Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 birželio 15d. 18:56

Benediktas dienomis dirba chirurgu, o vakarais – didžėjumi: „Šios veiklos papildo viena kitą“

Benediktas Jonuška
Asmeninio albumo nuotr. / Benediktas Jonuška
Kitais metais rezidentūrą baigsiantis vaikų chirurgas Benediktas Jonuška ilgas darbo valandas aukoja tam, kad mažamečiai būtų sveiki ir kuo greičiau pasijaustų gerai. Tačiau užvėrus ligoninės duris, Benediktas atideda į šalį rūpesčius ir vakarėliuose stoja prie didžėjaus pulto. Nors kai kuriems medicina ir didžėjavimas gali pasirodyti kaip dvi visiškai nesuderinamos veiklos, B.Jonuška įrodo, kad jos ne tik suderinamos, bet dar ir panašios. „Man šios veiklos leidžia vienai nuo kitos pailsėti“, – sako jis.

Gydant vaikus, rečiau tenka susidurti su sunkiais išgyvenimais

Mintis būti mediku Benediktui kilo dar 10 klasėje, kai mokykloje reikėjo pasirinkti tolimesnę mokslų kryptį. Pasitaręs su tėvais ir aplinkiniais, jis nusprendė, kad medicina gali būti ta vieta, kurioje galės save geriausiai realizuoti.

„Medicinoje labai daug galimybių ir ji yra plati sritis – gali dirbti su pacientais arba neturėti su jais jokio kontakto, galima dirbti laboratorijoje ir t. t., – sako B.Jonuška. – Tuo metu medicina atrodė geriausias pasirinkimas, tačiau dabar, kai jau žinau, kaip viskas atrodo, prieš eidamas antrą kartą, turbūt gerai pagalvočiau. Vis dėlto nesigailiu, kad kelias mane atvedė būtent čia.“

Asmeninio albumo nuotr./Benediktas Jonuška
Asmeninio albumo nuotr./Benediktas Jonuška

Šiuo metu Benediktas baigia 10-us mokslo metus – 6-erius metus mokėsi bendrosios medicinos universitete, o dabar liko dar vieneri rezidentūros metai iki taps vaikų chirurgu.

„Visą laiką galvojau apie chirurgiją ir ji mane traukė. Tik praktikų metu nusprendžiau, kad būtent vaikų chirurgija man būtų tinkamiausia bei įdomiausia. Aplink mane visada sukdavosi vaikai, pats esu iš didelės šeimos, turėdavau veiklų su mažamečiais, todėl žinojau, kad man pavyks su jais užmegzti ryšį, – pasakoja B.Jonuška. – Su vaikais yra paprasčiau – jie dar nesugadinti gyvenimo, mažiau serga, rečiau miršta ir greičiau sveiksta.“

Ilgus metus atidavus medicinos mokslams, Benediktas pripažįsta, kad ne kartą buvo kilusių minčių, ar tikrai pasirinko tinkamą kelią. Vis dėlto didelis noras mesti studijas jam niekada nekilo, be to, vyras įpratęs padaryti iki galo tai, ką apsiima.

„Manau, visi medicinos studentai išgyvena vadinamąją depresiją, kai norisi viską mesti. Numeti, išsimiegi, atsikeli ryte ir eini toliau mokytis. Ypač taip pasijausdavo per sesijas, kai tekdavo mokytis po 13–16 valandų per parą. Tuomet pradedi galvoti, ar tikrai verta, kai aplink matai pažįstamus, kurie pabaigia universitetus, turi darbus, kuria šeimas, lipa karjeros laiptais, o tu vis dar esi paprasčiausias studentas“, – neslepia B.Jonuška.

Manau, visi medicinos studentai išgyvena vadinamąją depresiją, kai norisi viską mesti.

Šiuo metu Benediktas dirba vaikų chirurgijos skyriuje, kur darbo dieną įprastai pradeda nuo 7 valandos ryto, o per mėnesį turi penkis budėjimus, kurie priėmimo skyriuje trunka parą. Nors gydytojas dirba su vaikais ir čia blogų emocijų patiria mažiau nei gydydamas suaugusiuosius, jų vis tiek pasitaiko.

„Studijų metais mūsų nemoko, kaip patiems susitvarkyti su depresija, mirtimis, perdegimais – tai turi išmokti pats. Manau, visi medikai šalia turi turėti veiklą, kuri leistų pamiršti darbus, netektis ir skaudžius išgyvenimus. Į ligoninę žmonės kreipiasi ne iš gero gyvenimo – čia atveža klykiančius, verkiančius vaikus, kuriems skauda ir reikia pagalbos.

Žinoma, tai šiek tiek slegia, bet visada neigiamas emocijas stengiesi palikti ligoninėje ir uždarius duris galvoti apie kitą veiklą bei šeimą. Medikai turbūt visą gyvenimą mokosi išgyventi skaudžias patirtis ir nors dirbant su vaikais mirčių yra mažiau, jos būna tikrai skaudžios“, – pripažįsta B.Jonuška.

Anot Benedikto, su laiku ir augančia patirtimi galima išmokti skaudžių išgyvenimų neimti giliai į širdį, visgi kartu jis pabrėžia, kaip svarbu nepamiršti žmogiškumo ir empatijos.

„Medicina yra toks darbas, kur iš dalies turi būti cinikas. Mes kasdien einame į operacinę, operuojame vaikus, gydome ligas ir turime padaryti savo darbą tinkamai, todėl ten jausmų neturi būti. Jeigu apsikrausi emocijomis, gali būti ypatingai sunku, nes nukentės darbo kokybė“, – aiškina B.Jonuška.

Medicina yra toks darbas, kur iš dalies turi būti cinikas

Benediktas save apibūdina kaip negalintį nustygti vietoje, todėl jam netiktų monotoniškas darbas, kur aplinka nuolat būtų tokia pati. Būtent dinamika ir nenuspėjamumas jį žavi mediko darbe.

„Įdomiausia, kai nežinai, kokie bus pacientai, kokios jų istorijos ir kaip viskas klostysis toliau. Žinoma, taip pat patinka padėti žmonėms, prisidėti prie jų sveikatos, galų gale, žavi ir vaikų šypsenos veide, kai jie išeina iš ligoninės. Tai motyvuoja dirbti, – išskiria B.Jonuška. – Kad ir kaip gaila, atlyginimas kol kas nėra didžiausias motyvatorius, nors turėtų būti šiek tiek kitaip.“

Laisvalaikiu didžėjauja vakarėliuose

Užsiminęs apie tai, kaip svarbu šalia medicinos turėti hobį, kuris leistų pamiršti darbus, Benediktas omenyje turi savo pomėgį didžėjauti, kuriuo užsiimti pradėjo dar studijų metais, kai Vilniuje apsigyveno su buvusiu didžėjumi.

„Ėmiau vakarus leisti prie didžėjaus pulto ir pamažu muzika tapo vis didesne mano gyvenimo dalimi. Užsidarymas kambaryje ir muzikos dėliojimas leido atsipalaiduoti nuo studijų – man būdavo paprasčiau padirbėti su muzika ir tada eiti mokytis, o ne tik sėdėti visą vakarą ir zubrinti. Muzikos vis daugėjo, prasidėjo pirmi vakarėliai ir pamačiau, kad ji patinka ne tik man, bet ir žmonėms aplink“, – pasakoja B.Jonuška.

Asmeninio albumo nuotr./Benediktas Jonuška
Asmeninio albumo nuotr./Benediktas Jonuška

Ėmus groti įvairiuose vakarėliuose, baruose ir klubuose, Benediktui ši veikla pradėjo nešti pirmąsias pajamas, kurios prisidėjo prie šeimos biudžeto. Kaip pats sako, vien gaunant mediko atlyginimą nebūtų galima pagalvoti apie nuosavus namus, geresnį automobilį ar keliones.

„Kiti medikai dirba per kelias ligonines, po 2–3 paras iš eilės budi, o aš atsiperku muzika ir džiaugiuosi, kad turiu veiklą, kuri man yra ne tik malonumas, bet ir atneša pajamų, – sako B.Jonuška. – Liūdna, kad pas mus taip yra, nes pasaulyje medikai yra labai vertinami jau vien dėl to, kad žmonės gražiausius, energingiausius savo metus atiduoda mokslams. Vis dėlto tai posovietinėse valstybėse yra natūralu ir pokyčiai vystosi po truputį.“

Benediktas pasakoja, kad vos tapęs rezidentu, į rankas gaudavo apie 360 eurų, o sudėjus su stipendija, išeidavo apie 700 eurų suma. Vis dėlto jis laiko save optimistu ir džiaugiasi pokyčiais, kurie vyksta pastaruoju metu, kadangi tai leidžia gyventi bent kiek geriau.

„Kai tau daugiau nei 25-eri ir turi šeimą, toks atlyginimas atrodo šiek tiek juokingai, turint omenyje, kokį darbą tenka dirbti. Reikia apie tai garsiai kalbėti, nes mediko alga neturi būti tokia pati kaip valytojos“, – pastebi B.Jonuška.

Reikia apie tai garsiai kalbėti, nes mediko alga neturi būti tokia pati kaip valytojos

Nors muzika, atrodo, galėtų atnešti didesnes ir lengviau pasiekiamas pajamas, Benediktas niekada nesuabejojo savo pasirinkimu būti mediku. Jis iki šiol įsitikinęs, kad savo ateitį mato tik medicinoje.

„Nemanau, kad norėčiau visą gyvenimą būti didžėjumi. Kol yra jėgų ir noro pamiegojus kelias valandas po vakarėlio eiti dirbti bei puikiai funkcionuoti, viskas gerai, bet ateityje to nebematau, – tikina B.Jonuška. – Nors nėra garantijų, kad baigus rezidentūrą, gausi darbo vietą ar būsi kažkam reikalingas, todėl muzika gali būti atsarginis variantas.“

Atidirbus ilgą pamainą ligoninėje, Benediktas randa laiko didžėjauti, o už tokią galimybę jis yra itin dėkingas skyrių vedėjams ir kolegoms, kadangi jie leidžia suderinti budėjimus ir budėti tada, kada gali.

„Mūsų vaikų ligoninėje viskas yra derinama, mes turime konkretų darbo grafiką, pagal kurį dirbame. Ne visur taip yra – ypač rezidentams kartais tenka dirbti daug daugiau nei numatyta grafike, – pastebi rezidentas. – Labai svarbu yra planuoti – pavyzdžiui, mano visa vasara jau suplanuota ir 2–3 mėnesius į priekį aišku, kada ir kur reikės dirbti. Tokiu būdu pavyksta nepersikrauti renginių ir pasilikti laiko poilsiui.“

Asmeninio albumo nuotr./Benediktas Jonuška
Asmeninio albumo nuotr./Benediktas Jonuška

Nors Benediktas visada stengiasi tinkamai susiplanuoti savo veiklas, vis dėlto yra pasitaikę atvejų, kai iš didžėjavimo vakarėlyje tekdavo iš karto keliauti į budėjimą ligoninėje.

„Nesigiriu, bet yra taip buvę. Nėra lengva viską gerai suplanuoti, tačiau stengiuosi nedirbti daugiau nei 1,5–2 paras, nors žinau kolegų istorijų, kai dirba po 3–4 paras, bet aš į jų rekordus nesilygiuoju, – sako B.Jonuška. – Man paprasčiau kelias valandas pagroti vakarėlyje ir pamiegojus keliauti į budėjimą, nei dirbti parą ligoninėje ir tada tiesiai keliauti budėti į kitą. Tai yra žaidimas, kai reikia sverti savo laiką ir jo kainą.“

Mediko darbas ir didžėjavimas vienas kitą papildo

Didžiąją dėmesio dalį skirdamas medicinai ir didžėjavimui, Benediktas pripažįsta, kad suderinti likusį laiką, skiriamą kitoms pramogoms bei šeimai, yra sudėtinga, todėl tai šiek tiek nukenčia. Vis dėlto jis džiaugiasi nuostabia savo žmona, kuri palaiko vyrą ir padeda susidėlioti planus.

„Manau, kad laikas namie turi būti kokybiškas – grįžęs iš ligoninės, stengiuosi pasidėti į šoną darbus bei telefoną ir visą dėmesį skirti šeimai. Jeigu groju vakarėliuose, vėlgi, koncentruojuosi tik į šią veiklą, – aiškina B.Jonuška. – Nukenčia bendravimas su draugais, kadangi dauguma jų turi laisvus savaitgalius, o manieji būna užimti. Tačiau tikri draugai visada yra šalia, jie žino, koks tai darbas, todėl pavyksta viską suderinti ir susitikti.“

Asmeninio albumo nuotr./Benediktas Jonuška
Asmeninio albumo nuotr./Benediktas Jonuška

Iš šalies medicina ir didžėjavimas daugeliui gali pasirodyti kaip visiškai nesuderinamos veiklos, o dėl to Benediktas yra sulaukęs replikų ir iš mažųjų pacientų tėvų, ir iš kolegų. Vis dėlto į komentarus jis stengiasi nereaguoti bei džiaugiasi didėjančiu visuomenės supratingumu, kad svarbiausia yra tai, jog hobis netrukdo darbui.

„Jeigu chirurgas po darbo ligoninėje čiuožia ant vandenlentės, krapštinėjasi darže ar mina dviratį, yra normalu. Lygiai taip pat yra su muzika, nors tai, žinoma, požiūrio reikalas. Vis dar gajus mitas, kad gydytojas yra tik gydytojas ir ligoninėje jis turi praleisti 7 dienas per savaitę. Tačiau pirmiausia žmogus turi būti gyvas, pailsėjęs, turintis mėgstamų veiklų. Jei darbas atliekamas kokybiškai, niekas negali nieko prikišti“, – įsitikinęs rezidentas.

Į žmonių replikas nereaguoti besistengiantis Benediktas tikina nebandantis kitiems įrodyti, kad dvi jo mėgstamos veiklos yra suderinamos – tikslą jis turi visai kitą.

„Kiekvieno rezidento principas yra noras įrodyti savo vertę ir tai, kad gali būti geras gydytojas. Lygiai taip pat ir aš, kasdien stengiuosi, tobulėju, įsiklausau į pastabas ir mokausi. Ambicingumas turi būti kaip paties gydytojo, o ne dėl noro įrodyti kitiems, kad didžėjavimas man nemaišo – tai būtų tik energijos švaistymas“, – tvirtina B.Jonuška.

Ambicingumas turi būti kaip paties gydytojo, o ne dėl noro įrodyti kitiems, kad didžėjavimas man nemaišo – tai būtų tik energijos švaistymas.

Anot Benedikto, papildoma veikla jam leidžia atsiriboti nuo ligoninės rūpesčių, pailsėti, be to, padeda kitomis akimis pažvelgti į kiekvieną situaciją.

„Man šios veiklos leidžia vienai nuo kitos pailsėti – ligoninėje ilsiuosi nuo žmonių klubuose, o vakarėliuose – nuo operacinės ir pacientų. Atrodo nesuderinama, bet tai papildo vienas kitą, – sako Benediktas. – Medicinoje žmonės paprastai yra nepatenkinti, kenčiantys, o didžėjavimas tai atsveria, nes vakarėliuose visi laimingi, šypsosi. Taip emocijos viena kitą perdengia.“

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Auk, Lietuva

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką