TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Kai įsisiautėja gamtos stichijos

Gamtos stichijos
Fotolia nuotr. / Gamtos stichijos
Šaltinis: Žurnalas „JI“
0
A A

Šiuolaikinis žmogus linkęs manyti, kad yra šio pasaulio valdovas ir, tik susidūręs su gaivališkomis gamtos jėgomis, jis suvokia, koks yra menkas ir silpnas. Kada pagaliau suprasime, kad Žemėje šeimininkauja galinga ir nenuspėjama valdovė – gamta.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Gyvenimo Žemėje ramiu tikrai nepavadinsite. Iš tiesų gyvename tarsi ant parako statinės: mūsų planetoje nuolat vyksta žemės drebėjimai, lava spjaudosi ugnikalniai, iš krantų veržiasi upės, siaučia uraganai ir cunamiai. Visa griaunančios gamtos stichijos nesirenka aukų ir be gailesčio šluoja visa, kas pasitaiko jų kelyje. Daugeliui pasaulio vietovių praeityje yra tekę patirti gamtos rūstybę, o ateityje, anot mokslininkų, dėl klimato kaitos tokių katastrofų tik daugės.

Kodėl dreba žemė?

Kiekvieną dieną pasaulyje įvyksta tūkstančiai žemės drebėjimų. Didžioji jų dalis yra tokie silpni, kad juos pajėgūs užfiksuoti tik jautriausi prietaisai, o kiti tokie stiprūs, kad sugriauna ištisus miestus ir nusineša tūkstančius gyvybių. Žemės drebėjimas – tai staigus žemės paviršiaus judėjimas. Kodėl dreba žemė, paaiškinti nesunku. Pačiame mūsų planetos centre yra kietas branduolys, jį supa klampi mantija iš pusiau išsilydžiusių uolienų. Virš jos plaukioja išorinis Žemės sluoksnis – pluta. Jis sudarytas iš vadinamųjų tektoninių plokščių. Šios milžiniškos plokštės nėra susijungusios ir nuolat juda. Ten, kur jos prasiskiria arba susiduria, vyksta žemės drebėjimai. Dažniausiai nuo žemės drebėjimų kenčia šalys, įsikūrusios plokščių pakraščiuose.

Daugiausia aukų nusinešę žemės drebėjimai

Istoriniai šaltiniai byloja, kad daugiausia gyvybių nusinešęs žemės drebėjimas įvyko 1556 m. sausio 23 d. Šensi provincijoje, Kinijoje. Jei tikėsime senovės metraštininkų užrašais, per šią nelaimę žuvo maždaug 830 tūkst. žmonių. Tarp žuvusiųjų daugiausia buvo valstiečiai, kurie gyveno uolose iškastuose urvuose. Minkštose uolose įrengti būstai neatlaikė žemės drebėjimo ir sugriuvo po savimi palaidodami tūkstančius žmonių. Istorija pasikartojo 1976 metais liepos 28 dieną, kai 7,5 balų stiprumo žemės drebėjimas su žeme sulygino pramoninį Kinijos miestą Tangšaną. Vietos valdžia tikino, kad ši skaudi nelaimė nusinešė maždaug 255 tūkst. gyvybių, tačiau, nepriklausomų ekspertų nuomone, žuvusiųjų galėjo būti gerokai daugiau – apie 650 tūkstančių.

Nors Europos žemyne stiprūs žemės drebėjimai įvyksta labai retai, negalime būti tikri, kad daugiau niekada nepasikartos 1755-ųjų įvykiai, kai stiprus žemės drebėjimas sudrebino Portugalijos sostinę Lisaboną. Anuomet Lisabona buvo bene didžiausias ir turtingiausias Europos miestas, garsėjęs puošniomis bažnyčiomis, turtingais vienuolynais ir prabangiais teatrais. Visi šie gražūs pastatai akimirksniu virto griuvėsiais, kai Visų šventųjų dieną mieste ėmė drebėti žemė. Tąkart Lisabonoje buvo sugriauti 85 proc. visų miesto pastatų. Žemės drebėjimas, po to kilę gaisrai ir didžiulis cunamis pražudė apie 100 tūkst. miesto gyventojų.

Skaudžiausia moderniųjų laikų gamtos katastrofa įvyko visai neseniai. Šių metų sausio 12 d. pasaulį sukrėtė žinia apie Haičio salą ištikusią nelaimę. 7 balų pagal Richterio skalę žemės drebėjimas nusinešė 250 tūkst. žmonių gyvybes, 800 tūkst. žmonių paliko be pastogės ir pridarė žalos už maždaug 14 mlrd. JAV dolerių. Haitis dar prieš žemės drebėjimą buvo viena iš skurdžiausių pasaulio šalių. Čia beveik 80 proc. gyventojų vertėsi su mažiau nei 2 JAV dolerių per dieną.

Bangos žudikės

Cunamis – dažnas žemės drebėjimų palydovas. Tai seisminės jūros bangos, susidarančios dėl povandeninių žemės drebėjimų, ugnikalnių išsiveržimų, staigių nuošliaužų jūros dugne. Visa savo kelyje šluojančios bangos žudikės sklinda 500–1500 km per val. greičiu. Cunamio bangos greitis priklauso nuo jūros gylio: kuo gilesnė jūra, tuo didesnis greitis. Cunamis gali užklupti už tūkstančių kilometrų nuo žemės drebėjimo epicentro esančias vietoves, nes lengvai nukeliauja iki 20 tūkst. kilometrų atstumą. Kai cunamio banga pasiekia seklias pakrantes, ji gali iškilti iki 50 metrų aukščio. Pamėginkite įsivaizduoti milžinišką vandens sieną, kurios aukštis prilygsta šešiolikos aukštų pastatui.

Ypač dažnai nuo cunamių kenčia Pietryčių ir Rytų Azijos pakrantės bei salos: Naujoji Zelandija, Japonija, Indonezijos salynas.

Kaip susidaro uraganai

Uraganu laikomas toks vėjas, kurio greitis viršija 30 m per sekundę. Stiprūs vėjai susidaro virš įšilusių jūrų ir vandenynų, todėl uraganai dažniausiai ima formuotis baigiantis vasarai. Kai vandenyno paviršius 70 cm gylyje įšyla iki 27°C, šiltas ir drėgnas oras ima kilti aukštyn ir oro slėgis prie vandens paviršiaus sumažėja. Iš išorės į susidariusią uragano akį ima plūsti vėsesnis oras ir dėl Žemės sukimosi susidaro galingas sūkurys. Ilgainiui vėjo stiprumas jame vis didėja, kol debesuotuose pakraščiuose pasiekia iki 250 km per val. greitį. Visiškai susiformavęs ciklonas gali būti nuo 200 iki 800 km skersmens ir keliolikos kilometrų aukščio. Keisčiausia, kad pačiame uragano centre susidaro iki 20 km skersmens sritis, kurioje šviečia saulė ir tvyro visiška ramybė.

Gamta smogia iš peties

Pražūtingiausias žmonijos istorijoje uraganas 1970 m. nusiaubė vieną iš skurdžiausių pasaulio valstybių – Bangladešą. Praūžus smarkiam vėjui ir patvinus upėms tąkart žuvo per 300 tūkst. žmonių. Smarkiausiu uraganu laikomas 1979 m. Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose užfiksuotas taifūnas Tipas. Greitis jo pakraščiuose siekė 310 km per valandą. Ilgiausiai trukęs ir didžiausią atstumą nukeliavęs tropinis ciklonas yra uraganas Džonas, 1994 m. kilęs Ramiajame vandenyne. Džonas susiformavo vandenyne maždaug 500 km nuo Meksikos krantų, pasiekė Havajus, vėliau nukeliavo iki pat Aliaskos. Šis uraganas truko visą mėnesį ir įveikė 13 tūkst. km atstumą. Daugiausia nuostolių pridariusį uraganą prisimename kiekvienas. Tai uraganas Katrina, 2005 m. nusiaubęs pietrytinę JAV pakrantę, užtvindęs Naująjį Orleaną ir padaręs žalos už 80 mlrd. JAV dolerių.

Tornado sūkuryje

Dar viena siautėjančios gamtos stichija – tornadas. Tai stiprus sausumos viesulas, dažniausiai siaučiantis Šiaurės Amerikoje. Šiame žemyne per metus vidutiniškai kyla tūkstantis tornadų. Galingi sūkuriai, kuriuose vėjo greitis gali siekti 500 km per val., paprastai susiformuoja audros centre, kai šiltas ir drėgnas oras srautu prasimuša į viršų per šaltesnio oro sluoksnius. Pamažu dėl Žemės sukimosi susiformuoja kylančio oro sūkurys. Slinkdamas žemės paviršiumi vėjo stulpas griauna jam skersai kelio stojusius pastatus, pakelia į orą žmones, galvijus ir net automobilius.

Žurnalas „JI“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką