Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Didžioji amerikiečių kino nesėkmė „Kleopatra“: filmo kūrimas – lyg nelemtas kliedesys

Elizabeth Taylor ir Richardas Burtonas – du žmonės, daugiausia lėmę ne tik filmo sėkmę, bet ir daugelį jo problemų
Vida Press nuotr. / Elizabeth Taylor ir Richardas Burtonas – du žmonės, daugiausia lėmę ne tik filmo sėkmę, bet ir daugelį jo problemų
Šaltinis: 15min
0
A A

Turbūt nė vienas filmas nebuvo tiek linksniuojamas, kiek „Kleopatra“. Jis, sukurtas 1963 m., ligi šiol vadinamas didžiausia amerikiečių kino nesėkme. Tačiau kaip tik ši juosta padarė perversmą Holivudo kino istorijoje, be to, ji nebuvo tokia beviltiška, kaip skelbė kino spauda.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

„Kleopatra“ gavo keturis „Oskarus“, dar penkiems buvo nominuota; reiktų priskaičiuoti ir keturias „Auksinio gaublio“ nominacijas. Žiūrovai į ją plūdo kaip į atlaidus. Bet tai filmo neišgelbėjo. Nes paprastai gelbsti pinigai, o nelaimingąjį epą visą gamybos laiką lydėjo bloga karma: problemų atsirasdavo net ten, kur jų negalėjai nujausti. Kita vertus, pats filmavimo procesas buvo panašus į kliedesį, ir tai, kad keturių valandų trukmės „Kleopatra“ vis dėlto pasiekė ekranus, atrodė kaip stebuklas.

Vida Press nuotr./Filmo „Kleopatra“ plakatas
Vida Press nuotr./Filmo „Kleopatra“ plakatas

Į amerikietiškąją filmo premjerą publika rinkosi kaip į bulių kautynes – ištroškusi kraujo. Juostos režisierius Josephas Mankiewiczius suprato, kad jam tenka buliaus vaidmuo, tik formulavo gražiau: „Jaučiu, kad ant mano kaklo tuoj kris giljotina.“

Iš tiesų, tai nebuvo filmas staigmena. Paparacai taip pedantiškai fiksavo jo kūrimo eigą, kad žiūrovai puikiai žinojo, ko veržiasi į kino sales: pažiūrėti, kaip stipriai Elizabeth Taylor myli Richardą Burtoną ir kaip atrodo opusas, kainavęs brangiau nei Tutanchamono kapo lobiai ir kino studiją „Twentieth Century Fox“ beveik privertęs bankrutuoti. „Kleopatrai“ skirti 2 milijonai ilgainiui virto 44 milijonais (pagal dabartinį kursą – 300 mln. JAV dolerių): 1963 m. tokia suma buvo protu nesuvokiama. Pigiau būtų kainavę kūrybinę grupę su visomis dekoracijomis pasiųsti į kosmosą ir palikti ten plaukioti visam laikui.

Elizabeth

Labiausiai filmo premjeroje visi troško išvysti Elizabeth Taylor ir Richardą Burtoną, bet jų nesulaukė. Liz pamatė „Kleopatrą“ tik per jos pristatymą Londone. Filmui pasibaigus, ji pabėgo į savo „Dorchester“ viešbutį, užsirakino ir pusę nakties vėmė. Tokia buvo organizmo reakcija į tai, ką Liz pamatė ekrane, o gal – į tuos trejetą metų, kuriuos jį atidavė Nilo karalienei.

Į Kleopatros vaidmenį pretendavo daug rimtų aktorių: Sophia Loren, Audrey Hepburn, Gina Lollobrigida, Susan Hayward. Elizabeth Taylor nebuvo nei blogiausia, nei geriausia, jei kalbėsime apie grožį ar talentą. Bet kai prodiuseris Walteris Wangeris užsispyrė, kad jam mirtinai reikia Taylor, kolegos jį įspėjo: „Su ja turėsi bėdos.“ Sklandė kalbos apie aktorės kaprizingą charakterį, polinkį keisti svorį ir prastą sveikatą, o dar labiau filmui galėjo pakenkti jos reputacija: 27 metų gražuolė neseniai palaidojo lėktuvo katastrofoje žuvusį vyrą Michaelą Toddą ir, neišlaukusi nė metų, vėl šoko vestuves.

Skandalingos buvo ne tik skubotos vedybos, bet ir aktorės pasirinkimas: jos sutuoktiniu Nr. 4 tapo Michaelo draugas, popdievaitis Eddie Fisheris. Kai Liz į jį nusitaikė, šis laimingai gyveno su amerikiečių favorite, kino bei televizijos garsenybe Debbie Reynolds, ir visi juos vadino „mieliausia Holivudo pora“. Idilišką paveikslą papildė du žavūs mažyliai, kuriuos Fisheris paliko dėl Liz. Aktorę pasmerkė ne tik davatkos, bet ir paauglės: anksčiau alpėjusios dėl Liz, dabar ją vadino bjaurybe.

Vida Press nuotr./Elizabeth Taylor
Vida Press nuotr./Elizabeth Taylor

Vis dėlto Wangeris paskambino Taylor ir pasiūlė vaidinti Kleopatrą. Šioji atsakė: „OK. Honoraras – milijonas JAV dolerių.“ Vėliau ji tikino, kad tik pajuokavo, bet prodiuseris humoro nesuprato. Jis iškart sutiko su Liz sąlyga, nors tokio atlygio ligi šiol nebuvo prašęs nė vienas aktorius. Wangeris, matęs keletą jos filmų, buvo šventai įsitikinęs, kad tik Taylor („jaunystės, moteriškumo ir jėgos kvintesencija“) gali būti Egipto karaliene. Taip buvo sukurtas precedentas, kuris vėliau ne kartą stekeno Holivudą. Liz įkvėpti, visi save gerbiantys aktoriai ėmė reikalauti sumų su šešiais nuliukais. Žinant, kad dabar, tarkim, Roberto Downey jaunesniojo metinės pajamos – 75 mln. JAV dolerių, „ekstravagantiškoji mis Taylor“ atrodo visai blankiai.

Liz, juokais pareikalavusi milijono, svaigiai pakeitė savo statusą: tapo pirmąja tikra žvaigžde.

Liz, juokais pareikalavusi milijono, svaigiai pakeitė savo statusą: tapo pirmąja tikra žvaigžde. Wangeris, neprašomas, jai nuomojo „Villa Papa“ – prašmatnų keturiolikos kambarių namą Romoje. Ir neraginamas kasdien skambindavo į Beverli Hilso restoraną „Chasen᾽s“, kad iš ten į Italiją būtų atskraidintas pupelių ir mėsos troškinys, kurį mėgo aktorė. Nuo jos priklausė, kur bus filmuojama, kiek laiko tūkstančiai žmonių lauks komandos: „Kamera!“, teiksis ji tą dieną vaidinti ar ne, galės ar negalės, nes jai staiga prasidėjo mėnesinės. Didžiuliai pinigai buvo mokami panelės Taylor psichologui ir sekretoriui. Taip pat – jos atsivežtai kirpėjai, kurios nuožmiai nekentė filmo stilistės, nors tai buvo ne problema, o šnipštas: Kleopatra beveik visą laiką mūvėjo perukus. Net Eddie Fisheris gaudavo įspūdingus honorarus, nes buvo įtrauktas į filmo algalapius kaip „jaunesnysis prodiuseris“.

Vida Press nuotr./Elizabeth Taylor filme „Kleopatra“
Vida Press nuotr./Elizabeth Taylor filme „Kleopatra“

Patys „Kleopatros“ autoriai sukūrė situaciją, kuri skatino žvaigždės kaprizus. Filmo gamyba išvis buvo paradoksali: viena vertus, pinigais visi švaistėsi kaip bepročiai, kita vertus, šiurpo nuo to, kaip brangiai kainuoja kiekviena filmavimo diena. Todėl pakako poros epizodų su Liz, kad atsirastų baimė: šią moterį reikia branginti ir saugoti kaip Hanių dinastijos porcelianą, nes keisti pagrindinę aktorę reikštų finansinį krachą.

Pradžia

Liz iškart parodė, kad ją reikia branginti – ji visą laiką sirgo. Pirmas filmo režisierius Roubenas Mamoulianas dėl to nesikrimto. Viešpats žino, kodėl kino studija pasirinko jį: vyras per 17 metų sukūrė tik du filmus. Scenarijaus autorius Nunnally Johnsonas prisiminė: „Jis norėjo tik ruoštis. Skirti velniškai daug laiko pasiruošimui. Repetuoti, apžiūrinėti kostiumus, kojų nagus, šukuosenas. Ir atitolinti filmavimo pradžią, kuri jam atrodė kaip mirties diena.“ O kai ta diena atėjo, Mamoulianas įsitikino, kad toks filmas – ne jo dantims. Jis padarė tik 10 ekraninių minučių filmo (už 7 mln. JAV dolerių), o paskui buvo atleistas iš pareigų.

Vida Press nuotr./Irene Sharaff („Oskaras“ už filmo kostiumus) ir režisierius Josephas Mankiewiczius
Vida Press nuotr./Irene Sharaff („Oskaras“ už filmo kostiumus) ir režisierius Josephas Mankiewiczius

Kleopatros Mamouliano epizoduose nebuvo nė kvapo. Pirmieji kadrai buvo filmuojami Anglijoje, o jos oras netiko Taylor. Ji iškart gavo slogą, paskui tris savaites karščiavo. Karalienės Elizabeth terapeutas nesitraukė nuo aktorės, bet ši nenorėjo pasveikti. Liz intuityviai jautė, kad įsivėlė į kažkokį abejotiną projektą, todėl saujomis gėrė raminamuosius, o ne tuos vaistus, kurie ją būtų pastatę ant kojų. Liga progresavo, Londono klinikoje jai buvo diagnozuota infekcija, anuomet vadinta Maltos karštine. Paskui šioji virto „Azijos gripu“, o pastarasis – abiejų plaučių uždegimu, kuris baigėsi koma. Spauda net spėjo paskelbti, kad Elizabeth Taylor iškeliavo anapilin. „Jie keturis kartus rašė, kad miriau. Bet vieną kartą taip ir buvo: nekvėpavau penkias minutes.“ Aktorę išgelbėjo tracheotomija. Grįžusi su Fisheriu į Los Andželą, Liz kreipėsi į plastikos chirurgus, kad šie aptvarkytų subjaurotą kaklą.

Elizabeth nebuvo vienintelė filmo problema. Jau 1959 m. kino studija padarė lemtingą klaidą, patikėjusi meteorologų tikinimais, kad Anglija bus puiki vieta filmuoti „saulėtą Egiptą“. Patikėti padėjo britų vyriausybė, žadėjusi dosniai paremti filmą. Į „Pinewood“ studiją prie Londono filmo dailininkas Johnas DeCuiras ėmė gabenti palmes iš Los Andželo, gaminti 16 metrų aukščio sfinksus ir kurti Aleksandrijos dekoracijas – jos užėmė 20 akrų. Bėda, kad visą šį grožį amžinai skalbė lietūs ir traukė rūkai; o tomis retomis dienomis, kai galima buvo dirbti, aktoriai šalo, iš jų burnų virto garas.

Permainos

Filmuoti buvo pradėta be scenarijaus. Jį režisierius rašydavo naktimis: kitaip sakant, niekas tiksliai nežinodavo, kas kitą rytą bus filmuojama, kokių žmonių, kostiumų, dekoracijų prireiks.

Kitas „Kleopatros“ režisierius, Josephas Mankiewiczius, buvo visais požiūriais pranašesnis už pirmtaką: daug nuveikęs, talentingas, ambicingas. Jis iškart pasakė, kad „Kleopatros“ scenarijus panašus į muilo operą, todėl jį reikia keisti. Sprendimas buvo teisingas, bet su juo prasidėjo nekontroliuojamas procesas.

Pats Mankiewiczius neslėpė, kad kiekviena diena filmavimo aikštelėje buvo „sąmyšis, akla panika, avarinės situacijos, paranormalūs reiškiniai.“ Tai vyko todėl, kad filmuoti buvo pradėta be scenarijaus. Jį režisierius rašydavo naktimis: kitaip sakant, niekas tiksliai nežinodavo, kas kitą rytą bus filmuojama, kokių žmonių, kostiumų, dekoracijų prireiks.

Vida Press nuotr./Filmavimo akimirka
Vida Press nuotr./Filmavimo akimirka

Daugiausia iš šio chaoso laimėjo antraplaniai aktoriai, kurie iš Niujorko ar Londono atvykdavo į Romą (Mankiewiczius perkėlė filmavimą ten) ir sužinodavo, kad jų scenos dar neparašytos, kostiumai – nebaigti, bet viskas gali įvykti ryt poryt.

Vieną iš senatorių vaidinęs Hume᾽as Cronynas pasakojo, kad amžinajame mieste smagiai praleido dešimt mėnesių, nors filmavosi tik 17 dienų. Jis ir kiti panašūs aktoriai gyveno „Grand Hotel“ ir buvo dosniai atlyginami už „sugaištą“ laiką (Cronynas gaudavo 5 tūkst. JAV dolerių per savaitę). Pinigai liejosi plačiu srautu, nes niekas nenujautė, ką veiks artimiausiu metu ir norėjo apsidrausti: aktoriai buvo laikomi netoliese, kostiumų siuvama dešimteriopai daugiau, nei reikia, rekvizitas perkamas atsargai ir pan.

Vida Press nuotr./Elizabeth Taylor filme „Kleopatra“
Vida Press nuotr./Elizabeth Taylor filme „Kleopatra“

Kaip vėliau šmaikštavo Mankiewicziaus sūnus Tomas (vasaromis dirbęs pas tėvą), niekur kitur nebuvo taip lengva pralobti, kaip „Kleopatroje“: jei tau trūko pietų servizo dvylikai personų, persiško kilimo ar modernaus baldų komplekto, juos galėjai drąsiai įtraukti į filmo biudžetą ir gabenti namo.

Prodiuseriai neturėjo laiko tikrinti sąmatų: jie priiminėjo prezidentus ir karališkuosius asmenis, kurie atvažiuodavo į filmavimo aikštelę pasidomėti, kaip restauruojama istorija. O štai Liz sykį tomis sąmatomis pasidomėjo ir tai baigėsi žaibais bei perkūnijomis: ji aptiko popierių, kuriame buvo rašoma, kad mis Taylor kasdien suvalgo 9 kg šoninės ir 12 viščiukų. Situacija su pinigais buvo tokia nekontroliuojama, kad gandas apie tai pasklido po Romą. Ir net ėmė veikti sistema: už tam tikrą pakišą italas gaudavo kokio nors pagalbinio darbininko vietą, o paskui su kaupu atsiimdavo pinigus vagiliaudamas.

Vida Press nuotr./Filmo dailininkas Johnas DeCuiras už dekoracijas gavo „Oskarą“
Vida Press nuotr./Filmo dailininkas Johnas DeCuiras už dekoracijas gavo „Oskarą“

Regis, patys Egipto dievai nutarė, kad šio filmo nereikia, jis atrodė užkeiktas. „Kleopatros“ dailininkas DeCuiras (gavęs „Oskarą“) Torre Astura pakrantėje atkūrė Aleksandriją, bet staiga išaiškėjo, kad būtent toje vietoje užsiliko Antrojo pasaulinio karo minų, kurių iškėlimo ir išminavimo darbus, stabdžiusius filmavimą (ir kainavusius 22 tūkst. JAV dolerių) teko įtraukti į filmo biudžetą. Didžiulių nuostolių pridarė lietūs, kurių Romoje neturėjo būti, bet kurie neišvengiamai prapliupdavo per masines scenas.

Šokėjoms, dresuotojams, akrobatams, arabiškų ristūnų ir asiliukų savininkams tekdavo mokėti, kad jie ateitų kitą dieną. Sykį per tokią masinę sceną nelijo, bet į aikštelę įsiveržė italų policija, kuri nutarė, kad tarp statisčių – daug prostitučių ir dabar pats laikas jas suimti. Kitą kartą, kai 6 tūkst. žmonių turėjo pasitikti karalienę skanduodami: „Kleopatra! Kleopatra!“, ta minia, įjungus kamerą, pratrūko: „Liza! Liza! Bučkis! Bučkis!“ Net filmavimui išnuomoti drambliai elgėsi kaip terminatoriai – išvartė, išspardė dekoracijas.

Vida Press nuotr./Filmo „Kleopatra“ užkulisiai
Vida Press nuotr./Filmo „Kleopatra“ užkulisiai

Nesėkmių istorija tęsėsi nepriklausomai nuo to, kur buvo filmuojama – Italijoje, Ispanijoje ar Egipte. Pastarajame atsirado kitų niuansų: baisių sanitarinių sąlygų, egiptiečių neapykantos, reikalų vilkinimo, telefoninių pokalbių klausymosi.

Negražu skaičiuoti svetimus pinigus, bet viena „Kleopatros“ filmavimo diena kainavo 75 tūkst. JAV dolerių, o tokių prarastų dienų susikaupė galybė. Jau nekalbant apie filme dirbusius žmones. Jie neliko nuskriausti, bet tą laiką prisimena kaip masinį pamišimą.

Vida Press nuotr./Įdomu, kad visi aktoriai tvirtino, jog Liz ir Richardas buvo labai šaunūs, o baisiausia buvo dirbti su Cezariu – Rexu Harrisonu, tikru „šikniumi“ ir „šunsnukiu“
Vida Press nuotr./Įdomu, kad visi aktoriai tvirtino, jog Liz ir Richardas buvo labai šaunūs, o baisiausia buvo dirbti su Cezariu – Rexu Harrisonu, tikru „šikniumi“ ir „šunsnukiu“

Viena vertus, visi norėjo tikėti, kad dalyvauja kažkokiame išskirtiniame įvykyje, kita vertus, žudė tas nieko neveikimas: aktoriai gėrė, poravosi, ardė šeimas. O kino studija merdėjo: atleido 2 tūkst. darbuotojų, sustabdė visus filmus, galiausiai pusmečiui nutraukė darbus. Juos atnaujino tik tada, kai pardavė 260 akrų savo žemės Los Andžele.

Aistros

Mankiewiczius buvo leisgyvis: naktimis rašė scenarijų, dienomis – filmavo. Fizinį išsekimą jis dar pajėgė slėpti, bet nuo nesibaigiančios įtampos jo rankos nuėjo žaizdomis, tad vyras visada mūvėdavo baltas pirštines. Bet humoro jausmo jis neprarado. Ir kai kažkoks italų žurnalistas parašė, kad Liz miega su Mankiewicziumi, režisierius kaipmat sureagavo: „Tiesa yra ta, kad aš myliu Richardą Burtoną, o Taylor – tik priedanga.“ Žurnalistas pasitaikė beviltiškai žioplas: visi seniai žinojo, kad Liz susimetė su Burtonu.

Vida Press nuotr./Elizabeth Taylor filme „Kleopatra“
Vida Press nuotr./Elizabeth Taylor filme „Kleopatra“

Ji ir Richardas pirmą bendrą epizodą vaidino 1962 m. sausio 22 dieną. Ir jau tada įvykio liudininkai nutarė, kad tai buvo „la-a-abai įelektrinta scena“. O jei kas ir turėjo abejonių, jas mikliai išsklaidė Burtonas. Marko Antonijaus vaidmuo nepagerino jo manierų, jis kaip buvo, taip ir liko angliakasio sūnus, netašytas bernas. Todėl vieną dieną vyrukas visus džiugiai informavo: „Ką tik išbarškinau Liz ant galinės savo kadilako sėdynės!“

Mylėtis su kino partnerėmis jam buvo įprasta, kaip kad įprasta – visada grįžti pas žmoną, angeliškai kantrią Sybil Williams. Bet šiuokart Burtonas neįvertino situacijos; jis atsitokėjo tik pamatęs, kad mažutį jo romaną jau svarsto viso pasaulio spauda: „Velnias, iš kur aš galėjau žinoti, kad ta moteris tokia garsi?! Tai tas pats, kas dulkintis su Chruščiovu!“

Vida Press nuotr./Elizabeth Taylor ir Richardas Burtonas, lydimi paparacų
Vida Press nuotr./Elizabeth Taylor ir Richardas Burtonas, lydimi paparacų

Dėmesys Liz ir Richardo santykiams įgavo tokį mastą, kad net Vatikanas pajuto pareigą įsiterpti: savo laikraštyje išspausdino jiems skirtą atvirą laišką, kuriame kvietė baigti „erotinius klaidžiojimus.“

Iš tikrųjų, dėmesys Liz ir Richardo santykiams įgavo tokį mastą, kad net Vatikanas pajuto pareigą įsiterpti: savo laikraštyje išspausdino jiems skirtą atvirą laišką, kuriame kvietė baigti „erotinius klaidžiojimus.“ Milijonierė Taylor sukūrė dar vieną precedentą: su ja prasidėjo paparacų era. Jie, it žvėrys, pajutę vandenį, visur sekiojo iš paskos, ropštėsi į uolas ir kabojo medžiuose, sekė automobiliais kartais sudarydami net tokių situacijų, kurios Liz ir Richardui galėjo baigtis kaip Dodi Fayedui ir princesei Dianai.

„Kleopatrai“ tos aistros kainavo labai brangiai, nes du pagrindiniai aktoriai tapo nevaldomi. Liz iš karto patikėjo, kad tai meilė iki karsto ir pasakė Fisheriui, kad tarp jų viskas baigta. Šis įsižeidė, bet neketino trauktis, juolab kad Burtonas kasdien žadėjo grįžti pas žmoną. O kartais jis tikrai pabėgdavo, tik ne pas Sybil, o kur nors į Paryžių, kad pats sau įrodytų, jog gali puikiai gyventi be Liz; matyt, dėl tos pačios priežasties turėjo ir atsarginę meilužę.

Aišku, jis buvo įsimylėjęs iki ausų, tik mėgino save apgauti, kad „trumpakojė storulė“ Taylor tėra neįpareigojantis nuotykis. Ta meilė anaiptol nebuvo idiliška, ir per ją kentė visi. Aktorė Jacqui Chan, vaidinusi „Kleopatroje“, teigė, kad „Taylor ir Burtono romanas buvo visų mūsų galvos skausmas, nes kiekvienas filmavimas priklausė nuo to, ar gerai jie praleido naktį. Jeigu ne, abu galėjo išvis nepasirodyti. Režisierius visada turėjo turėti alternatyvų filmavimo variantą, o mes nežinodavome, dirbsime tą dieną ar ne.“

Vida Press nuotr./Elizabeth Taylor ir Richardas Burtonas
Vida Press nuotr./Elizabeth Taylor ir Richardas Burtonas

Darbą komplikavo ne tik seksualiniai aktorių santykiai. Burtonas įpratino Taylor gerti, tad neretai filmavimas neįvykdavo dėl banalių sunkių pagirių. Be to, vakarėliai su viskiu atpalaiduodavo pirmykščius instinktus, ir kartą Richardas taip sumušė Liz, kad šioji ilgai gydėsi sužalotą nosį ir mėlynes po akimis; tiesa, žvaigždė laikėsi spaudai pateiktos versijos, kad susižeidė automobilyje. O kai Fisheris „vyriškai pasikalbėjo“ su Burtonu, legendų neprireikė: dvi savaites joks grimas negalėjo paslėpti to pokalbio pasekmių.

Filmas, kurį kino studija pradžioje naiviai planavo baigti per 64 dienas, tempėsi kaip kramtomoji guma ir buvo vargais negalais baigtas tik po trejų metų.

Bet blogiausia buvo tai, kad Richardas blaškėsi kaip pašautas paukštelis ir vis mėgino skirtis su Liz, o šią gelbėjo tik neišsenkančios raminamųjų atsargos. Nors ir jie nepadėdavo išvengti sunkių isterijos priepuolių: ne šiaip trypimo kojytėmis, o rimtų sveikatos sutrikimų, kuriuos tekdavo gydyti klinikose. Netenka stebėtis, kad filmas, kurį kino studija pradžioje naiviai planavo baigti per 64 dienas, tempėsi kaip kramtomoji guma ir buvo vargais negalais baigtas tik po trejų metų.

Vida Press nuotr./Tuo metu, kai pasaulis griaudėjo apie Liz ir Richardo romaną, ji su Eddie Fisheriu atrodė kaip visai laiminga pora
Vida Press nuotr./Tuo metu, kai pasaulis griaudėjo apie Liz ir Richardo romaną, ji su Eddie Fisheriu atrodė kaip visai laiminga pora

Per 30-ąjį Taylor gimtadienį Fisheris jai dovanojo 10 tūkst. JAV dolerių vertės deimantinį žiedą ir smaragdais papuoštą „Bvlgari“ veidrodį, o Burtonas ne pirmą kartą patikino spaudą, kad nežada mesti žmonos. Tie neaiškūs, daug nervų kainavę santykiai tęsėsi visą „Kleopatros“ filmavimo laiką. O jam pasibaigus, Richardas, pabrukęs uodegą, grįžo pas Sybil. Liz vyru Nr. 5 ir Nr. 6 jis tapo vėliau, bet tai – kita istorija…

Ar galima kalbėti apie laimingą „Kleopatros“ pabaigą? Liaupsių filmas sulaukė daugiau nei kritikos, nors ir šios pakako. 26 mln. JAV dolerių įplaukų nepadengė gamybos išlaidų, bet rodė beprecedentį žiūrovų entuziazmą. Filmas pateko į Guinness᾽o rekordų knygą kaip kino juosta, kurioje aktorė pakeitė daugiausia kostiumų ir padarė didžiausią įtaką madai. Švenčiant filmo penkiasdešimtmetį, jis buvo restauruotas, ir tai rodo, kad kažkas jį laiko vertybe, nemaria klasika. Beje, kino studija „Twentieth Century Fox“ nebankrutavo. Ją išgelbėjo filmas „Muzikos garsai“ (1965 m.), kuriame į kapitono fon Trapo vaidmenį rimtai pretendavo Richardas Burtonas. Laimei, vaidmuo atiteko ne jam.

Vida Press nuotr./Viena iš brangiausiai kainavusių masinių filmo „Kleopatra“ scenų
Vida Press nuotr./Viena iš brangiausiai kainavusių masinių filmo „Kleopatra“ scenų
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką