Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gegužės 23d. 18:58

Be pajamų likusi Inga savo svajonės ėmėsi pasiskolinusi 180 eurų: „Už kiekvienos sėkmės istorijos gali slėptis išdraskyta širdis“

 Inga su dukromis
Asmeninio archyvo nuotr. / Inga su dukromis

Tada, kai ima varginti baseinai, pirčių kompleksai, viešbučiai ar sodybos, kur kaimynystėje – dar kelios kompanijos, žmogus ieško vienumos. Pastaruoju metu Lietuvoje itin populiarėja vietos, kurios siūlo privatumą ir yra atokios. Viena iš tokių – Rietavo savivaldybėje esantis „Miško rojus“. Atvykus čia jus visų pirma pasitiks Inga. Ir pasakys: „Sveiki atvykę į miško rojų.“ Jūs jau greičiausiai žinosite, kad atvažiavote į vietą, kurioje nėra elektros.

Tačiau tai – ne tik miškas ir ne tik du nameliai jame. Kartu tai – ir vieno žmogaus istorija, gimusi iš asmeninių praradimų, nulijusi ašaromis ir sukurta tikėjimu, kad viskas bus gerai.

Inga Jocė. Dviejų dukryčių mama, kuri, baigusi dizaino ir architektūros studijas, pačiai sau netikėtai tapo ir verslininke.

– Inga, kiek laiko jau gyvuoja „Miško rojus“?

– Ne taip ilgai. Nuo idėjos viskas prasidėjo prieš maždaug dvejus metus.

– Kaip ir kodėl kilo idėja viduryje paprasto miško, kuris nėra nei regioninio, nei nacionalinio parko teritorija, klientams nuomoti namelį be jokių patogumų?

– Tai ilga istorija. Buvau laimingai ištekėjusi moteris, turėjau du mažamečius vaikus. Tąsyk buvau ką tik pagimdžiusi antrą dukrytę, o mano vyras turėjo išvykti į komandiruotę Paryžiuje.

Tik netrukus sužinojau, kad Paryžiuje jis nebuvo. Buvo kitame kaime, pas kitą moterį. O iki tol atrodė, kad buvome ideali šeima.

Mažajai dukrytei tada buvo du mėnesiai, didžiajai – dveji metukai, aš buvau motinystės atostogose. Viskas apsivertė aukštyn kojom, likau ne tik be pajamų, bet ir su skolomis. Daugiau nei metus aš murkdžiausivisiškai.

Turėjau atkrapštyti save nuo grindinio, vėl sudėti į žmogų ir galvoti, kaip gyventi toliau. Apie tokias situacijas žmonės vengia kalbėti, o išduotas moteris dažnai slegia gėdos jausmas. Tačiau aš manau, kad nereikia kalbėti vien apie blizgučius ir džiuginančius rezultatus. Realiame gyvenime už kiekvienos sėkmės istorijos gali slėptis išdraskyta širdis, kuriai teko daug išbandymų.

Apie tokias situacijas žmonės vengia kalbėti, o išduotas moteris dažnai slegia gėdos jausmas.

Bet gyvenimas judėjo pirmyn. Laimei, šalia turėjau fantastiškus tėvus, kurie tuo metu buvo pagrindinė atrama. Taip pat turėjau labai gerų draugų, kurie padėjo, kaip galėjo. Kiek vėliau mano gyvenime atsirado Martynas – dabartinis mano draugas. Jis nemažai padėjo, kalbant apie idėjas.

Mano tėvai kadaise buvo įsigiję apleisto miško, kurį per daug metų pavertė kone parku. Iškasė vandens tvenkinį, išgražino poilsiavietę, pastatė namelį ant vandens. Tėčiui patikdavo tokie netradiciniai sprendimai, tačiau jis tą namelį statė tik šeimos poreikiams.

Iš karto apie tai, kad šioje vietoje ką nors galima daryti, aš net nepagalvojau. Atrodė, kad tai yra toks elementarus dalykas, kaip išeiti į kiemą. Jis yra, ir tiek.

Kartą mes su draugu nuvažiavome į tą vietą apsidairyti – toks buvo Martyno noras. Poilsiavietė tada nebuvo naudojama. Didžiausia tėvų veikla čia būdavo tik aplink nupjauti žolę.

Kai nuvažiavome, pamenu, su dukrytėmis ir draugu įkūrėme laužą, išsikepėme dešrelių, atsisėdome ant kaladžių, iš tokios baleikos pasidarėme staliuką.

Taip sutapo, kad kaip tik tuo metu mano pusseserė su savo draugu trumpalaikei nuomai sugalvojo nuomoti jo butą. Martynas žiūrėjo į tą tuščią namelį virš vandens, ir sako: o jei ir tu pabandytum taip, kaip pusseserė?

„Miško rojus“
„Miško rojus“

– Tėvai neprieštaravo?

– Jie leido man pabandyti šią idėją įgyvendinti. Tik tėtis žemaitiškai sakė: Ingut, kas tėn tau važious? Jis gal neįvertino, nesuprato, kad žmonės ieško tokių vietų, o tas namelis ant vandens nuotraukose atrodo kaip atvirukas. Kad jis gali būti tinkamas ne tik grėbliui ir kibirui laikyti. Mat pastaraisiais metais tokia ir buvo jo paskirtis – tėvai ten laikė įrankius, daiktus.

Padariau nuotraukų, pamenu, net naktį važiavau fotografuoti, kad būtų jų skirtingų.

Nutarėme, kad pradžioje pripūsime čiužinį ir padėsime ant žemės. Nuotraukoms. Tada pasiskolinau iš tėvų 180 eurų, nes reikėjo nupirkti staliuką, kelias kėdes, mažą spintelę, veidrodį, čiužinį. Nepirkau naujų daiktų – jie tiesiog nebūtų derėję.

– Kokie buvo pirmieji užsakymai, kai paskelbėte apie nuomą specialiose platformose?

– Pirmieji mūsų svečiai buvo giminaičiai, draugai. Viską darėme mažais, nedrąsiais žingsniais.

– O pirmas tikras užsakymas? Koks jis? Apėmė džiaugsmas?

– Buvo nerealu, tikrai buvo nerealu. Pirmasis užsakymas buvo latvių. Jie turėjo atvažiuoti po savaitės. Tada supratau, kad mes juk neturime lovos. Giminaičiai ir draugai miegojo ant čiužinio, padėto ant grindų, tačiau tikriems svečiams reikėjo lovos.

Tada galvojau: ką daryti? Viskas baigėsi gerai, nes pirmąjį užsakymą atšaukė, o dar kitas buvo po savaitės. Tad turėjau dvi savaites pasiruošti.

Pasikviečiau savo kaimyną pensininką, mes nuvažiavome į mano tėvų sandėlį, kur buvo pridėta daug medienos likučių. Taip abu ir pagaminome lovą – iš nieko. Surinkome įvairiausius likučius, gražiai nuvalėme, nušveitėme, susukome ir padarėme.

– Čia nėra ir jokių patogumų?

– Dabar jau šiek tiek yra. Pastatėme antrą namelį – tam, kad galėtume priimti didesnes šeimas, mat namelis ant vandens labai mažas. Tad antrame namelyje yra dušas, biotualetas. Atvažiuoja šeimos su vaikais, specialių poreikių turintys žmonės, tad šie patogumai turi būti. Ne visiems tinka tualetas lauke ar lauke prie medžio įrengtas „dušas“.

Tačiau čia nėra didelių patogumų. Kai aplinka yra prabangi, labai išpuoselėta, tada žmogus nepastebi tikrosios prabangos. O čia tai yra privatumas, miškas, gamta, ramybė, atokumas, sąlytis.

Kalbant apie patogumus, stengiamės apgalvoti maksimaliai, kiek tai yra įmanoma, būtina. Bet labai svarbu neperlipti ribos, nes tai labai slidu.

Mes nesame viešbutis ir neplanuojame tokiu būti. Atvykti pas mus yra kitoks potyris. Net patys žmonės mums sako: pavargom nuo viešbučių ir baseinų, nuo dalykų, kurie pasidarė lengvai prieinami ir jų tiek daug. Todėl žmonės ieško kažko kito.

Mes nepriimame skirtingų lankytojų vienu metu. Čia gali būti tik vieni lankytojai. Iš karto, tiesa, manėme: padarysim čia didelį verslą. Bet ne, dabar aš jaučiu didžiulį malonumą nuo to, kaip viskas vyksta. Ir tai tikrai ne vien apie verslą.

„Miško rojus“
„Miško rojus“

– Tad vestuvių švenčių čia nebūna?

– Buvo kartą. Jie patys mus susiranda.

– Bet juk nameliuose telpa tik keli žmonės?

– Taip, bet galima miegoti palapinėse.

– Inga, jūsų miške nėra elektros. Kodėl?

– Mes su tėveliu apie tai vis diskutuojame. Jis sako, kad būtinai reikia įvesti elektrą, o aš sakau, kad jokiu būdu jos nereikia. Nes jei čia bus elektra, ši vieta taps tiesiog sodyba.

Atvykę čia žmonės laiką leidžia prie laužo, vaikštinėja po mišką. Nameliuose yra įkraunami LED šviestuvai, tad klausimus dėl apšvietimo esame išsprendę. Lauke taip pat yra šviestuvai, jie įrengti prie kubilo, kuris labai populiarus žiemą. Mes atvežame akumuliatorių, prie kurio pajungiame šviestuvą.

Viską esame išsprendę baterijomis ir akumuliatoriais. Net kompiuterį žmonės gali įkrauti, jei reikia.

– Kaip galvojate, kur yra „Miško rojaus“ sėkmė?

– Kai žmonės atvažiuoja, išlipa iš automobilio ir pasako vau, man tai yra kažkas tokio. Jei aš kada nors nebegalėsiu jų priimti gyvai, nežinau, kaip man reikės be šio jausmo gyventi. Jis viską atperka. Aš tame matau neaprėpiamą prasmę, nes mes sukuriame galimybę žmonėms atsigręžti į savo šaknis ir niekieno netrikdomiems, saugiai ir patogiai pabūti sąlytyje su gamta. Tyloje ir ramybėje, kas nėra taip jau paprasta.

O sėkmė yra iš daug dedamųjų. Miškas, privatumas, ypatinga ir pati vieta. Tarsi turėtų gerą aurą. Turbūt svarbu ir tai, kad viskas daryta su didele meile, ir lankytojai tai jaučia.

– Skyrybos nebuvo vienintelis skaudus įvykis šeimoje, tiesa?

– Praėjus porai metų po mano skyrybų šeimą ištiko dar baisesnis išbandymas. Išgirdome mano mamytės diagnozę – skrandžio vėžys. Ji visada buvo man artimiausia, labiausiai palaikė ir padėjo atsitiesti. Tai atrodė kaip pasaulio pabaiga. Tą laiką prisimenu kaip kažkokią juodą dėmę. Ačiū Dievui ir Visatai, kad mano mamytė yra nepaprastai stipri moteris. Ji nugalėjo šią ligą.

– Ir įkvėpė jus naujiems dalykams miške?

– Iš pradžių buvo beprasmybės jausmas visame kame. Bet kai viskas praėjo, ir jau galiu apie tai kalbėti be ašarų, nusprendžiau dalintis tuo ir tai daryti per „Miško rojų“. Taigi, visus, kurie susidūrė su panašiomis diagnozėmis, kviečiame atvykti į „Miško rojų“ ir čia aplankyti „Gyvybės slėnį“.

Tai graži vieta šeimos miške, prie upės; vietą išrinko mano mama. Ji yra šeimos šviesa ir pavyzdys visiems, kaip svarbu nepasiduoti, išlikti optimistu, mylėti gyvenimą ir šypsotis išbandymams. Visiems bus naudinga pasisemti gerosios energijos ten, kur jos pasisemia ji.

Nuo birželio, kas antrą antradienį „Gyvybės slėnis“ lauks kitokių lankytojų, kuriems tai nieko nekainuos. Mums svarbu, kad jie nesijaustų vieni ar kad jų niekas nesupranta.

Taip pat noriu kreiptis į visus empatiškus žmones, kurie norėtų prisidėti prie iniciatyvos „Gyvybės slėnis“ įgyvendinimo. Miške planuojama įrengti vietą su visa istorija, ritualais, spausdintais lazeriu ant medienos ir akmenų, su miško baldais, saulės baterijomis, magišku apšvietimu, baltu miško šaltiniu, takais, meditacijos audiovedliu bei ypatinga aplinka. Visa tai padaryti kartu galime daug greičiau.

Tikrai žinau, ką reiškia nežinoti, ką daryti, nežinoti, ko griebtis. Tai nutinka net stipriausiems. Tačiau žinau, kad svarbiausia yra nepasiduoti išbandymams. Ir nebijoti priimti pagalbą.

Noriu padėti žmonėms, nes kai buvo sunku man, daug kas padėjo. Tebūnie tai drugelio efektas, kai pradedame nuo savęs, ir tai vis auga, plinta bei džiugina pasaulį.

– Klausantis jūsų, man atrodo, kad daugelį dalykų darote intuityviai.

– Aš labai daug ką gyvenime darau iš pajautimo. Jaučiu, kad pradėjau geriau suprasti pati save, geriau skaityti ženklus. Aš kartais žinau, kaip bus. Tiesiog žinau, ir man niekam nereikia nieko aiškinti.

Pajautimas yra stiprus dalykas, jis mane veda pirmyn.

Komentarai: 18

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

02:14
08:43

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką