Po devynerių metų, paleistų Indijoje, moteris Lietuvoje įkūrė Natya Devi šokio teatrą, kuriame šoka ne tik pati, bet ir moko kelių klasikinio indiško šokio stilių norinčias jų išmokti mergaites ir moteris. Taip pat ji viena iš kasmetinio tarptautinio Indijos klasikinio meno festivalio „Sursadhana“ organizatorių, dalyvauja daugelyje tarpkultūrinių šokių projektų kartu su šiuolaikiniais šokėjais Lietuvoje, Europoje ir Indijoje. Beje, Kristina yra ne tik šokio praktikė, bet ir tyrinėtoja. Jos mokslinės disertacijos tema – indiškas šokis.
– Papasakokite, kaip atsirado indiški šokiai jūsų gyvenime?
– Vaikystėje lankiau teatro studiją ir esu labai dėkinga už šią galimybę, nes ji man suteikė daug gyvenimiškų įžvalgų, padėjo geriau suprasti save, o taip pat ir „susigyventi“ su scena.
Universitete studijavau rusų filologiją, tačiau norėjosi kažko įdomesnio, todėl pradėjau mokytis turkų ir hindi kalbų. Turkų kalba natūraliai atkrito, o hindi patiko. Tai labai kitokia kalba, labai daininga. Man netgi pavyko metams išvykti studijuoti hindi kalbą į Agros miestą Indijoje, kuriame stovi nuostabusis Tadžmahalas. Grįžusi po kurio laiko gavau studijų stipendiją dar metams.
Vaizdo įraše – grynojo šokio kompozicija Kathak stiliumi Tarana. Ši kompozicija nėra pagrįsta kokiu nors poetiniu tekstu ar istorija. Šokio struktūrą sudaro melodijos ir ritmo piešinys. Tai tarsi judesio šventė ar malda be žodžių.
Studijuodama Indijoje susidūriau su performatyviąja indų kultūra, kurios ten labai daug – šokiai, dainos, teatro vaidinimai. Iki šiol Indijoje pagrindinis kultūros perdavimo būdas yra žodinis, todėl labai svarbus naratyvinis, t. y. pasakojamasis, elementas. Yra labai daug tradicijų, kurios vienaip ar kitaip, pasitelkusios įvairias priemones (kaukes, kostiumus, judesį ir pan.) pasakoja indų mitologinį arba folklorinį lobyną. Šis žanras mane labai sužavėjo.
Pradėjau ieškoti būdų, kaip pasilikti Indijoje ilgiau, kad galėčiau mokytis jų šokių, tačiau lietuviams gauti tokią stipendiją tuo metu buvo neįmanoma, todėl man vienintelis būdas išvykti buvo per kalbos studijas. Metus laiko vos ne kasdien skambindavau į Indijos ambasadą, tuo metu buvusią Baltarusijoje, kol pagaliau atsirado galimybė Delyje studijuoti hindi kalbos magistrą. Paraleliai planavau domėtis indiškais šokiais. Taip ir padariau – susiradau nuostabią šokėją ir šokio tradicijos puoselėtoją, pas kurią mokiausi daug metų.
Baigusi studijas ieškojau būdų, kaip galėčiau likti Indijoje – dirbau įvairius darbus, vertėjavau ir toliau mokiausi šokio. Atradau dar vienos krypties šokį, kurio mokė Indijoje apie 50 metų gyvenanti ir lietuviškų šaknų turinti amerikietė – kartu su manimi ji netgi buvo atvykusi į Lietuvą, atradome Kaune palaidotą jos močiutę.
– Kaip jautėtės Lietuvoje, grįžusi po devynerių metų, praleistų Indijoje?
– Teko iš naujo prisitaikyti prie gyvenimo Lietuvoje, kuris iš tiesų labai skiriasi nuo Indijos. Galiu drąsiai sakyti, kad Delis yra antrasis mano gimtasis miestas. Jį pažįstu gal net geriau nei Vilnių.
Iki šiol Indijoje pagrindinis kultūros perdavimo būdas yra žodinis, todėl labai svarbus naratyvinis, pasakojamasis, elementas.
Kadangi Delyje viešasis transportas nėra labai sutvarkytas, į autobusą ir iš autobuso dažnai reikia greitai įšokti ir iššokti, o važinėti po miestą per dieną man tekdavo daug, aš naudodavausi motorinėmis rikšomis – triračiais motociklais su stogeliu. Buvau taip apsipratusi tame mieste, kad kartais kelią geriau žinodavau už rikšų vairuotojus. Man nuolat reikėdavo būti karinėje parengtyje, kad nenuvežtų kažkur kitur.
Grįžusi į Lietuvą pradėjau dėstyti Vilniaus universitete hindi kalbą. Tuomet tai buvo Orientalistikos centras, dabar išaugęs į Azijos ir transkultūrinių studijų institutą. Tuo pat metu po truputį pradėjau mokyti šokio. Negaliu sakyti, kad šis judėjimas gausus, nes tai labai kitokia kultūrinės raiškos forma, reikalaujanti nemažai pastangų.
Dažnai mergaitės ateina su nuostata, kad tai labai įdomu, gražu, egzotiška, bet joms atrodo, kad labai lengva. O šis šokis reikalauja tam tikro fizinio pasiruošimo, reikia skirti laiko praktikai, kad kūnas priprastų prie jam neįprastų judesių.
Mes rengiame pasirodymus, dalyvaujame įvairiose šventėse, jungtiniuose projektuose su šiuolaikinio šokio atlikėjais, su kompozitoriais, tačiau pas mus indiški šokiai nėra taip paplitę kaip, tarkime, arabų šokiai, nes pastarieji iš tiesų šiek tiek lengvesni. Pagaliau kultūrai visada reikia paramos, o mes Lietuvoje neturime net Indijos ambasados.
– Kuo jus pačią sužavėjo indiški šokiai?
– Turbūt labiausiai patraukė pasakojamasis elementas, kuris šokį susieja su teatru, ir judesio kalba, kuri labai kitokia nei mums įprasta. Šokis man visada patiko, tačiau Lietuvoje tuo metu šiuolaikinis šokis dar buvo pirminės stadijos ir labai konceptualus, o konceptualus menas dažniausiai sudėtingas ir neretai niūrus.
Ši penkiolikto amžiaus „Swami Tulsidas“ kompozicija giria dievą Šivą kaip Vedų dievą Rudrą. Šokis perteikia aštuonias Vedų eilutes, kuriose aprašomos Šivos savybės, bruožai, jo poelgiai ir motyvai. Visa tai perteikiama per Sati, pirmosios Šivos žmonos, sunaikinimo epizodą.
Indijoje sužavėjo šokio lengvumas, nuoširdumas ir emocionalumas, jo išraiška per širdį. Indiški šokiai turi labai gilias šaknis: anksčiau dažnai būdavo šokama šventyklose, kurios tuo metu buvo bendruomenės gyvenimo centras. Tai buvo vienas iš maldos būdų, nes ankstesniais laikais kūnas dar nebuvo taip atskirtas nuo dvasingumo, kaip šiuo metu. Todėl net ir moteriškas kūnas per muziką ir šokį galėjo garbinti Dievą.
– Kokie siužetai dažniausiai pasakojami šokio metu?
– Visų pirma tai mitologiniai siužetai – visiems su mamos pienu pažįstamos Vedų ir epinių poemų „Mahabharatos“ ir „Ramajanos“ istorijos. Tai yra tai, kuo jie minta. Vėlyvaisiais viduramžiais, kai šokis egzistavo ne tik šventyklose, bet ir rūmuose, rūmų aplinkoje galėjo būti ir jausminio šokio forma – per šokį buvo išdainuojama meilės poezija.
Meilė galėjo būti reiškiama per simbolines formas, pavyzdžiui, Krišnos (vieno pagrindinių dievo Višnos avatarų) ir jo žmonos Radhos istorijas. Krišna pasižymėjo meilės nuotykiais, todėl turėjo daug meilužių. Tokia buvo jo žaismė šioje realybėje. Ir visa tai apdainuojama dviem klodais – garbinamas ir pats Dievas, ir meilės jausmas.
Beje, anksčiau pasirodymai prie šventyklų nenutrūkstamai vykdavo savaitę. Tai atstodavo žmonės ir televizorių, ir apsipirkimus, ir piknikus, ką tik nori. Tai buvo jų dieviškosios realybės išgyvenimo patirtis.
Performatyvioje kultūroje yra visai kitoks laiko suvokimas. Jis yra ne linijinis, o ciklinis. Taip pat yra labai svarbus ritualas, nes rituale susijungia žmogiškasis ir dieviškasis aspektas, žmogus tampa dalis viso to, kas vyksta, ir be jo tarsi tai negalėtų vykti. Pavyzdžiui, kai aš barstau ryžių į ugnį, dėl šio mano veiksmo pasaulyje vyksta tai, kas ir turi vykti.
Taigi paprastas indas, savaitę laiko stebėdamas tuos kaukėtus šokėjus, gyvena tame veiksme. Tai nėra istorija, jis tame dalyvauja čia ir dabar. Jis dalyvauja pasaulio sukūrime, dievų kovose, nuolatinėje gėrio ir blogio kovoje, nes jis suvokia, kad laikas yra ciklas, tai nėra tik kadaise, prieš 2000 metų, įvykusi istorija. Ne, tai vyksta dabar. Ir tas ritualinis veiksmas, vykstantis pasirodymo metu, leidžia Visatai būti.
O pasakojimų siužetai visada yra apie tai, kas rūpi žmonėms, kas yra aktualu. Temos, aišku, keičiasi, šiuolaikiškėja. Nors naudojami tie patys mitologiniai motyvai, jie pasakojami labai šiuolaikiškai. Pavyzdžiui, yra toks mitologinis motyvas: keli broliai žaidžia kauliukais su priešininkais ir viską pralošia, taip pat ir savo moterį. Laimėtojai jau trina rankas ir ketina ją išprievartauti, pradeda sukti jos sarį, kad nurengtų, o saris nesibaigia. Tiesiog įsipainioja vienas iš dievų ir padaro sarį nesibaigiantį, išgelbėdamas moterį. Taip gėris laimi.
Performatyvioje kultūroje yra visai kitoks laiko suvokimas. Jis yra ne linijinis, o ciklinis.
Mano mokytoja, kurdama šokį pagal šį siužetą, pasirinko ekologijos temą – ji rodo, kaip mes bandome nurengti Žemę. Mes traukiame nuo jos tą nesibaigiantį Žemės sarį, bet klausimas – ar tikrai jis niekada nesibaigs? Taip per žinomą siužetą kalbama apie šiuo metu aktualią temą.
Vaizdo įraše – Kathak stiliaus kompozicija Aum. Šokis pasakoja apie Visatos gimtį iš pirmapradžio garso Aum.
– Kaip galima suprasti, apie ką šokama?
– Paprastai šokis yra įdainuojamas, taigi mokantys kalbą gali sekti istoriją. Vakaruose prieš pasirodymą istorija paprastai pristatoma. Aišku, detaliai vakarietis visko nesupras, bet juk istorija pasakojama ne tik žodžiais, bet ir vaidyba, kūno kalba, rankomis, kurios ypač išraiškingos šokio metu, kostiumais ir pan. Taigi šokėjas visada yra ir aktorius, įsigyvenantis į savo personažo charakterį.
Pagaliau čia kalbama apie jausmus, o emocijos yra universalios, visi mes jaučiame panašiai ir panašiai tuos jausmus išreiškiame savo kūnu, mimika. Visų tautų žmonės myli, pyksta, liūdi, džiaugiasi. Ir jeigu Krišnos motina sūpuoja kūdikį, ar Indijoje, ar Lietuvoje scena bus suprantama. Taigi nors, nemokant kalbos, detaliai tekstą suprasti sunku, pagrindinė emocija, kas ir yra indiško šokio esmė, perduodama.
– Indiškų šokių atlikėjai labai daug judesių atlieka rankomis. Ar šie gestai turi tam tikrą simbolinę prasmę?
– Gestai indų šokyje yra tarsi kurčnebylių kalba. Jie niekada neperteikiami vieni, atskirai, visada palaikomi kitų elementų – kūno kalbos, kostiumų, muzikos, žodžių.
Gestai gali būti grynojo šokio ir pasakojamojo šokio. Pirmuoju atveju jie nieko nereiškia. Pasakojimui naudojami gestai istoriškai turi tam tikrą konkrečią reikšmę. Indams apskritai gestai yra svarbūs, jie ir gyvenime labai daug gestikuliuoja, kalba rankomis. Tačiau gestai šokyje, kaip jau minėjau, eina kartu su kūno poza, veido išraiška, todėl konkrečiai net ir nežinant vieno ar kito gesto reikšmės, jį suprasti gali padėti kiti šokio elementai.
Pavyzdžiui, Radhos ir Krišnos dialogas. Jis žadėjo grįžti devintą vakaro, Radha paruošė jam vakarienę, laukė, o jis pasirodo ketvirtą ryto. Radha jaučiasi pavargusi, nes laukė jo visą naktį, ir staiga ji pamato ant Krišnos lūpų moters dažus. Natūralu, kad kyla pyktis, nusivylimas, skausmas. Ir ji šiuos jausmus išreiškia gestais – liečia akis, lūpas, akis, lūpas. Jeigu šį gestą šokėja rodytų be jokio jausmo, jis nieko nereikštų, bet jos veidas tiesiog spinduliuoja šiuos jausmus, todėl yra nesunku suprasti, kas vyksta.
Kita vertus, šokyje yra tik tam tikri pagrindiniai gestai, kurių išmokstama, bet toliau tu gali improvizuoti, svarbu, kad tave suprastų.
