Dabar populiaru
Publikuota: 2018 spalio 31d. 09:54

Etnologė: per Vėlines kelti puotą – ne nuodėmė, o užmirštas paprotys

Tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų mugėje
Mugės organizatorių nuotr. / Tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų mugėje

„Per Vėlines švęsti, sočiai prisivalgyti, lankytis svečiuose ar juos kviesti į namus – ne nuodėmė, o tikroji Vėlinių šventės tradicija. Dar iš senųjų šaltinių žinoma, jog anksčiau žmonės per Vėlines „keldavo stalus“, puotaudavo su artimaisiais ar kaimynais, ir netgi nešdavo vaišes į kapus artimiesiems, taip juos prisimindami ir pagerbdami“, – apie senuosius Vėlinių papročius pasakoja etnologai.

Pomirtinis gyvenimas žmonėms nuo seno buvo nepažįstamas, mistiškas, todėl apipintas daugybe apeigų ir papročių. Žmonės tikėjo, kad vėlės po mirties vis dar lankosi žemėje, o bijodami, kad šios nieko blogo nepadarytų, jas pagerbdavo vaišėmis. Vaišių ir puotų tradicija Vėlinių dieną žinoma jau nuo pagonybės laikų, tačiau apeiginis valgymas, kaip Kūčių vakarienė, iki šių dienų neišliko, – informuojama Tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų mugės organizatorių pranešimu spaudai.

„Paprastai Vėlinių šventei būdavo gaminami „tamsieji“ patiekalai, kaip kraujiniai vėdarai, jukos, barščiai, šiupiniai. Ant stalo taip pat būtinai būdavo dedama ruginė duona ir alus – ant kiekvieno kampo po ąsotį,“ – sekmadienį Šilainių turgavietėje Kaune vykusioje Tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų mugėje, skirtoje Vėlinių tradicijoms atminti, pasakojo etnologė Jūratė Bytautė.

Pasak jos, kur kas gilesnės ir senesnės tradicijos mirusiesiems per Vėlines ant kapų nešti ne gėles ar žvakes, bet vaišes. Ši tradicija dar kai kur sutinkama Baltarusijoje, tačiau visiškai išnykusi Lietuvoje.

„Į mirusiesiems skirtą šventę būdavo kviečiami giminės ar kaimynai, o vėliau likusios vaišės nešamos ant kapų: gėrimai (vynas ar midus) išpilami ant kapo, o maistas paliekamas. Paprastai šias vaišes surinkdavo gyvūnai ar elgetos. Buvo tikima, kad elgetos, mistiškai susiję su anapusiniu pasauliu, pasimels už artimąjį,“ – pasakojo Jūratė.

Duona – gyvųjų ir mirusiųjų maistas

Tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų mugėje duonos kepėjas Gintaras Ruzgys pasakojo apie duonos simboliką bei kepimo ritualą. Pasak amatininko, duoną lietuviai laikė tiek gyvųjų, tiek mirusiųjų maistu, todėl per Vėlines ji būdavo dedama garbingiausioje stalo vietoje, dalinama nepasiturintiems, elgetoms.

Duoną lietuviai laikė tiek gyvųjų, tiek mirusiųjų maistu, todėl per Vėlines ji būdavo dedama garbingiausioje stalo vietoje, dalinama nepasiturintiems, elgetoms.

Pagal senuosius receptus tris dienas ruošiama, minkoma ir kepama duona yra ritualas, reikalaujantis ramybės ir susikaupimo.

„Gaminant tikrą tautinio paveldo duoną, taip, kaip darė mūsų protėviai, nenaudojame jokių prietaisų, viskas „matuojama“ pojūčiais – tiek minkymas, tiek malkų kūrenimas. Kad visa tai padarytume teisingai, turime išlaikyti vidinį balansą, būti ramybėje, viską daryti švaria galva, kas reiškia atsiduoti laiko tėkmei, vengti pašalinių įtampų ar streso.

Štai, pavyzdžiui, kūrenant krosnį, netgi paskambinę telefonu gali išmušti iš ritmo, o tada reikia susikaupti ir vėl nurimti, kad suprasčiau ugnį, koks karštis, kada galima kepti“, – su ruginės duonos gamybos procesu mugės svečius pažindino G.Ruzgys ir pridūrė įdomų faktą, kad anksčiau iškeptą duoną valgydavo po savaitės ar šventinėmis dienomis, kuomet ji tapdavo brandesnė ir skalsesnė, mat šviežiai kepta duona, turinti daugiau cukrų, skatindavo apetitą.

Siekiant atkurti Vėlinių vaišių tradicijas, mugės svečius tradiciniu šiupiniu vaišino šeimos restoranas „Bernelių užeiga“, gaminantis net 43 tautinio paveldo patiekalus.

Mugės organizatorių nuotr./Tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų mugėje
Mugės organizatorių nuotr./Tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų mugėje

Gėlės ir žvakės – šiuolaikinė auka mirusiesiems

Floristui Modestui Vasiliauskui mugėje bandant atkurti, kaip galėjo atrodyti ant kapų nešamas tradicinis Vėlinių vainikas iš žalumynų ir lietuviškų rudeninių gėlių, etnologė J.Bytautė kalbėjo, kad kapų puošybai protėviai daug dėmesio neskirdavo.

„Dažniausiai kapus puošdavo eglišakiais bei laukuose ar namuose randamais žalumynais, ožekšnio uogomis. Tai nebuvo tobulumo ir grožio kultas – ant kapo dėdavo tai, ką turėdavo, dažnai iš žalumynų suformuodavo kryžių,“ – pasakojo etnologė.

Žvakių deginimo tradicija taip pat atsirado palyginti neseniai – tik XIX amžiaus pabaigoje. Paprastai žvakės būdavo šventinamos bažnyčioje ir nešamos ant kapų. Būdavo tikima, kad liepsna traukia vėles, o uždegant žvakę galima pagerbti ar susitaikyti su vėle.

Mugėje dalyvavęs bitininkas Robertas Klėgeris, liejant autentiškas senovines žvakes, pasakojo, kad bičių vaško žvakių technologijas perėmė iš savo tėvų ir prosenelių, nes, kiek pamena, bitininkyste užsiiminėjo bent trys kartos. Įrodęs šio amato tradicijas ir technologijos senumą, jis darbo žvakes sertifikavo tautinio paveldo ženklu.

„Bičių vaško žvakes žmonės pirko ir perka ne tik prieš Vėlines, bet ir krikštynoms, laidotuvėms ir kitoms religinėms apeiginėms šventėms. Daugeliui šios žvakės kelia nostalgiją, taip pat jas mėgsta tie, kurie rūpinasi aplinka, nes kapuose nuo jų nelieka plastiko ar stiklo šiukšlių“, – sakė amatininkas R.Klėgeris.

Mugės organizatorių nuotr./Tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų mugėje
Mugės organizatorių nuotr./Tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų mugėje

Visais laikais žmonės norėjo bendrauti

Nors Vėlinės šiandien laikomos rimties ir susikaupimo diena, senosios tradicijos atskleidžia kitą šios šventės pusę – socialinį bendravimo poreikį. Buvo ne tik pagerbiami mirusieji – prie stalų ar kapų susirinkę giminės bendraudavo, dalindavosi naujienomis.

„Be abejonės, ši tradicija, noras bendrauti, parodyti rūpestį ne tik mirusiesiems, bet ir gyviesiems, išlikusi iki šių dienų: per Vėlines lankomi kapai, artimieji, kaimuose gyvenantys giminaičiai. Žmonės prie stalų šią šventę pamini kukliau, tačiau taip pat šventiškai. Tai rodo ir prieš Vėlines suaktyvėjusi prekyba tautinio paveldo produktais, kaip šakočiai, pyragai, sūriai, duona ir pan.,“ – sako Lietuvos tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų asociacijos pirmininkė bei mugės organizatorė Jolanta Kubolienė.

Žmonės prie stalų šią šventę pamini kukliau, tačiau taip pat šventiškai. Tai rodo ir prieš Vėlines suaktyvėjusi prekyba tautinio paveldo produktais, kaip šakočiai, pyragai, sūriai, duona ir pan.

Kaune, Šilainių turgavietėje, vykusios rudens mugės „100 metų iš kartos į kartą“ vieta pasirinkta neatsitiktinai, mat turgavietė kaip prekybinė vieta taip pat yra tautinio paveldo objektas.

Iki šiol tautinio paveldo kūrėjai savo produkciją garsino pavieniui, dažnai išsimėtę įvairiuose didžiuosiuose Lietuvos turguose ar mugėse. Asociacija tikisi suburti tautinio paveldo gamintojus po vienu stogu ir kartu su atpažįstamais ženklais keliauti po Lietuvą organizuojant muges, šviečiant visuomenę apie senuosius amatus ir tradicijas bei garsinant tautinio paveldo ženklą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:52
08:29
03:24

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką