Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 9d. 18:59

Cerebriniu paralyžiumi serganti Povilė dirba restorane: „Sutaupytus pinigus išleidau delfinų terapijai“

Povilė Leigaitė
15min koliažas / Povilė Leigaitė

Daugelis pro socialinį restoraną „Pirmas blynas“ Vilniuje praeina lyg pro įprastą kavinę. Tačiau ši vieta populiari ne tik dėl gardžių milžiniškų blynų. Restorano savininkas Timas van Wijkas pradėjo verslą su viltimi sukurti darbo vietų neįgaliems asmenims. Jau daugiau kaip metus sėkmingai veikiančiame restorane dirba ir 24-erių cerebriniu paralyžiumi serganti Povilė Leigaitė.

Povilei nuo gimimo diagnozuotas cerebrinis paralyžius ir klausos bei kalbos sutrikimai. Nepaisydama negalios, ji yra labai guvi, visą laiką šypsosi ir stengiasi bendrauti. Kartu su kolegomis stumdo stalus, dėlioja lėkštes ir įrankius, laukia pirmųjų išalkusių klientų.

Iki penkerių Povilė negalėjo vaikščioti. Kaip dažnai nutinka, žmonės jos gailėjo, manydami, kad mergaitei prieš akis – tik sunkus gyvenimas. Dėl aplinkinių reakcijos Povilė ilgai vengė ir kalbėti. Mergina bijojo, kad jos nesupras ar pašieps, o pašnekovai pasijus nesmagiai.

Tačiau sudėtingos aplinkybės nenumalšino jos noro tobulėti: „Nusprendžiau mokytis Vilniaus technologijų mokymo ir reabilitacijos centre ir baigiau dailiųjų rankdarbių gamybos bei leidybos darbuotojų specialybes. Man visada patiko įvairūs rankdarbiai: nėrimas, siuvimas, piešimas.“

Mane pamatęs įmonės vadovas iš karto liepė eiti pro duris, leisdamas suprasti, kad tokie žmonės jiems nereikalingi.

Įgijusi net dvi specialybes, Povilė pasiryžo savarankiškai susirasti darbą. „Buvau pakviesta į darbo pokalbį vienoje įmonėje. Mane pamatęs jos vadovas iš karto liepė eiti pro duris, leisdamas suprasti, kad tokie žmonės jiems nereikalingi. Paskui apsilankiau dar ne viename pokalbyje, bet ir ten buvo tas pats. Dažniausiai darbdaviams pakakdavo mane pamatyti“, – apie skaudžią patirtį ieškant darbo pasakoja Povilė.

Beveik praradusi viltį mergina atėjo į socialinio įdarbinimo agentūrą SOPA ir paprašė pagalbos. Kai mieste duris atvėrė restoranas „Pirmas blynas“, Povilė nusprendė pabandyti.

„Norėjau ką nors veikti. Tiesiog būti kaip visi. Iš pradžių dirbti buvo sunku, nelabai sekėsi pritapti ir bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Kai pabodo dirbti prie kasos, paprašiau leisti nunešti kavą. Tačiau nešdama nemažai jos išlaisčiau. Kartais aš pernelyg įtempiu raumenis, todėl nešti padėklą nebūna lengva.

Europos socialinio fondo agentūros nuotr./Povilė Leigaitė
Europos socialinio fondo agentūros nuotr./Povilė Leigaitė

Užsispyriau ir pradėjau praktikuotis namie. Vėliau sugebėdavau nunešti kavą ir į terasą, nors man sudėtinga lipti laiptais. Labiausiai džiaugiuosi, kai žmonės užsisako ne juodos kavos, o kapučino. Ji ne taip lengvai išsilaisto“, – juokaudama sako pašnekovė.

Dabar Povilė dirba prie baro, kasoje ir priima bei nuneša užsakymus. Kartais, kai restorano vadovas išvyksta, palieka ją atsakingą už visą komandą ir ji prižiūri kitų kolegų darbą. Iš pradžių tokios pareigos merginą gąsdino, bet ilgainiui Povilė išmoko, ką turi daryti, ir net pamėgo užimti pavaduotojos poziciją.

Pradėjusi dirbti, ji aiškiai žinojo, kam taupys pinigus. „Turėjau svajonę dalyvauti terapijoje su delfinais. Kai nusprendžiau surizikuoti, atėjau pas vadovą ir paprašiau dviejų savaičių atostogų. Jis tik šypsojosi. Išvažiavau prie jūros. Terapija man patiko: turėjau labai daug įspūdžių, plaukiojau su delfinais, mokiausi iš jų ir liečiau juos“, – džiugesio neslepia pašnekovė.

Dabar Povilė užsispyrusi taupo atlyginimą ir arbatpinigius naujam telefonui.

Galbūt žmonės nepratę prie tokių kaip aš, todėl kartais išeina net nepavalgę.

„Būna, iš klientų sulaukiu keistų žvilgsnių ir reakcijų, tačiau nelabai žinau, kaip elgtis. Prieinu, pasisveikinu, pristatau mūsų valgiaraštį. Jeigu jiems nepatinka mano aptarnavimas, perleidžiu darbą kitam kolegai. Dėl to užplūsta neįprastas jausmas. Galbūt žmonės nepratę prie tokių kaip aš, todėl kartais išeina net nepavalgę. Tačiau kur kas daugiau sulaukiame draugiškų klientų. Kai kurie ateina ir sako: „Labas, Povile!“ Sveikinuosi ir šypsausi, nors aš jų nepažįstu“, – atvirauja mergina.

Iš tikrųjų dauguma žmonių ne tik kad nėra pratę būti bendroje aplinkoje su neįgaliaisiais, bet ir sutrinka, nežino, kaip tinkamai su jais bendrauti. Užuot įveikę šią iš pasąmonės kylančią baimę, kai kurie stengiasi bet kokia kaina ištrūkti iš nemalonius jausmus sukeliančios aplinkos.

Kalbantis su Povile, jos akyse matyti žavesio ir susidomėjimo liepsnelės, merginai negalioja jokios nejaukios temos ir ji noriai pasakoja apie sunkumus darbe ir kasdienybėje. Nejauku yra mums. Nejauku, nes kiekvienas toks susitikimas yra akivaizdus įrodymas, kad gyvename puikiai.

Restoranas „Pirmas blynas“ šiemet, drauge su dar 23 organizacijomis dalyvauja 15min projekte „Šiemet buvau geras“, kuriuo siekiama atkreipti dėmesį į gerumo iniciatyvas, kurios keičia Lietuvą.

Daugiau apie projektą rasite ČIA.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką