Dabar populiaru
Publikuota: 2020 kovo 29d. 20:01

Dino karantino dienoraštis: X diena. Kibir-netinė ataka

Rašomoji mašinėlė
Asmeninio albumo nuotr. / Rašomoji mašinėlė

Šiandien su Benu laiką leidžiame dviese. Ne dėl to, kad laikomės sugriežtinto reikalavimo būriuotis po du. Valstybė gal nebūtų nukentėjusi, jei į pilietinę iniciatyvą ir vėl būtume susirinkę penkiese. Deja, šiandien kvorumo nėra. Kaip kokiame neįvykusiame visuotiniame susirinkime.

Tiems, kurie vis dėlto atėjo, belieka varinėti mažareikšmes šnekas. Benas lieja nuoskaudas:

„Nesakyk, Mindaugas – prastas bendruomenės telkėjas...“

„Nesakau...“

„Tu nesakai, o aš sakau! Šitaip pavesti kolektyvą! Negana, kad Vacio ir Stasio nėra, tai dar ir pats neatėjo...“

Kur jau ten ateis. Vacys ir Stasys anądien išsivadavo iš finansinės priklausomybės Antanui, o mes su Benu prisidarėm šviežių skolų. O Mindaugas? Jam tikriausiai pavyko gauti tikrą pažymą apie Forsą Majorą, ir šiandien talkoje jis nemato reikalo pasirodyti.

Taigi, šiandien šveičiame laiptinę su Benu dviese. Liūdna dar ir dėl to, kad Antanas aprūpino ne visomis būtinomis priemonėmis. Tad trinti laiptinės turėklus labai sausa. Jau nė nekalbu, kai reikia pasilenkti ar paplušėti su šepečiu. Visi sąnariai girgžda.

Mane vis aplanko pas kaimyną bute matyti vaizdai. Ten tiek visokių priemonių ir jokių atsargų vargšams darbininkams motyvuoti? Neįtikėtina.

Taip per dieną paplušėjus ir nusileidus iki antro aukšto, kyla drąsi mintis:

„Reikia įsilaužti į Antano saugyklą ir patiems patikrinti.“

* * *

Kaip sakė kažkuris klasikas, svarbiausia yra idėja, o planas – tik detalės. Belieka tik išvilioti Antaną iš namų, palikusį neužrakintą butą. Paprasta.

Trumpai pasitariu su Benu ir paaiškinu jam, ką reiks daryti. Tuomet liftu pakylame į septintą aukštą ir skambiname Bronelei į duris.

„Bronele, mes čia visą dieną dirbame! Prakaituojame! Laiptinę šveičiame!“

„Ačiū jums, vyrai, bet pinigų paskolinti negaliu!”

„Mes čia ne dėl to! Žinokit, jūsų gėlės laiptų aikštelėje labai dvokia. Reiktų kažką daryti...“

„Dvokia?“ – Bronelei vien nuo šio žodžio užima kvapą. Paskui ji su šlepetėmis nutapsi pusę aukšto iki savo gėlių. Jos iš tiesų smirdi, ir ne bet kuo.

„Taip ir žinojau! Vėl tas Kalvaičių šuo!“

Ji nušlepsi dar pusę aukšto į viršų ir dabar jau pati skambina į Kalvaičių buto duris. Po minutės nuo šūksnių skamba visa laiptinė. Mes leidžiamės žemyn ir dabar jau spaudžiam Antano buto skambutį.

„Antanai, problema. Reikia pasitarti ką daryti su Bronelės gėlėmis. Kalvaičių šuo jas vėl paženklino.“

„Jei tvarkytis, tai iš esmės. Kviečiame į aštuntą aukštą.“

Antanas neskubėdamas užsimaukšlina skrybėlę, aunasi batus, ieško raktų. Iš aštunto aukšto mus pasiekia keiksmažodžių nuotrupos ir šuns lojimas.

„Nieko, aš pasaugosiu. Greičiau!“ – siūlosi Benas pagal planą.

Pakylam viršų.

„Tai jūs savo šunį tvarkykit!“ – kudakuoja Bronelė.

„Gėlės ne vietoje. Pusę laiptinės aikštelės užima. Praeiti neįmanoma. Susirinkite, ir nebus problemos!“ – nenusileidžia Kalvaitis. Šuo stovi tarpduryje, urzgia ir amsi.

Nelengva užduotis Antanui, bet jis – mūsų daugiabučio namo bendrijos pirmininkas.

„Reikia sušaukti bendrijos susirinkimą!“ – kartoja Bronelė.

„Negalima, karantinas!“ – nukerta Antanas.

„Bet tada ir šunų vedžioti negalima!“ – bando įkąsti Bronelė.

„Galima. Net Italijoje vedžioja“, – atkerta Antanas.

„Kam iš viso laiptais šunį vedžioti? Tegul veža liftu!“ – siūlo užpultoji.

„Negalima, kiti gyventojai skundžiasi“, – atsako pirmininkas.

„Na va, gražiausia! Ir kiti gyventojai skundžiasi, o kažkokio šunpalaikio sutvarkyti negalima. Koks tu pirmininkas?“ – užmeta Antanui.

„Ką dabar daryti, tokie laikai. Šunų teisės svarbesnės nei kitų gyventojų“, – nepasiduoda Antanas.

Antanas laikosi didvyriškai, nors tikrai žinau, jog jis nekenčia Kalvaičių šuns. Bet Bronelė – buvusi jo žmona. Pikti kaimynų liežuviai plaka, kad per jos pomėgį gėlėms jiedu ir išsiskyrė. Pasakojama, kad vazonais ji apstačiusi visą butą.

Antanas vyras kantrus – didvyriškai laikėsi prieš begonijas ir pelargonijas. Kai namuose pradėjo kauptis raudonų rožių puokštės, Antanas vis dar laikėsi. Bet kai vieną dieną galiniame buto kambaryje Antanas aptiko ir patį gėlininką, čia jo kantrybė ir pasibaigė.

* * *

Aštuntame aukšte užtrunkame apie pusvalandį. Palydžiu pirmininką žemyn. Benas stovi garbės rikiuotėje – atiduoda pagarbą, o akys šelmiškai šypsosi.

„Ar misija pavyko?“ – klausiu pakuždom, kai buto durys užsitrenkia.

„A-ha!“

„Ką radai?“

„Visą kibirą! – atsako tas. – Sunkus! Išnešiau po alyva.“

Atsikvepiam abu. Kibir-netinė ataka pavyko.

Šis dienoraštis – grožinis kūrinys. Visi įvykiai ir veikėjai yra išgalvoti. Tęsinys – vakarais 20 val.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Ypatingos

02:14
08:43

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką