Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 kovo 26d. 19:02

Beveik 200 metų senumo smuiku griežianti 17-metė Ugnė Katinskaitė: „Svarbiausia man – surasti pasaulyje savo vietą“

Smuikininkė Ugnė Katinskaitė
Asmeninio archyvo nuotr. / Smuikininkė Ugnė Katinskaitė
Ugnei Katinskaitei – septyniolika, o jos biografija ir pasiekimai išties stebina. Visų pirma – apdovanojimų gausa, tarp kurių – ir prezidento Gitano Nausėdos apdovanojimas už Lietuvos vardo garsinimą. Ugnė įstojo į Muzikos ir menų universitetą Vienoje ir nuo šių metų rugsėjo mėnesio pradės mokytis parengiamajame kurse. Atrankoje dalyvavo beveik 100 smuikininkų iš viso pasaulio, U.Katinskaitė buvo priimta aukščiausiais balais ir pateko į geriausiai pasirodžiusių kandidatų dešimtuką.

Talentingi vaikai“ – 15min projektas apie gabius, išskirtinių talentų turinčius vaikus.

Jei auginate talentus, praneškite apie juos 15min komandai, pildykite anketą, ir mes apie jų gebėjimus ir įkvepiančias istorijas pranešime visai Lietuvai. Anketą rasite čia.


Ugnė gimė pianistės ir saksofonininko šeimoje. Ne tik jos tėvai, bet ir dar bent keturios kartos šeimoje yra profesionalūs muzikantai, tad nenuostabu, kad ir ji pati pasirinko šį – kūrybinį, meno kelią.

„Didžiąją vaikystės dalį praleidau pas močiutę kaime. Ji chorvedė ir tuo metu vadovavo bent keliems muzikos kolektyvams. Močiutė mokė mane įvairių dainų. Nuo mažų dienų dalyvaudavau jos organizuojamuose muzikos renginiuose ir koncertuose. Taip gimė meilė muzikai“, – sako Ugnė.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado būtent smuikas? Kuo šis instrumentas jums ypatingas ?

– Pastebėjus manyje neeilinius muzikinius gabumus, tėvams nekilo jokių dilemų, kur mane nukreipti. Kai buvau ketverių, mama mane nuvedė konsultacijai pas smuiko pedagogę Beatą Vasiliauskaitę-Šmidtienę. Ten pirmą kartą artimiau susipažinau su šiuo instrumentu.

Rimtesnis mano darbas su smuiku prasidėjo, kai suėjo šešeri. Praėjau bjaurųjį „pažindinimosi“ su stygomis etapą, nuo praktinių pratimų galiausiai perėjome prie pirmųjų muzikos kūrinių – tai man suteikė daugiausia džiaugsmo.

Tada prasidėjo pirmieji mano pasirodymai: koncertai, konkursai, debiutas su orkestru. Iš šio migloto vaikystės tarpsnio pamenu save kaip vaiką, kurį į pasaulį už rankos atvedė tėvai. Dabar aš vertinu tai kaip dovaną – visada žinojau savo kelią ir, priešingai nei daugelis mano bendraamžių, išsisukau iš paauglystės dilemų, kuo būti užaugus.

Tada prasidėjo pirmieji mano pasirodymai: koncertai, konkursai, debiutas su orkestru.

Smuikas ypatingas daugeliu aspektų: mane sužavėjo jo garsinė įvairovė ir galimybės skirtingais metodais išgauti įvairius tembrus. Šio instrumento malonu klausyti, nes tembras artimas žmogaus balsui. O svarbiausia – smuikui parašyta be galo daug muzikos, tad repertuaro pasirinkimas tikrai platus.

– Ugne, jūsų biografija išties ypatinga ir apdovanojimų – daug. O kuris jums pačiai svarbiausias, įsimintiniausias? Ką apskritai žmogui reiškia apdovanojimas?

– Kiekvienas apdovanojimas yra savotiškai svarbus, todėl visada sunku į šį klausimą atsakyti konkrečiai. Bet vis dėlto išskirčiau kelis įsimintinus įvykius: tarptautiniame Andrea Postacchini smuikininkų konkurse tapau laureate ir specialaus prizo laimėtoja. Šis apdovanojimas ypatingas tuo, kad buvau pirmoji ir kol kas vienintelė lietuvė, šiame prestižiniame konkurse pasirodžiusi taip sėkmingai.

Kitas laimėjimas – 61-jame tarptautiniame Jaroslavo Kociano smuikininkų konkurse. Čia laimėjau pirmąją vietą ir specialųjį prizą už geriausią J.Kociano kūrinio atlikimą. Šis įvykis man savotiškai žavus, nes lygiai prieš 40 metų mano dabartinė M.K.Čiurlionio menų mokyklos mokytoja profesorė Rusnė Mataitytė tame pačiame konkurse laimėjo taip pat pirmąją premiją.

Asmeninio archyvo nuotr. /Smuikininkė Ugnė Katinskaitė su savo mokytoja Rusne Mataityte
Asmeninio archyvo nuotr. /Smuikininkė Ugnė Katinskaitė su savo mokytoja Rusne Mataityte

Ypač malonu, kad mano pasiekimai įvertinti Prezidento Gitano Nausėdos – buvau apdovanota padėka už Lietuvos vardo garsinimą. Įsiminė ir paskutinysis apdovanojimas – Vilniaus miesto savivaldybės Mažojo Šv. Kristoforo žymens apdovanojimas už Vilniaus miesto garsinimą.

Kiekvienas apdovanojimas žmogui prilygsta sieksniui į individualią ateities viziją. Tai lyg žingsnis, kuris priartina mus prie tikslų, o svajones – prie mūsų. Kartu su apdovanojimu gauname ne tik pripažinimą, bet ir atsakomybę ne tik prieš save, bet ir prieš tuos, kurie mus vertina.

– Būdama septynerių metų debiutavote su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, diriguojamu profesoriaus Donato Katkaus. Prisimenate šį savo debiutą? Koks jis buvo, kokie prisiminimai liko?

Asmeninio archyvo nuotr. /Smuikininkė Ugnė Katinskaitė
Asmeninio archyvo nuotr. /Smuikininkė Ugnė Katinskaitė

– Debiutas su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru paliko neišdildomą įspūdį ir visapusę vaikišką laimę. Šiame pasirodyme atlikau visas tris A.Vivaldi koncerto smuikui ir orkestrui dalis, o tai tokio amžiaus vaikui yra nemenkas iššūkis.

Įspūdį darė viskas: bažnyčios skliautai, už nugaros grojantis styginių orkestras ir, žinoma, su batuta rankoje nepakartojamas dirigentas maestro Donatas Katkus, kurį iki tol kaip vaikas buvau mačiusi tik koncertų salėse ir televizoriaus ekranuose. Šiam žmogui noriu padėkoti už tai, kad pirmąjį mano koncertą pavertė tokiu ypatingu. Tuomet dar nežinojau, kad ateityje mus sies dar ne vienas bendras pasirodymas kartu.

Jei nesimokysime gyventi, jei neatversim akių pasauliui ir kitiems žmonėms, mažai ką beturėsime į muziką įdėti ją atlikdami.

– Esu pastebėjusi, kad jums scenoje akompanuoja mama. Koks jausmas scenoje būti su mama ? Ji jums – labiau draugė, patarėja, kritikė?

– Mano mama – Lina Šatkutė – puiki pianistė, koncertmeisterė, ne vienerius metus dirbanti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ji – muzikantė, turinti didžiulę sceninę kamerinio grojimo patirtį, kuri padėjo vystytis man kaip muzikantei.

Pradiniame mano pažindinimosi su smuiku etape mama visada buvo šalia. Vėliau ėmėme kartu groti scenoje. Nuo to laiko beveik visada koncertuojame kartu. Esam puikios scenos partnerės, muzikoje labai gerai viena kitą jaučiame, o koncertuose mus vis dažniau pristato kaip šeimyninį duetą.

Asmeninio archyvo nuotr. /Smuikininkė Ugnė Katinskaitė
Asmeninio archyvo nuotr. /Smuikininkė Ugnė Katinskaitė

Manau, labai svarbu profesiniame gyvenime turėti žmogų, į kurį gali atsiremti. Man tai – mama. Ji ir draugė, ir patarėja, ir kritikė.

Gyvenime, kaip mamą ir dukrą, mus sieja ypač glaudus ryšys. Todėl dažnai sau pasvarstau, kad galbūt tai savotiškai atsiliepė ir mano profesiniam keliui. Repetuojant mums tenka ir pasipykti, mėgstame kelti dramas, įplieksti ginčus, nes abi esam labai karštligiškos asmenybės. Bet manau, kad tai ir yra labai žavu. Iš muzikinės perspektyvos man svarbu, kad tarp manęs ir kito muzikanto nestovėtų barjerai, kurie varžytų.

– Kai svajojate apie ateitį – kokios mintys, planai?

– Nesu linkusi svajoti drąsiai. Esu viena iš tų, kuriems nesinori ištrūkti iš komforto zonos, o ateities perspektyvos netgi šiek tiek gąsdina, nes normalu bijoti to, ko dar nežinai. Tačiau tuo pačiu esu ir savotiškai nekantri, galvodama, kas manęs laukia už komforto zonos ribų.

Kadangi smuikas mane jau yra nuvedęs į daugelį užsienio šalių, norėčiau muzikos keliu pasaulio pamatyti dar daugiau. Kol kas artimiausi mano planai – pradėti naują mokymosi pakopą Vienos menų universitete. Ten tikiuosi ne tik patobulėti profesine prasme, bet ir susipažinti su naujais žmonėmis, pažinti naują šalį ir atverti sau dar platesnius horizontus, išplėsti pasaulėžiūrą, galbūt atrasti muziką iš visai naujos perspektyvos.

Kadangi smuikas mane jau yra nuvedęs į daugelį užsienio šalių, norėčiau muzikos keliu pasaulio pamatyti dar daugiau.

Apskritai, svarbiausia man yra surasti pasaulyje savo vietą. O jos ieškoti norėčiau koncertuodama, dalydamasi muzika su žmonėmis ir bendradarbiaudama su kitais muzikantais. Mane žavi pedagoginė veika ir norėčiau ją išbandyti. Svarstymų apie ateitį ir jos variacijų yra daug, tačiau svarbiausias mano planas – visko gyvenime ieškoti tik per meno prizmę.

– Kiek valandų per dieną muzikuojate? Ir ar lieka laisvo laiko kitiems savo pomėgiams, kokie jie?

– Kalbant apie praktiką, individualiam darbui su smuiku per dieną skiriu nei daug, nei mažai – apie tris, keturias valandas. Kiekvienas muzikantas yra skirtingas, tad ir dienotvarkės vienodos niekada nebūna.

Dažnai mėgstu pasidomėti didžių muzikantų gyvenimais, paskaitau jų pasisakymus ir citatas. Kažkada į atmintį įsirėžė labai prasmingi pianisto Arthuro Rubinsteino žodžiai apie darbą ir dėmesio koncentravimą. Užsiiminėjimui su instrumentu pakanka skirti 3–4 valandas, o visas kitas dienos laikas, pasak muziko, turėtų būti skiriamas gyvenimo pažinimui, plačiam žvilgsniui į meną, meilei ir tarpusavio santykiams.

Todėl manau, prie muzikos savotiškai prisidedame net nelaikydami instrumento rankose. Jei nesimokysime gyventi, jei neatversim akių pasauliui ir kitiems žmonėms, mažai ką beturėsime į muziką įdėti ją atlikdami. Muzika atlikėjo rankose turi būti savita.

Asmeninio archyvo nuotr. /Smuikininkė Ugnė Katinskaitė
Asmeninio archyvo nuotr. /Smuikininkė Ugnė Katinskaitė

Nors smuikas yra mano profesija, vien šia meno sritimi savęs neapriboju. Moku groti įvairiais instrumentais, taip pat domiuosi skirtingų žanrų muzika – tiek groju, tiek ir dainuoju.

Savarankiškai išmokau groti gitara, mane ėmė vilioti dainuojamoji poezija, lietuviškos dainos, todėl savotišką vietą atradau ir šioje nišoje. Esu dalyvavusi bardų festivaliuose, koncertuose atlikusi žymių lietuvių autorių dainas.

Susipažinusi su šiuo, kiek kitokiu muzikavimo džiaugsmu, įsidrąsinau sukurti kažką savo. Ėmiau rašyti besirimuojančius tekstus, jiems sukūriau muziką ir paverčiau savo kūrybos dainomis. Poezijos neapleidžiu iki šiol.

Galbūt todėl mano hobis rašyti neišblėsęs iki šiol – muzika ir smuikas iš paskos vedasi ir kūrybą popieriuje.

O konkrečiai rašymas mane pradėjo traukti dar, kai buvau vos trylikos. Pirmieji mano minčių užrašymai palaipsniui vis kaupėsi, kol galiausiai virto pirmąja knyga. Kadangi esu žmogus, kuriam gyvenime užbaigti pradėtus darbus būna tikras iššūkis, turbūt pati save nustebinau, kad pirmą knygą paėmiau ir parašiau, nenumetusi jos pusiaukelėje. Galbūt todėl mano hobis rašyti neišblėsęs iki šiol – muzika ir smuikas iš paskos vedasi ir kūrybą popieriuje.

Rašau intensyviai – jau įpusėjau šeštąjį romaną, todėl labai džiaugiuosi, kad gyvenime matau ne vien tik smuiką, nors savęs paieškomis vis tiek užsiimu tik mene. Tai suteikia pasitikėjimo savimi ir džiaugsmo, kad meniška mano pusė atranda sau vietą.

– Nuo 2016 m. mokotės paraleliai ir Italijoje „Accademia Perosi“ pas žymų smuikininką ir pedagogą Pavelą Bermaną. Kaip ten pradėjote mokytis? Kuo ši patirtis jums svarbi, vertinga?

– 2016 metais dalyvavau tarptautiniame B.Dvariono smuikininkų konkurse, kurio komisijos pirmininkas buvo svečias iš Italijos – žymus smuikininkas ir pedagogas profesorius Pavelas Bermanas. Jam patiko mano pasirodymas, todėl jis pakvietė mane mokytis „Accademia Perosi“, savo klasėje.

Ši patirtis man vertinga dėl daug ko. Tai buvo pirmoji mano išvyka užsienin profesiniais tikslais. Susipažinau su Italijos kraštu, pažvelgiau į šios šalies kultūrą iš arčiau. Kitaip tariant, su kiekviena išvyka į pamokas Italijoje įgijau vis platesnį žvilgsnį ne tik į muziką, bet ir į pasaulį.

Didžiulį įspūdį man darė profesoriaus darbo metodika. Žavėjo jo virtuoziškumas ir itin intelektuali asmenybė. Tada ir man atėjo visai kitas požiūris į darbą ir sunkumus. Nors visus šiuos metus buvo nelengva balansuoti tarp mokslų Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje ir „Accademia Perosi“ Italijoje, tai man suteikė savotiškai optimistišką požiūrį. Atsirado nuostata, kad viskas gyvenime yra įmanoma.

Norėčiau padėkoti žmonėms, be kurių finansinės paramos mano mokslas Italijoje nebūtų įgyvendintas, – tai verslininkams Editai ir Arvydui Rakauskams, kurie jau ketverius metus moka už mano mokslą „Accademia Perosi“.

Asmeninio archyvo nuotr. /Smuikininkė Ugnė Katinskaitė
Asmeninio archyvo nuotr. /Smuikininkė Ugnė Katinskaitė

– „Nuo 2014 metų Ugnę globoja Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas „Pagalba Lietuvos vaikams“. Ugnė griežia šio fondo dovanotu smuiku“ – tai citata iš jūsų biografijos, gyvenimo aprašymo. Kaip tapote fondo globotine ir ar fondo parama jums svarbi?

– 2014 metais, būdama dešimties, dalyvavau fondo organizuojamoje talentingų vaikų atrankoje ir taip tapau šio fondo stipendininke.

Jo indėlis į mano profesinį gyvenimą yra neįkainojamas. Fondo veikla yra labai įvairiapusė ir jo teikiama nauda vaikams yra neįkainojama. Noriu pasidžiaugti visokeriopa patirtimi geriausiose Lietuvos scenose. Esu dėkinga už kiekvieną suteiktą galimybę muzikuoti kartu su garsiais šalies orkestrais, geriausiais kolektyvais ir iškiliausiais šalies dirigentais. Tai vaikui palieka neišdildomą įspūdį ir neįkainojamą patirtį.

Aš griežiu būtent fondo dovanotu senu prancūzišku smuiku, kurio amžius siekia beveik 200 metų.

Rostropovičiaus fondas jauniems muzikantams nutiesia kryptingą kelią tikslų ir svajonių link. Organizuojami koncertai ir muzikiniai projektai ne tik įkvepia, bet ir suformuoja mums gražią muzikinio gyvenimo viziją – mums įžiebiamas muzikavimo žavesys, suteikiama galimybė bendrauti tarpusavy, susipažinti su kitais talentingais bendraamžiais muzikantais.

Svarbiausia – Rostropovičiaus fondas padeda įsigyti vaikams muzikos instrumentus, kurie galbūt lydės juos visą gyvenimą. Aš griežiu būtent fondo dovanotu senu prancūzišku smuiku, kurio amžius siekia beveik 200 metų.

– Įdomu, kiek kainuoja smuikas? Ir kiek ilgaamžis šis instrumentas?

– Būtent styginių instrumentų amžius yra labai svarbus aspektas, kalbant apie jų kokybę. Įdomu tai, jog kuo instrumentas yra senesnis, tuo tampa vertesnis ir geresnis. Todėl ir instrumentų kainos yra labai įvairios: nuo kelių tūkstančių iki kelių milijonų. Tai priklauso ne tik nuo instrumento amžiaus, bet ir nuo jį pagaminusio meistro pavardės.

Pavyzdžiui, senieji italų, prancūzų meistrai, gyvenę prieš kelis šimtus metų, – A.Stradivarius, Gvarneri, Amati. Jų pagaminti instrumentai kainuoja nuo kelių iki keliolikos milijonų. Analogiškai ir strykų kainos gali balansuoti tarp kelių ir kelių šimtų tūkstančių. Su kiekviena diena instrumentų kainos vis didėja, todėl tai yra puiki investicija ir šiuo metu pasaulyje paplitusi tendencija, kuomet turtingi žmonės ar įvairūs fondai investuoja savo lėšas į senus muzikos instrumentus.

– Kokie koncertai yra likę atmintyje? Ar būna tokių, kurie užima kvapą, palieka ryškią žymę? Kas jums yra geras koncertas?

– Į atmintį įsirėžusios 2019 metų gastrolės Belgijoje. Čia buvau pakviesta dalyvauti festivalyje „Jaunieji Europos talentai“. Koncertai vyko Briuselyje, Lietuvos ir Lenkijos ambasadose bei kituose miestuose. Jie įsiminė dėl atsakomybės atstovauti savo šaliai. Šiame festivalyje koncertavau su puikiu pianistu ir kamerinės muzikos atlikėju Gyčiu Cinausku. Tai buvo pirmasis mano koncertinis turas užsienyje ir būtent čia aš patyriau didžiausią muzikavimo džiaugsmą.

Todėl, remiantis šios išvykos patirtimi, jau turiu susiformavusi savo gero koncerto modelį: pasirodymas scenoje užgniaužia kvapą tada, kai visa atsakomybė, kurią su savimi atsineši kiekvieną sykį lipdamas į sceną, pakiliu muzikavimo akimirksniu stojasi į nuošalę, kad užleistų pirmenybę muzikos sužadintoms emocijoms sklisti salėje.

– Kaip jums atrodo, kiek jums gyvenime padeda talentas, o kiek – ilgas kasdienis darbas?

– Daugelis žymių atlikėjų sako, kad atlikėjui reikia 90 procentų darbo ir 10 procentų talento. Vis dėlto esu linkusi manyti, kad abu šie dalykai yra vienodai svarbūs, nes be talento joks darbas nepadės. Ir atvirkščiai – kad ir koks būtum talentingas, bet darbas yra būtinas.

***

Talentingi vaikai“ – 15min projektas apie gabius, išskirtinių talentų turinčius vaikus.

Jei auginate talentus, praneškite apie juos 15min komandai, pildykite anketą, ir mes apie jų gebėjimus ir įkvepiančias istorijas pranešime visai Lietuvai. Anketą rasite čia.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

15min ieško vaikų, kurie pasižymi išskirtiniais gabumais. Jeigu jūsų vaikas piešia, skaičiuoja, moka kelias kalbas, rašo, kuria, užsiima išskirtine veikla, turi įdomių pomėgių, kurie stebina tiek jus, tiek aplinkinius, kviečiame pasidalinti jo talentais ir pasiekimais bei papasakoti savo NUOSTABAUS VAIKO istoriją. Taip pat galite siūlyti giminaičių, kaimynų vaiką, tačiau nurodykite kontaktą, kuriuo galėtume susisiekti su šeima. Rašykite mums užpildydami šią formą. Projekto idėją palaiko - „Anvol“
Ačiū, kad dalyvaujate!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

01:09:17
00:37
17:27

15min metų knygų rinkimai

Tema

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką