Ateities idėja
Iki XIX a. niekada negalėjai būti tikras, ar valgai šviežią mėsą, vaisius, daržoves – juk įprastomis sąlygomis daugybė šviežių produktų sugenda per kelias dienas. Kaip rašė Billas Brysonas knygoje „Namie. Trumpa privataus gyvenimo istorija“, pasitaikydavo atvejų, kai kepsnys tiesiog „atgydavo“ lėkštėje. Tačiau šią problemą išsprendė vienas užsispyręs ir ryžtingas, nebijantis aukoti viską dėl savo įsitikinimų amerikietis Fredericas Tudoras, dar tituluojamas ledo karaliumi. Būtent šiam turtingam verslininkui pirmam kilo idėja, kad, naudojant daug ledo, galima išspręsti nemažai tuomečių su maistu susijusių problemų.
Nors tuo metu jau buvo termiškai apdorojami produktai, tai nebuvo išeitis. Tais laikais dar nepavykdavo visiškai užsandarinti stiklinių indų, o štai ledas, F. Tudoro nuomone, buvo lengvai ir beveik didelių pastangų „pagaminamas“. Verslininkas svajojo, kad sušalęs vanduo padėtų nugabenti šviežius produktus iš vieno pasaulio krašto į kitą.
Sutiktas priešiškai
Pats ledo arba šalčio naudojimas, saugant maistą, nebuvo naujas. Kadangi amerikiečio pasiūlymas turėjo daug trūkumų, amžininkai šios ledo vartojimo idėjos nesutiko entuziastingai, priešingai, jiems tai atrodė kaip „aptemusio proto užgaida“.
Pirma kebli problema – ledas greitai tirpsta. Taip pat nebuvo aišku, kas ir kaip galėtų iškirsti didelius luitus iš užšalusių ežerų. Joks laivo savininkas nenorėjo kelti ledo ant savo denio, nes manė, kad vanduo laivo viduje, nesvarbu, ar jis sušalęs, ar ne, yra didelė rizika. Muitininkai irgi suko galvą, kaip reikėtų traktuoti tokį krovinį. Štai pirmasis ledo krovinys buvo sulaikytas Didžiosios Britanijos uoste ir buvo jame tol, kol ledas visiškai sutirpo.
Svarbiausia – žmonės nesiruošė mokėti už gamtos kasmet sukuriamą stebuklą. Šalyse, kuriose nebūna žiemų, ledas atrodė sensacingai, tačiau vietiniai į jį žiūrėjo nepatikliai. Taigi Fredericui teko nelengva užduotis – sukurti ledo poreikį.
Paslaptis slypi izoliacijoje
Žmonių nuostatoms pakeisti verslininkas pasitelkė tai, ką dabar pavadintume sumaniais viešaisiais ryšiais. Štai Londone išnuomoto pastato lange būdavo padedamas ledo gabalas. Tokia akcija sutraukdavo mases londoniečių, susižavėjusių tuo, kad toli Amerikoje esančio Venhamo ežero ledas netirpo net vidurvasarį. Ši savotiška paroda stebino ir eksponatų skaidrumu, dydžių ir formų tiesumu. Rašoma, kad pro šį skaidrų ledą net buvo galima skaityti laikraštį. Visi buvo įsitikinę, kad Venhamo ežero ledas buvo ypatingas. Iš tiesų jis nebuvo išskirtinis. Paslaptis slypėjo ledo karaliaus ištikimojo kompaniono N. Wyetho techniniuose patobulinimuose. Jis išsiaiškino, kad sandariai izoliuotas ledas netirpsta neįtikėtinai ilgai – net iki 130 dienų.
Nuo Amerikos iki Indijos
Šis atradimas atvėrė naujas galimybes. Tapo įmanoma produktus išlaikyti šviežius ištisas dienas ir gabenti į tolimiausius kraštus. Ypač išradus šaldomuosius traukinių vagonus, kuriuos galima pavadinti pirmaisiais šaldytuvų prototipais. Kaip F. Tudoras ir svajojo, ledą ir jame įtaisytus maisto produktus iš JAV pradėta plukdyti į Karibų salas, Europą. Kroviniui pavyko netgi pasiekti Indijos pakrantę.
XIX a. 5-ajame dešimtmetyje Venhamo ledą savo rūmuose ėmė naudoti net Didžiosios Britanijos karalienė Viktorija. Amerikoje tapo įprasta ledo gabaliukais malšinti skausmus, taip pat dėti ledą į alų ir vyną bei kitaip naudoti šią naujovę namų ūkyje.
Reklamos ir techninių patobulinimų kombinacija F.Tudoro sumanymą pamažu pavertė sėkmingu verslu, vėl praturtinusiu savo sumanytoją. O žiūrint istoriškai, pirmąkart maisto produktų nebereikėjo suvartoti jų pagaminimo vietoje. Prasidėjo produktų keitimosi metas. Jei turėjai pinigų, galėjai gauti maisto iš bet kurio pasaulio kampelio. Kad ir nutolusio daugiau nei tūkstančius kilometrų...
Tekstas Simos Mažutavičiūtės
