Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 28d. 09:00

Kalifornijoje gyvenančios lietuvių šeimos pomėgis – kolekcionuoti kalnų viršūnes

Urbonai kalnuose
Asmeninio archyvo nuotr. / Urbonai kalnuose

Jei nusileidus Los Andželo tarptautiniame oro uoste jūsų pasą imdamas pareigūnas pasitiks lietuvišku „Laba diena“, nenustebkite – tai gali būti Eduardas Urbonas. Santa Monikoje pravėrę Kalifornijos lietuvių kredito unijos duris finansinės konsultacijos galite papulti pas jo žmoną Gidą. Ji jau 13 metų savaitgaliais dėsto Los Andželo lituanistinėje mokykloje, o ten šeštadienius praleido ir Kalifornijoje užaugusi jų dukra Eglė. Būtent ji visą šeimą užkrėtė ypatingu pomėgiu. Lietuviai jau ketverius metus vos atradę progą kopia į kalnus ir kolekcionuoja viršūnes, kuriose nepamiršta iškelti ir Lietuvos vėliavos.

Norėjo įveikti negalią ir įrodyti, kad gali

Dabar teisę Los Andžele studijuojanti Eglė kalnais susidomėjo prieš ketverius metus, kai sužinojo apie savanorystės programą Afrikoje, po kurios įprastai kopiama į Kilimandžarą. Mergina nusprendė ruoštis iššūkiui. Po klubo operacijos norėjo įveikti negalią ir įrodyti abejojantiems, kad tai įmanoma. Kopti į dangų skatino ir prisiminimai apie draugą alpinistą, kuris dažnai dalydavosi įspūdžiais iš viršūnių.

„Visada mėgome fizinį krūvį, todėl sužinoję apie Eglės planus keliauti į Afriką, tiesiog prisivertėm eiti į didesnius kalnus – reikėjo paruošti dukrą Kilimandžarui. Šis kalnas, nors ir nelaikomas labai sunkiu, vis dėlto reikalauja gan didelio fizinio pasirengimo. Paskui raginimų nebereikėjo“, – apie naują aistrą kalnams kalba Eduardas.

Asmeninio archyvo nuotr./Urbonai kalnuose
Asmeninio archyvo nuotr./Urbonai kalnuose

Tikslas – žemynų aukščiausios viršukalnės

Šeima juokiasi, kad aplankytas kalnų viršūnes dabar suskaičiuoti darosi sudėtinga. Lipimas į mažesnes viršukalnes neleidžia prarasti įgūdžių, nes šeimos pomėgio iniciatorė sugalvojo rimtą tikslą. Lietuvos vėliavą užkėlusi į Kilimandžarą, Eglė nusprendė įveikti septynių žemynų aukščiausias viršukalnes.

Ties Europos ir Azijos riba Kaukazo kalnuose esantis Elbrusas pagal savo sudėtingumą rikiavosi iškart po Kilimandžaro, tad pasirinkti nebuvo sunku. Rusijos teritorijoje įsitaisiusi viršukalnė yra vadinama aukščiausia Europos žemyne. „Kaip tik artėjo Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis, norėjau iškelti Lietuvos vėliavą ant aukščiausio kalno ne tik Europoje, bet būtent – Rusijos teritorijoje“, – prisimena ji.

Sužinoję tokią Eglės idėją Eduardas ir Gida buvo nustebę, bet sako, kad atkalbėti dukros nepavyko. „Bandėme įkalbėti Eglę susivilioti kitais žaviais pasiūlymais ir važiuoti į kokį nors kitą kraštą, pavyzdžiui, kopti į Monblaną. Bet mūsų Eglė pasirodė tikra Lietuvos patriotė – užsispyrė ir išsikėlė sau tikslą kopti būtent į Rusijoje esantį aukščiausią kalną su Lietuvos trispalve. Po šito argumento praradome viltį ją perkalbėti ir pradėjome labiau domėtis šia vieta. Ir ji patiko“, – sako Eduardas.

Viršūnei intensyviai ruošėsi

Elbruso viršukalnė stūkso 5642 m aukštyje, tad ruošiantis ją pasiekti Urbonų šeimai teko išmokti, kaip naudotis specialia įranga – ledo kirtikliais, alpinizmo katėmis, virvėmis, kabliais – perprasti, kaip kopti sniege ir po kojomis blizgant ledui, kaip sustoti ritantis žemyn, organizmą pratinti prie didesnių aukščių.

Bet mūsų Eglė pasirodė tikra Lietuvos patriotė – užsispyrė ir išsikėlė sau tikslą kopti būtent į Rusijoje esantį aukščiausią kalną su Lietuvos trispalve.

„Per savaitę visi trys ruošdavomės skirtingai: sporto klubas, bėgiojimas, joga ar šimtai ir tūkstančiai laiptelių Santa Monikoje. O sekmadienius praleisdavome kartu kalnuose“, – prisimena Gida.

Šeima nusprendė į viršukalnę kopti pietiniu kalno šlaitu, kur atsiveria gražesnė panorama. Toks maršrutas turi vieną pranašumą – keliautojai šiame šlaite miega ne palapinėse, o jūriniuose konteineriuose. Ir nors sąlygos poilsiui buvo geresnės, Elbrusas Urbonus pasitiko blogiausiomis orų prognozėmis – užklupo stipri pūga, kojos iki kelių smego sniege, teko pasinaudoti ir apsauginėmis virvėmis.

Pirmą kartą sutrukdė kalnų liga

Eglė pasakoja, kad pirmoji ir taip laukta pažintis su Elbrusu buvo įdomi, bet sudėtinga ir pasiekti viršukalnės nepavyko – užpuolė vadinamoji kalnų liga, vargino krūtinės skausmai.

„Kai Eglė pasijautė blogai, su vienu iš gidų lydėjome ją žemyn. Eglė iš kuprinės ištraukė trispalvę ir perdavė tėčiui. Jis įkopė ir užbaigė šeimos misiją, – pasakoja Gida. – Bet Eglė turi tokį būdo bruožą, kad nesėkmė ją dar labiau paskatina – pradėtą darbą turi būtinai užbaigti. Ji iškart sau ir kitiems pasakė, kad sugrįš kitais metais.“

Antrą kartą – sunkiau

Šeima nusprendė sugrįžti po metų ir į Elbrusą, nusiteikę į jį įkopti, žvelgė šios vasaros pradžioje. Eglė prisimena, kad kopti antrą kartą buvo sudėtingiau.

„Žinai, kuriais momentais bus sunkiau, ir žinai, kokie iššūkiai laukia tose vietose. Palengvėjo tik, kai gidas Žora pasakė man, kad priėjome vietą, kur praėjusiais metais turėjau apsisukti. Paskui net kažkaip prisikėliau ir jau žinojau, kad šiais metais įkopsiu“, – dabar prisimena Eglė. Vis dėlto Gida sako, kad žinojimas, kas laukia priešaky, leido geriau psichologiškai pasiruošti. Antrą kartą kopiant džiugino ir geresnės oro sąlygos.

Kopiant į aukščiausią Europos žemyno viršukalnę būtina pasirūpinti patyrusiais gidais, nes subjurus oro sąlygoms, pranešama apie nelaimingus atsitikimus – dingusius ar žuvusius keliautojus. Šeima antrą kartą nusprendė kreiptis į jau pažįstamus gidus – tris vietinius rusus. Antrąkart grupėje buvo ir du anglai, olandas ir indas.

Gidus susiradome internete. Pasisekė – pamatėme ir gavome daug gero: žmogiškumą, geranoriškumą, nuoširdumą, pagalbą, šilumą, tapome tiesiog draugais“, – sako Eduardas.

Aplanko stiprūs psichologiniai išgyvenimai

Visa ekspedicija nuo papėdės iki viršūnės užtrunka 8 dienas. 5–6 dienos skirtos būtent kopimui. Gida sako, kad lipimas į viršukalnę – psichologinė kova su savimi: „Naktis, tamsa, šaltis, lemputės švieselė, apšviečianti tik prieš tave kopiančio draugo kojas, sunkus kvėpavimas ir supratimas, kad tik tu vienas pats esi už save atsakingas, kad tik savimi gali pasikliauti… Psichologinė kova su pačiu savimi dažnai priverčia pasiduoti paskutinę naktį.“

Psichologinė kova su pačiu savimi dažnai priverčia pasiduoti paskutinę naktį.

Elbrusą bandydama įveikti antrą kartą, šeima jau buvo pripratusi prie didelio aukščio, bloga savijauta, kuri būtų privertusi nusileisti, nė vieno iš trijų neužklupo. „Vienas nemalonių pojūčių – nenatūralus mieguistumas. Jauti, kad eidamas pradedi miegoti, o atsipalaiduoti negali, kad žemyn nenusiristum“, – sako Gida, o Eduardas papildo, kad visa tai atperka neapsakomas gamtos grožis, kurį matai kopdamas, ir gamtos ramybė bei švilpiančio vėjo garsai.

Viršūnėje – ašaros

Jausmą, kai po pirmos nesėkmės galų gale pasieki 5,64 km aukštyje esančią viršukalnę, Eglė vadina „epiniu“, antrą kartą Elbrusą įveikęs Eduardas juokaudamas jį vadina nirvana, o Gida prisimena, kad pasiekusi tikslą susigraudino.

„Verkiau iš susijaudinimo, kai išskleidėme trispalvę, didžiavausi savo šeima ir džiaugiausi savo pačios asmeniniu pasiekimu. Pasaulis po tavo kojomis – labai tikslus pasakymas“, – sako Los Andžele gyvenanti lietuvė.

Asmeninio archyvo nuotr./Urbonai kalnuose
Asmeninio archyvo nuotr./Urbonai kalnuose

Nors nuo aukščiausios Europos žemyno viršukalnės atsiveria Sakartvelas, snieguotos viršūnės, o kitoje pusėje – lygumos ir žalumos, kvapą gniaužiančiu vaizdu pasidžiaugti gali vos keliasdešimt minučių. „Dėl deguonies trūkumo ir oro sąlygų nelabai įmanoma išbūti ilgiau“, – įspūdžiais dalijasi Eglė.

Šeima ketina tęsti savo planą kopti į aukščiausias viršūnes ir jau planuoja ateinančias keliones. Eglė svarsto Lietuvos vėliavą iškelti Akonkagvoje – aukščiausioje Pietų Amerikos viršukalnėje, o Eduardas ir Gida kalba apie dukros jau įkoptą Kilimandžarą bei Denali kalną Aliaskoje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

09:00
07:59

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką