Ak, taip! Mano kišenėje Beethoveną groja naujutėlaitis blizgantis telefonas. Šiandien ryte policija atvežė ir įteikė. Sakė, anoniminiu panorėjusio likti rėmėjo dovana.
Atsiliepiu.
„Kaip gerai, telefonas jau pas jus! Čia jums skambina gyvenimo būdo žurnalistė iš paties storiausio savaitinio žurnalo. Norėtume padaryti interviu ir fotosesiją su Jumis...“ – čiulba man į ausį malonus jaunatviškas balsas.
„Norite nusifotografuoti su manimi?“ – negaliu patikėti. Jaučiuosi lyg vėl turėčiau raudoną motociklą.
„Ne su jumis, o jus. Nufotografuosime jus su šeima namų aplinkoje. Ir publikuosime žurnale. Ant viršelio! Jūs – šios savaitės mūsų herojus.“
„Su šeima? Namų aplinkoje?“ – perklausiu ir prisimenu savo žmoną. „Nieko nebus!“ – padedu ragelį.
Neilgam. Po poros minučių vėl užgroja himną. Įkyrūs tie žurnalistai. Bet klasikinė muzika padeda man susikaupti. Galvoje atsiranda puiki mintis. Pakeliu ragelį.
„Sutinku, bet tik ne namuose!“
„Taip...“
„O kirpėja bus?“
„Turite omenyje – reikalinga vizažistė?“
„Kokia dar viza... Ar jūs fotografuosite mus užsienyje?”
„Noriu pasakyti – stilistė.“
„Vadinkit kaip norite, bet be normalios kirpėjos nieko nebus.“
Dabar jau žurnalistė padeda ragelį. „Ne tokie jau jie ir įkyrūs“ – spėju pagalvoti, bet telefonas vėl užgroja odę džiaugsmui.
„Viskas suderinta. Atvažiuojame jūsų pasiimti.“
Čia aš prisimenu Beną. Juk ir jis nusipelnė išeiti į žmones.
„Benai, ką tik sutariau! Varom! Nugrimuos tau žandą...“
Benas tik moja rankomis:
„Kur ten! Pats ir filmuokis!“ – ir užsideda dujokaukę.
Jis lėtai nueina per parką, aš skubu pas žmoną su naujienomis.
* * *
Prieš pietus mus paima didžiulis limuzinas. Žurnalistai suorganizuoja mums neįkainojamą dovaną, kurios nėra gavęs net pats ministras. Vairuotojas mus nuveža į mobilų patikros punktą, ir mums paimamas viruso testo mėginys.
Kurį laiką važinėjame po miestą, valgydami prabangaus restorano patiektus pietus, kol mums pranešami skubos tvarka atlikto testo rezultatai. Jie neigiami. O jau tada limuzinas mus veža į grožio saloną, kur mūsų laukia garsiausias šalies barzdaskutys ir žinomiausia respublikos kirpėja. Aš atsikratau barzdos, o žmonai atstatoma bekontaktės kirpyklos padaryta žala.
Po to mus aprengia daugiausiai besireklamuojantis drabužių dizaineris, ir mes atvykstame tiesiai į savivaldybę. Čia meras įteikia padėką, ir tada prasideda fotosesija. Pačiame mero kabinete.
Jaučiuosi kaip dar nepažintas meras: „Visi mes žmonės.“
Pabaiga.
