Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Įdomu žinoti: absurdiški medicininiai bandymai

Darbas laboratorijoje
Fotolia nuotr. / Laboratorija
Šaltinis: Žurnalas „JI“
0
A A

Šiandien medicina – viena humaniškiausių ir patikimiausių visuomenės sričių. Tačiau taip buvo ne visada: norėdami pasiekti laimėjimų ir pripažinimo, o kartais tiesiog skatinami beribio smalsumo mokslininkai atlikdavo ne vieną keistą, bauginantį ar net šokiruojantį bandymą.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Ar visi bijome mirti?

1938 m. spalio 31 d. Johnas Deeringas surūkė paskutinę cigaretę ir atsisėdo ant kėdės. Kalėjimo prižiūrėtojas jam ant galvos užmovė juodą apdangalą, o ant riešų pritvirtino elektroninius sensorius. J. Deeringas – mirties bausme (tiksliau, sušaudyti) nuteistas kalinys, kuris sutiko dalyvauti moksliniame eksperimente. Pirmą kartą buvo įrašytas širdies plakimas, kai šį organą perskrodžia kulka. Kalėjimo gydytojas Stephenas Besley buvo šio bandymo sumanytojas. Jis manė, kad galbūt gaus kokių nors naudingų žinių, kaip baimė paveikia širdį.

Elektrokardiograma parodė, kad nepaisant ramios J. Deeringo išorės, jo širdis plakė 120 dūžių per minutę. Šerifui davus įsakymą pradėti šaudyti, J. Deeringo širdies plakimas padidėjo iki 180 tvinksnių per minutę. Tada keturios kulkos perskrodė jį. Viena kulka pataikė tiesiai į dešiniąją širdies pusę. Keturias sekundes jo širdis susitraukinėjo, tada ritmas palaipsniui sumažėjo, o praėjus 15,4 sekundės po pirmojo šūvio J. Deeringo širdis sustojo.

Kitą dieną S. Besley spaudai pateikė eksperimento rezultatus (kurie, deja, atrodo beverčiai): „J. Deeringas laikėsi drąsiai, nors elektrokardiograma rodė priešingai. Jis bijojo mirti.“

Mano nagai siaubingai kartūs

1942 m. vasaros naktis. Šiaurės Niujorke įsikūrusi vaikų stovykla. Berniukų kambarys. Jo viduryje stovi profesorius Lawrence'as Leshanas ir garsiai kartoja frazę: „Mano nagai siaubingai kartūs.“ Šiandien toks elgesys sukeltų dviprasmių minčių ir galėtų būti palaikytas nederamu, tačiau profesorius neturėjo jokių nedorų kėslų. Jis tiesiog atlikinėjo eksperimentą. Visiems toje patalpoje esantiems berniukams buvo nustatytas chroniškas nagų kramtymo sutrikimas. L. Leshanas siekė išsiaiškinti, ar naktinė negatyvi įtaiga apie nagų kramtymą gali padėti vaikams atsikratyti šio nepageidaujamo įpročio.

Iš pradžių L. Leshanas žinutę leido per fonografą (pirmąjį garso įrašymo ir atkūrimo aparatą, kurį 1878 m. išrado JAV elektrotechnikas Tomas Alva Edisonas – aut. past.). Per naktį frazę pakartodavo 300 kartų. Deja, po penkių savaičių fonografas sulūžo. Tačiau mokslininkas nenuleido rankų – pats stovėdavo tamsoje ir kas naktį 300 kartų kartodavo tą patį sakinį.

Vasaros pabaigoje L. Leshanas apžiūrėjo berniukų nagus ir padarė išvadą, kad 40 procentų jų naktinis įtikinėjimas, kad nagai yra siaubingai kartūs, padėjo atsikratyti nepageidaujamo įpročio. Mokymosi miegant efektas pasirodė realus. Deja, vėliau kiti mokslininkai užginčijo šią išvadą. Jie atliko mokymosi miegant eksperimentą, prieš tai įsitikinę, kad tiriamieji yra kietai įmigę. Paaiškėjo, kad mokymasis miegant tėra mitas.

Kas gabesnis: beždžionė ar vaikas?

Visi esame girdėję istoriją apie Mauglį. Žinome, kad gyvūnų užauginti vaikai būna labiau panašūs į gyvūnus nei į žmones. Tuo susidomėjo psichologas Winthropas Kelloggas. Jis iškėlė klausimą, kas nutiktų, jei būtų priešingai: laukinis gyvūnas būtų intensyviai mokomas žmogiškų įpročių. Ar jis pradėtų elgtis kaip žmogus?

Norėdamas atsakyti į šį klausimą, 1931 m. W. Kelloggas į namus parsivežė septynių mėnesių šimpanzės patelę vardu Gua. Su žmona šimpanzę augino taip pat kaip savo dešimties mėnesių sūnų Donaldą. Psichologas reguliariai atlikdavo testus, kurie rodydavo vaiko ir šimpanzės raidos pokyčius. Vienas iš tokių testų buvo „pakabinto saldumyno testas“. Mokslininkas skaičiuodavo laiką, kiek užtruks, kol jo sūnus pasieks viduryje kambario ant virvutės pakabintą saldumyną. Šį testą Gua visada atlikdavo geriau nei Donaldas, bet kalbos įsisavinimo srityje ji buvo tikras nusivylimas. Nepaisant W. Kelloggo pastangų, nuolatinio žodžių kartojimo, šimpanzė neišmoko kalbėti. Blogiausia tai, kad darė blogą įtaką Donaldo kalbos raidai. Po devynis mėnesius trukusio eksperimento, berniuko kalbėjimo įgūdžiai buvo ne ką geresni nei Gua. Kai vieną dieną išalkęs vaikas maisto pradėjo reikalauti kaip beždžioniukas, W. Kelloggas nutraukė eksperimentą. Taigi 1932 m. kovo 28 d. Gua buvo išvežta atgal į primatų centrą.

Dvigalvis šuo

Skamba kaip trigalvis slibinas iš pasakos? Gal ir taip, bet kalbame apie realų pasaulį XX a. 6-ajame dešimtmetyje. 1954 m. Vladimiras Demichovas šokiravo pasaulį pristatęs chirurginiu būdu sukurtą siaubūną – dvigalvį šunį. Šį padarą jis sukūrė Maskvos pakraštyje esančioje laboratorijoje: ant brandaus vokiečių aviganio kaklo jis persodino mažo šuniuko galvą, pečius ir priekines letenas. Viso pasaulio žurnalistai su siaubu stebėjo, kaip abi galvos vienu metu lakė pieną, ir gūžėsi, kai skystis išbėgdavo per nupjautą stemplę. Būtybė nudvėsė po 5 dienų, nes prasidėjo audinių atmetimo procesas.

Nepaisant nesėkmių, per 15 metų V. Demichovas dar 19 kartų kartojo dvigalvių šunų kūrimo eksperimentą! Deja, o gal ačiū Dievui, nė viena būtybė ilgai negyveno dėl vis prasidedančių audinių atmetimo reakcijų. Išgyvenimo rekordas – vienas mėnuo.

Chirurgas aiškino, kad atlikdamas šiuos siaubingus bandymus siekia išmokti persodinti žmogaus širdį ir plaučius. Nors to jam nepavyko padaryti, jis visgi patiesė pamatus tolesniems tyrimams. 1967 m. chirurgas iš Pietų Afrikos Christianas Baarnardas pirmasis sėkmingai atliko žmogaus širdies persodinimo operaciją.

Žmogaus ir beždžionės hibridas

Sovietų sąjungos mokslininkai bandė sukurti žmogaus ir beždžionės hibridų. Profesorius Ilja Ivanovas buvo visame pasaulyje žinomas biologas, bet jis norėjo padaryti daugiau, nei tik veisti riebesnes karves. Taigi 1927 m. mokslininkas iškeliavo į Afriką įgyvendinti savo viziją – sukryžminti žmogų ir beždžionę. Laimei jo pastangos nebuvo sėkmingos, nors du kartus mėgino šimpanzių pateles apvaisinti vyro sperma.

Mokslininkas nenuleido rankų – iš Afrikos parsivežė orangutangą Tarzaną, o laikraštyje paskelbė, kad kviečia moteris prisidėti siekiant sukryžminti žmogų su beždžione. Keista, bet norinčių atsirado. Biologo nelaimei, Tarzanas nudvėsė, o jo eksperimentai buvo pristabdyti arba tiesiog nebeviešinami.

1930 m. I. Ivanovas apkaltintas šnipinėjimu, suimtas ir išsiųstas į lagerį. Tačiau sklando miglotų gandų, kad tai tik dar viena oficiali versija. Taip ir lieka neaišku, ar jam pavyko sukurti žmogaus ir beždžionės hibridą...

Apsvaigę drambliai

Kas atsitiktų, jei drambliui duotum LSD? 1962 m. rugpjūčio 3 d. Oklahomos mokslininkų grupė nusprendė tai išsiaiškinti. Miesto zoologijos sodo direktorius Thomas Warrenas švirkštu, kuriame buvo 297 miligramai LSD, drambliui vardu Tusko suleido narkotikų. Su T. Warrenu buvo du moksliniai kolegos Louisas Jolyonas Westas and Chesteris M. Pierce‘as. Drambliui duotas narkotikų kiekis yra 3 000 kartų didesnis, nei vartoja žmogus. Tiesą sakant, tai yra didžiausia LSD dozė, kada nors duota gyvai būtybei. Mokslininkas nusprendė, kad jei ketina drambliui duoti LSD, dozė turi būti ne per maža.

Thomas, Westas, ir Pierce‘as vėliau paaiškino, kad eksperimentas buvo skirtas išsiaiškinti, ar LSD gali sukelti laikiną pasiutimą, kuris kartais ištinka dramblių patinus per rują. Nepaisant gerų ketinimų, eksperimentas nuėjo šuniui ant uodegos. Nuo gautos narkotikų dozės Tusko kelias minutes be atvangos trimitavo, tada krito ant šono. Apstulbę mokslininkai dar bandė gyvūną gaivinti, tačiau veltui – po valandos Tusko nudvėsė. Po šio bandymo mokslininkai priėjo prie išvados, kad drambliai yra labai jautrūs LSD poveikiui.

Ne vienus metus mokslininkai ginčijosi, ar dramblys nudvėsė nuo per didelės narkotikų dozės, ar nuo vaistų, kuriais bandė reanimuoti gyvūną. Taigi po dvidešimties metų Kalifornijos universiteto mokslininkas Ronaldas Siegelas nusprendė pakartoti tyrimą – dviem drambliams davė panašią narkotikų dozę. Tiesa, ne suleido ją, bet sumaišęs su vandeniu sugirdė. Šįkart drambliai nenudvėsė. Vis dėlto mokslininkas neišsprendė ginčo. Jis teigė, kad galbūt Tusko narkotikų dozė ir buvo per didelė, nes ją gavo tiesiai į kraują.  Ir kokia gi šio eksperimento prasmė?...

Parengta pagal Alex Boese knygą „Elephants on acid: and other bizarre experiments“
 

Žurnalas „JI“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 2 Fonografas Medicina
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką