Stajerė, Lietuvai atstovavusi Pasaulio 100 km ultramaratone, pasakoja apie ilgų distancijų subtilybes, kalnų šturmą, laisvės pojūtį ir neįkainojamas patirtis bei svajoja nubėgti dar ilgesnes distancijas, neaplenkiant ir „Citadelės Kauno maratono“.
– Kaip prasidėjo jūsų pažintis su bėgimu?
– Dar mokyklos laikais per fizinį niekada nestovėjau už medžio, bėgdavau su mielu noru (juokiasi).
Pirmąjį maratoną nubėgau 2005 metais, jis buvo toks sunkus, kad supratau – bus antras ir jį reikės nubėgti geriau. Po dvidešimties maratonų galimybių riba jau buvo aiški, galvojau – kas toliau?
– Kai maratonai jums tapo lengvai įveikiami, kilometražą didinote ultramaratonuose ir ultratrailuose. Kaip jaučiasi žmogus, bėgdamas šimtą ir daugiau kilometrų?
– Ilgose distancijose visada pasiekiama riba, kai atrodo, kad daugiau nebegali, aplanko net haliucinacijos. Pradedi kalbėtis su medžiais, matai gyvūnus, kurių nėra. Vieno bėgimo metu net rodėsi, kad mane puola didžiulė laukinių pelių armija su mažais kardukais (juokiasi).
Taip nutinka, kai tenka be miego bėgti 40 valandų, daugiau nei 170 kilometrų. Bet per tuos kilometrus visada įvyksta bent vienas ar du atgimimai. Tai man – vienas gražiausių dalykų jau nuo 2010 metų, kai atradau trailo bėgimą (šypsosi).
– Jūsų sąskaitoje – 36 įveikti bėgimai, 7 iš jų vinguriavo nuo 100 iki 200 kilometrų. Kurie patys įsimintiniausi?
– Ilgiausia mano įveikta distancija – 193 km TOR bėgime Italijoje. Tačiau man didžiausią įspūdį neapsakomu gamtos grožiu paliko ultramaratonas Transvulcania, La Palma saloje, kai visi kilometrai sukosi aplink ugnikalnio kraterį per juodą smėlį.
Vieno bėgimo metu net rodėsi, kad mane puola didžiulė laukinių pelių armija su mažais kardukais (juokiasi).
O pats mieliausias širdžiai – Atėnų maratonas. Juk čia ir gimė maratono legenda, kai karys bėgo nešdamas žinią ir krito išsekęs po ilgos distancijos, bet žinutę perdavė. Mes pakartojome jo žygį, nes bėgome tuo pačiu keliu (šypsosi).
– Kokia jūsų dienotvarkė ruošiantis tokiems įspūdingiems kilometražams?
– Žiemą nubėgu apie 80 km, vasarą apie 140 km per savaitę. Kai ruošiausi Pasaulio čempionatui, tai ir 200 km nubėgdavau. Bet aš save laikau alpiniste, bėgimas man padeda palaikyti formą (juokiasi).
– Kai žemės bėgant šimtus kilometrų jums neužtenka – keliatės į padanges šturmuoti kalnų. Nuo kurios aukščiausios viršukalnės žvelgėte žemyn?
– Mano aukščiausias užkoptas kalnas yra Muztag Ata (7 546 m) Kinijoje, Kunlun kalnyne. Pastarieji dveji metai buvo itin sėkmingi – pavyko įkopti į aukščiausias Šiaurės ir Pietų Amerikos viršūnes. Dabar mano tikslas yra 8000 m – kitais metais sieksiu šios svajonės.
– Šiais metais kėlėte trispalvę ne namuose?
– Išties, Vasario 16 dieną su alpinistų komanda kopėme į aukščiausią Pietų Amerikos viršūnę Akonkagvą. Pagerbiant Lietuvos šimtmetį, pakėlėme trispalvę į beveik 7 km aukštį, tą dieną ji plevėsavo aukščiausiai (šypsosi).
Visada žinau, kad ir kur bėgčiau, kopčiau ar išvažiuočiau – apsuksiu ratą ir sugrįšiu atgal prie savo pamato, prie šeimos.
– Kas jums pačiai yra laisvė?
– Aš stengiuosi jaustis laisva visame kame – ir šeimoje, ir darbe, ir gamtoje užsiimdama mėgstama veikla. Manau, kad žmogus yra laimingas, kai turi vieną veidą, kad ir ką bedarytų, ir jam visai nereikia 10 kaukių (šypsosi).
– Auginate tris vaikus, dirbate, o laisvalaikiu leidžiatės į nuotykių keliones. Kaip šeimyniškiams sekasi prisitaikyti prie tokių avantiūrų?
– Jie – mano vieninga palaikymo komanda. Visada žinau, kad ir kur bėgčiau, kopčiau ar išvažiuočiau – apsuksiu ratą ir sugrįšiu atgal prie savo pamato, prie šeimos. Tas jausmas labai svarbus, jis mane įkvepia.
– Jūsų gyvenimo būdas – itin pavojingas. Kokia ta stiprybės paslaptis?
– Imuosi dalykų, kurių nesu bandžiusi, nemėgstu ilgai svarstyti. Mano smalsumas su metais tik didėja, visai kita branda aplanko. Anksčiau man tik 1–3 vieta buvo laimėjimas, o dabar – jeigu kažką pradedu ir pabaigiu. Negali visą gyvenimą stovėti su medaliais, ateina laikas, kai mėgaujiesi procesu (šypsosi).
– Atskleiskite planus – galbūt į kalendorių jau įtraukėte „Citadele Kauno maratoną“ birželio mėnesį?
– Pernai „Kauno maratone“ dalyvavau pirmą kartą. Nors bėgau tik pusmaratonį, nes dar buvau neatsistačiusi po kopimo į aukščiausią Šiaurės Amerikos kalną, lydėjo geriausios emocijos. Žinau, kad tikrai kartosiu. Kam ryšiuosi šįkart – bus matyt.
Šeštasis „Citadele Kauno maratonas“ startuos Kauno Rotušės aikštėje, Senamiestyje, šių metų birželio 10 d. Registruotis bėgimams galite čia.
