Gruodžio 14, pirmadienis
Keistas jausmas, ne visai kalėdinis. Tas jausmas – kad visos dienos jau netrukus taps panašios. Man 45-eri, ir pirmą kartą tai bus TOKIOS Kalėdos.
Tuo tarpu pats karantinas nėra nieko jau labai neįprasto. Mes iš namų taip jau dirbame nuo kovo pradžios. Žinoma, vasara buvo atokvėpio laikas, o nuo rudens – ir vėl tas pats.
Visgi jausmas, kad dabar bus kitaip, neapleidžia. Tai kas, kad dirbu iš namų, tačiau šį kartą – tarsi aštria briauna – suvokiu, kad ribos – griežtesnės. Kad ribos yra ir miestų riboženkliai. Kad jos fizinės, tikros. Su blokpostais savo mintyse susitvarkyti gali, tačiau tikrų, realių – nesugriausi.
Šį vakarą 15min multimedijos projektui kalbinau aktorių Vytautą Anužį. Labai jį mėgstu, labai žaviuosi jo išimtimi ir man taip skamba lėtai jo tariami žodžiai.
Šis pokalbis tapo dienos pabaiga. Norėčiau jo fragmentu ir pasidalinti.
„Aš nesu iš tų, nusiminusių, kad dabar yra blogai, kad negalime pasilinksminti. Galvoju, kad žmonės yra pergyvenę labai baisių dalykų. Buvo karai, smurtas prieš žmones, stichinės nelaimės, badas – žūdavo milijonai. O dabar pykti ar būti nelaimingu dėl to, kad negalėsiu būti labai linksmas, nes pasaulyje ir mano tautos kieme pandemija? Man tai neatrodo labai moralu ir protinga.
Kartais žmonėms atrodo, kad aš prašoksiu, kad manęs tai nepalies. Kai Tailande ritosi didelė potvynio banga, labiausiai pritrenkė ne ji, o žmonių reakcija. Žmonės stovėjo ir smalsiai žiūrėjo į mirtį nešančią bangą. Fotografavo, džiūgavo. Jie nesuprato, kad ateina mirtis, ir todėl žuvo. O jiems reikėjo bėgti. Tad ir dabar, kai pasižiūri į didžiules besibūriuojančias minias, žmonės irgi turbūt galvoja, kad jų tai nepalies? Norisi, kad jie žinotų, suprastų, saugotų ir save, ir savo artimuosius“, – kalbėjo Vytautas.
Pasiimu šiuos žodžius – kiekvienai būsimai dienai. Manau, pravers.
Bus dar tų akropolių, megų, dovanų, Kalėdų ir Velykų, Oninių ir Antaninių, dainų, apsikabinimų, išvažiavimų iš savivaldybių, miestų riboženklių, prie kurių nestovės policijos ekipažai, bus žodžių gyvai, svaigulio, žaismo, kompanijoje pasakojamų nepadorių anekdotų, laimės po kelis ir po keliasdešimt. Visko tiek dar bus.
Tik ne dabar. Dabar – laikas su savimi. Savyje, beje, irgi yra daug turtų.
Kada, jei ne dabar, jų ieškoti?
Gruodžio 15, antradienis
Iš pat ryto nupėstinau į „Antėją“ – buvau užsiregistravusi antikūnų tyrimui. Pati nežinau, kodėl. Kas, kad dirbu namuose, tačiau negyvenau labai jau steriliai. Buvo ir susitikimų su draugais, buvo ir gyvų interviu, važinėdavau į sporto klubą. Tai greičiausiai iš smalsumo: o gal jau esu persirgusi? Juolab, kad tai visai šalia mano namų – vos šešios-septynios minutės pėsčiomis.
Sakė, kad rezultatai bus per vieną darbo dieną.
„Kur vakar buvai visą dieną, ar tik ne „Akropolyje“? – su smagia feisbukine emocija klausiu kolegos, kuris tik po dienos atsakė į mano prieš dieną rašytą žinutę.
„Ne. Važiuosiu šiandien. Prieš tris savaites užsakiau knygas, tik dabar atėjo. Bet jei bus daug mašinų – spjausiu ir neisiu“, – rašo.
„Galiu už simbolinį mokestį tavo automobiliu pavažinėt aplink „Akropolį“, nes vis tiek nebus vietų automobiliams“, – pasisiūliau, prisiminusi viešoje erdvėje klaidžiojusį juokelį.
Juokas juokais, tačiau tos automobilių spūstys ir pilnos automobilių aikštelės prieš paskelbiant karantiną nieko gero nežada. Kai užsikrėtimų atvejai kyla tokiais tempais.
Visai vakare sulaukiu kraujo tyrimų atsakymų. Antikūnų nėra. Vadinasi, nesirgau.
Į mus kreipiasi premjerė Ingrida Šimonytė. „Lengvų sprendimų nėra“, – pasakė ji. Turiu pasakyti, kad jos žodžiai buvo aiškūs, įtikinantys, o balse – empatija. Labai gerai, kad štai taip kreipėsi.
Nuo vidurnakčio įsigalios griežtasis karantinas.
Gruodžio 16, trečiadienis
Nieko įdomaus, išskyrus tai, kad galiausiai baigiau rašyti tekstą, dėl kurio buvau pasijutusi tarsi eičiau užrištomis akimis. Kiekvienam tekstui tiesiog reikia rasti raktą. Šį kartą paieškos buvo ilgesnės.
Ankstų rytą išėjau pasivaikščioti į karantininį miestą. Teisingiau, ne į miestą, o pėsčiųjų ir dviračių takais. Suskaičiavau: per maždaug valandą sutikau šešis žmones.
Tiesą sakant, Jonava yra puikus miestas gyventi, o man didžiausias šio miesto pliusas – greta esantys pėsčiųjų ir dviračių takai, vedantys aplink tvenkinius. Kai būdamas mieste jautiesi tarsi už jo.
Ir dar šiandien buvo „Barbora“. Man vis dar keista, kai skamba telefonas, atsiliepi ir pasigirsta vyriškas balsas: „Laba diena. Čia Barbora.“
Miestą užklojęs lengvas rūkas neišsisklaidė iki pat vakaro. Atrodo, kad miestas taip ir užmigo: apsiklojęs rūku, tarsi lengva, perregima, trapia ir tuo pačiu sunkia, bet – viltimi.
Gruodžio 17, ketvirtadienis
Man kiekvienas gruodis yra truputį mistika – mes per jį bėgam, tarsi bandydami kažką pasivyti. Pasivyti ar net aplenkti nepasakytus žodžius, nepadarytus darbus, save. Tad visą dieną taip ir bandžiau vytis – neparašytus sakinius.
Tiesa, namuose kartais visai patogu dirbti ir taip.
Gruodžio 18, penktadienis
Keista ir neįprasta suprasti: penktadienis dabar yra toks pat vienodas, koks buvo trečiadienis ar ketvirtadienis. Jų nebeskiria niekas, tik žodžio šaknis.
Mano gyvenimas iki karantino buvo visai kitoks, o retą savaitgalį, kai nedirbdavau, būdavau namuose. Mėgstu aktyvų laiką, ypač ėjimą pėsčiomis. Šiandien pajutau – norėčiau atostogų, kad ir trumpų, už Lietuvos ribų. Dviejų dienų vaikštant kalnų keliais, pavyzdžiui. Arba nuvažiuoti į Birštoną. Arba nueiti į spektaklį. Arba dar dešimtys „arba“.
Ir dar labai trūksta žmonių. Nemoku apsakyt, kaip. Taip, kad žvelgiant į ano gyvenimo nuotraukas noris bliaut – iš ilgesio kiekvienam.
Tačiau tai – tik trumpos emocijos, tik verdantis vanduo. Nes žinai – dabar kitaip nebus. Ir dar žinai, kad visada taip nebus.
O savo namuose aš jaučiuosi gerai. Namų sienos manęs nespaudžia. Gal todėl, kad dažniausiai ir dirbdavau iš namų, o ne biure. Namuose jaučiuosi saugi ir laiminga, o greta murkia du katinai. Tik dar pirmojo karantino metu ėmė kiek erzinti baltos sienos. Kaip sako vienas mano bičiulis: gyvenu kaip vaistinėje.
Žinai – dabar kitaip nebus. Ir dar žinai, kad visada taip nebus.
Tad neseniai dvi sienas perdažiau. Na, ne pati – meistras. Kiek prastumdžiau baldus. Tapo jaukiau. Tokia ta įvietinta laimė, kai džiaugsmo ieškai sienose.
Tiesa, per karantiną pastebėjau, kad vienos namų patalpos interjeras suderintas su katinu. Anksčiau to nemačiau.
Karantinas tapo išbandymu ir dviem mano katinams – jiems teko gerokai daugiau dėmesio. Kartais – užknisančio.
Gruodžio 19, šeštadienis
Šeštadienis praskriejo. Iki pietų turėjome zoominį susitikimą su „Camino Lituano“ bendruomene, kurios veikloje dalyvauju, o šio susitikimo tema buvo svajonės. Labai tiko. Po pietų sugrįžau prie darbų.
Visada gyvenime taip ir buvo: tuščias vietas namuose ar širdyje užpildydavo darbas. Dabar darbas tapo ir tuščio laiko užpildu. Kasdienybės putplasčiu. Gerai, kad labai jį myliu ir tai yra ilgiausiai nepraeinantis įsimylėjimas mano gyvenime. Tiesa, dar yra kinas. Geras, priverčiantis susigūžti arba atsitiesti, pagalvoti, kartais – išverkti, o kartais – išsijuokti.
Galvoju, kad mano darbas visų pirma man leidžia pažinti žmones ir jų gyvenimus. Esu tik tarpininkė tarp žmogaus ir jo pasakojimo. Tik užrašau jį, bandydama nesugadinti. Tad labiausiai man dabar ir trūksta žmonių – gyvo pokalbio, kokie buvo tada. Nes telefonu yra ne taip.
Dar labai trūksta bičiulių, draugų – jų buvimo kartu. Ėjimo keliais ir upėmis. Nors trupučio tokio laiko trupinių.
Nes žmogus yra pati stipriausia žinutė.
Gruodžio 20, sekmadienis
Man atrodo, namuose sugedo svarstyklės.
Gruodžio 21, pirmadienis
Dar vienas keistas jausmas – toks darbas ir toks buvimas leido geriau pažinti koleges. Turime darbinę grupę skaipe ir, man rodos, bendraujame dabar gerokai daugiau. Ne tik apie darbus, tačiau ir apie tai, kuo gyvename, ką jaučiame, kas vakarienei, kas serga, kam liūdna.
Raidės yra labai permatomos, beje. Iš sakinio tu gali atpažinti emociją. Gali atpažinti liūdesį, pajusti džiaugsmą. Iš raidžių gali skaityti žmones. Žodžiai labai pažinūs.
Mes kartais sakom: skaipas per karantiną mums padėjo išbūti – jis buvo ryšis, ir ne tik darbinis. Gal net labiau emocinis.
Iki šventinio savaitgalio liko kelios dienos. Per jas reikia užbaigti visus Kalėdų savaitgaliui skirtus tekstus.
Beje, kalbinau Ievą. Ji savanoriavo Marijampolės globos namuose, kai situacija ten buvo labai sudėtinga. Sirgo beveik viskas personalas.
„Kai laikai už rankos močiutę, o ji laiko tavo ranką suspaudus ir nepaleidžia, tu supranti, kad esi vienintelis žmogus, kuris gali būti šalia. Nebus nei artimieji, nei kažkas kitas. Tai ir yra pilnatvė, kurią jauti. Ir jausmas, kad esi ten, kur turi būti. Kad niekur kitur pilniau negalėtų būti“, – sakė Ieva.
„Realybė šiandien yra tokia. Jos tamsoje tu randi šviesą. Kartais randi daug daugiau, nei kad pasirinktum tiesiog stebėti iš šalies ir būti pastebėta“, – dar sakė.
Štai dėl tokių pašnekovų, dėl tokių žodžių ir sakau – žmogus yra pati stipriausia žinutė. Žmogus yra vandenynas ir srovės, atmintis ir gerumas. Nežinau, kam turėčiau dėkoti, kad pasirinkau tokią savo gyvenimo kryptį – klausytis kitų žmonių. Nuo žmonių istorijų turtėji.
Kartais galvoju, kad aš nebeturiu savo žodžių – tiek daug mano gyvenime jų yra išgirstų.
Kartais galvoju, kad aš nebeturiu savo žodžių – tiek daug mano gyvenime jų yra išgirstų.
Nuo gruodžio 21 iki 24 – trumpiausios dienos ir ilgiausios naktys. Paskui dienos jau pradeda ilgėti. Gal prašvis? Gal ims švisti? Gal baigsis naktis? Gal, jei nebūsim savanaudžiai kvailiai. Kas žino.
Vakare sulaukiu draugės žinutės.
„Sugedo tulikas, – pasiguodė. – Nerodo, tik šneka.“
Akimirką žvelgiu į telefono ekraną. Galiausiai suprantu: taisyklingą rašybą geriau išmanantis mobilusis žodį „telikas“ pataisė į „tulikas“. Sakyčiau, tokia keista korekcija.
Gruodžio 22, antradienis
Skambino teta Zita. Sako, tai iš kur tu turi to darbo per karantiną? O aš jo turiu apsčiai, ir darbus kartais baigiu net naktį. Tetai Zitai dar seniau būdavo sunku suprasti, kodėl kartais reikia dirbti per šventes, ypač per visus šventus. Ilgą laiką nesugebėjau paaiškint – nesuradau žodžių.
O vieną kartą atradau. Teta Zita mėgsta klausytis radijo. Nuo ryto iki vakaro – taip, kaip mano mesenžderis visada yra online, taip ir jos radijo imtuvas – visada online. „O per visus šventus ar nustoja kalbėti radijas?“ – kartą paklausiau. Man rodos, suprato.
Šį rytą, grįžtant iš rytinio pasivaikščiojimo, jau būdama netoli namų pakėliau galvą. Rytėjančiame mieste plevėsavo vėliava. Didelė, tokia graži.
Vakare kažko susipyko kaimynai. Gyvenimo daugiabutyje realybė. Kažin, kai mano katinas gainioja katę, o ši protestuoja kaip tik įmano, irgi taip girdisi?
Gruodžio 23, trečiadienis
Mes visada tikriname elektroninį paštą ir daug rečiau – tas tikras, metalines pašto dėžutes. Aš kartais į ją nepažvelgiu mėnesiais, nes jei kažką perki – juk atveža kurjeris. O visi laiškai yra elektroniniame pašte.
Tačiau gruodį tikrinkime pašto dėžutes. Ten gali slėptis Kalėdų Senelis, atnešantis ranka parašytus linkėjimus, kurie skirti tik tau.
„Jurgita, ar tu laiminga?“ – atsiuntęs atviruką tokį klausimą ant jo užrašė bičiulis.
Dar atkeliavo mūsų „Gyvenimo“ skyriaus redaktorės Aušros linkėjimas. Irgi užrašytas ranka. Su jos pačios gamintu kaklo papuošalu.
Kažkur pakeliui – ir 15min Kalėdų Senelis, į namus vežantis gal net ne dovaną, o jausmą.
Kad viskas bus gerai.
