu, kad mano šaknys yra Lietuvoje. Vis dažniau prisimenu vaikystės vietas, senelius, gimines, mokyklos metus.

Širdyje Lietuva man užima labai svarbią vietą. Aš esu lietuvė ir man svarbu, kad Lietuvos vardas būtų minimas su gera emocija. Taivane dažnai išgirstu, kad esu pirma lietuvė, kurią jie pažįsta. Stengiuosi, kad tas pirmas įspūdis tikrai būtų teigiamas.

Nors nesame tokie patriotai, kad švęstume visas valstybines šventes, bet Vasario 16-ą paminėti susitinkame. Ir bendruomenę įkūrėme šią dieną. Labai smagu pasidalinti savo vargais ir džiaugsmais su saviškiais. Smagu jausti, kad tave supranta iš pusės žodžio, kad drąsiai gali pasakyti viską, ką galvoji.

Todėl turbūt natūralu, kad būnant svečioje šalyje norisi ieškoti ne tik naujų pažinčių su vietiniais žmonėmis, bet ir atrasti žmones su tuo pačiu mentalitetu ir tų pačių šaknų.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

OfiSPA – vieta dirbti ir nepavargti

Video

01:00
16:32
19:43

15min metų knygų rinkimai

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Naujas testas
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką