Turi daug gyvūnų. „Kartais pagalvoju, kad net per daug. Šiuo metu namuose turime aštuonis šunis. Sūnus atsivežė mopsą, mudu su žmona turėjome du Jorkšyro terjerus ir nemažą medžioklinį lietuvių skaliką. Ta mūsų jorkšyrė prisiišdykavo su sūnaus mopsu.
Keturiolikos metų senukas tapo tėčiu, ir dabar turime keturis, kaip mes vadiname, „mopšyrus“, – pasakoja televizijos laidų vedėjas. – Dar mūsų namuose yra dvi papūgos, katė. O ne per seniausiai sūnaus iniciatyva po kiemą ėmė lakstyti keturios alpakos. Visu šiuo ūkiu rūpinamės kartu, bet nesame pasiskirstę pareigomis. Kai sūnus išvažiuoja, prižiūrime mes. Kai nėra ir mūsų, gyvūnais rūpinasi žmonės, kurie tvarko mūsų kiemą ir namus.“
Dalyvauja regatose. „Buriavimas yra liga, kuria mane užkrėtė profesionalus buriuotojas Arūnas Burkštas. Tiesa, man iki tikrųjų buriuotojų dar toli toli, bet dalyvavimas regatoje yra vienas laukiamiausių įvykių. Visai mūsų šešių žmonių įgulai Kuršių marių regatos savaitė yra šventas reikalas, – sako žinomas vyras.
– Mane žavi ne tik pačios distancijos, kurios kartais nuobodžios, nes nėra vėjo, arba labai pavojingos, kaip šiemet, kai jūroje vos neapsivertėme. Nepakartojamas jausmas, kai tu įsivaizduoji galįs ne nugalėti stichiją, bet bent jau kaip reikiant su ja pasigalynėti. Laisvės ir galios pojūtis užburia. Žinoma, svarbu ir gera komanda bei lenktynių ir kovos azartas, taip pat ne visada, bet gana dažnai patiriamas saldus pergalės skonis.“
Nėra taupus. „Netgi, atvirkščiai, esu labai spontaniškas ir, kai nusprendžiu, kad noriu kažką įsigyti, labai ilgai nesvarstau. Nežinau, ką galima laikyti kvailiausiu pirkiniu, bet rizikingiausias, be abejonės, Margaritos saloje drauge su Žilvinu Žvaguliu įsigytas baras, kuris pakibęs dėl ekonominės situacijos ir kitų aplinkybių.
Buvo tokia svajonė, sugalvojome ir įsigijome, o paskui svarstome: kam?.. A, velnias žino, – šypsosi. – Protingiausiai išleisti pinigai yra savarankiškai pastatytas pirmasis namas. Visi kiti namai nebuvo tokie reikšmingi, tarsi tik pakartojimas.
Pirmą namą statėmės tais laikais, kai ne tik nebuvo jokių medžiagų, bet problema buvo ir gauti kraną, jam nupirkti degalų, kad iškrautų plokštes... Tai buvo šis tas, savotiška epopėja. Viską darėme su a. a. Gintaru Ruplėnu. Dviese, apčiuopomis, neišmanydami visų tų dalykų.“
Daugiau faktų apie Arūną Valinską rasite 43-iajame savaitraščio „Ji“ numeryje!
