Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 27d. 12:57

Kinijoje mokytoja dirbanti Birutė – apie kinų gatvės stilių, nosies krapštymą ir koronavirusą

Birutės Valčiukaitės gyvenimas ir darbas Kinijoje Interviu
Asmeninio archyvo nuotr. / Birutės Valčiukaitės gyvenimas ir darbas Kinijoje

Birutė Valčiukaitė jau ne vienerius metus keliauja po pasaulį. Šiandien jos stotelė – Kinija. Juokauja, kad nors svajojo apie Pietų Korėją, didžiulė Kinija irgi tinka. Pekine dirbanti moteris pasidalino savo pirmaisiais įspūdžiais svečioje šalyje, patirtimi, ir žinoma, pokalbyje neaplenkėme pasaulį apėmusios koronaviruso pandemijos, kuri, pasak Birutės, Kinijoje nesukėlė tokios panikos kaip kitose pasaulio šalyse.

– Papasakokite, kaip atsiradote Kinijoje?

– Iš tikrųjų, mano svajonė buvo Pietų Korėja, bet sakoma, kad negalima svajoti labai konkrečiai, tad aš pagalvojau, svajosiu abstrakčiai – Azija tiks (juokiasi). Ieškojau darbo, gavau pasiūlymą – taip ir atsibeldžiau į Kiniją.

Pagal kraują esu kilusi iš Žemaitijos, tačiau pati save vadinu Lietuvos mergaite. Gimtinėje pakeičiau ne vieną miestą, teko gyventi ir Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Molėtų rajone, ir dar keliose šalyse – Anglijoje, Suomijoje, Norvegijoje, kol atsiradau Kinijoje.

Asmeninio archyvo nuotr. /Birutės Valčiukaitės gyvenimas ir darbas Kinijoje
Asmeninio archyvo nuotr. /Birutės Valčiukaitės gyvenimas ir darbas Kinijoje

– Esate mokytoja. O ko mokote Kinijoje?

– Mokau anglų kalbos, tačiau pati baigiau ne anglų filologiją. Mano gyvenimas yra vingiuotas – kalnai, pakalnės. Studijavau verslo teisę, buvau personalo specialistė, dirbau su darbo sutartimis, darbo kodekso reguliavimu, tačiau šioje srityje dirbau gana trumpai, ir tai sena istorija, jau viską pamiršau (juokiasi).

Buvau ir padėjėja antstolių kontoroje, Klaipėdos apygardos teisme. Ilgiausiai dirbau projektų vadove su Europos sąjungos remiamais projektais. Vėlgi, po ilgo darbo atsibodo ir pasidarė nuobodu.

Esu tas žmogus, kuris nemėgsta rutinos, nesu tas voveriukas, kuris sukasi rate. Tad pasukau į viešbučių sferą – buvau administratorė, administracijos vadovė. Teko dirbti ir padavėja, restorano administratore. Negana to, darbų milijonas, dirbau ir aukle, ir anglų kalbos korepetitore.

Nebuvo taip, kad aš nežinau, kur einu, ir ką darau. Mano tikslas buvo išbandyti, atrasti kažką naujo.

– Ar anglų kalba jums sekėsi gerai?

– Jeigu prisimintume mokyklos laikus, tai ne (juokiasi). Oi, žalia rūta, tikrai ne! Buvau uždaras žmogus, bijojau didelių susibūrimų. Nežinau, kur buvo tas lūžis, manau atviriau bendrauti anglų kalba su žmonėmis pradėjau po to, kai išvykau į stovyklą Švedijoje.

Esu tas žmogus, kuris nemėgsta rutinos, nesu tas voveriukas, kuris sukasi rate.

Ten pabuvus porą savaičių prasidėjo linksmieji kalneliai (juokiasi). Tiesa, tai nebuvo mano pirmoji kelionė gyvenime, daug keliavome su tėvais po Lietuvą ir galbūt nuo to viskas ir prasidėjo – pradėjau pasitikėti savimi. Galiu pasakyti, kad paprasčiausiai ėjau paskui savo svajones, o kelionės leido perlipti per save ir pamatyti pasaulį kitomis spalvomis.

– Kaip susiradote darbą Kinijoje?

– Buvau viešbučio administracijos vadovė Norvegijoje, viešbučiuose dirbau ir Suomijoje, Jungtinėje Karalystėje. Azijoje darbą rasti įmanoma – jeigu ieškosi, tikrai rasi. Yra ir agentūrų, siūlančių savo paslaugas, tačiau, žinoma, ne už dyką.

Aš savarankiška, išsiunčiau gyvenimo aprašymus pagal pasiūlymus dirbti mokytojais Kinijoje. Kadangi aš dirbau korepetitore, jaučiausi taip, kad galiu bandyti laimę dirbti mokytoja (juokiasi).

Asmeninio archyvo nuotr. /Birutės Valčiukaitės gyvenimas ir darbas Kinijoje
Asmeninio archyvo nuotr. /Birutės Valčiukaitės gyvenimas ir darbas Kinijoje

Kinijoje dirbu jau daugiau nei dvejus metus ir nusprendžiau likti dar vieneriems. Jaučiuosi gerai ir patogiai būdama mokytoja čia, galbūt, kad esu trečios kartos mokytoja? Mano močiutė iš tėčio pusės buvo lietuvių kalbos mokytoja, tėtis – fizikos mokytojas, na, o aš dėstau anglų kalbą – ir ne tik, mokau savarankiškumo ir lyderystės įgūdžių.

Šiuo metu mokau kinų vaikus, kurių amžius nuo 3,5 metų iki 12-os. Yra tekę mokyti ir suaugusiuosius, bet mano mokymo centras orientuotas į vaikus.

– Kaip šeima reagavo, kad tapote mokytoja ir palikote Lietuvą bei atsidūrėte Kinijoje?

– Tėčiui buvo savotiškas šokas. Jau kai vykau į Suomiją, jam buvo sunku, kad aš nesu šalia. Kai išvykau į Angliją, Norvegiją, taip pat buvo nelengva, o kai pasakiau, kad išskrendu į Kiniją, tarė: „Dar toliau nesugalvojai?“ (juokiasi). Iš kitos pusės, jau esu suaugusi, tad pati galiu spręsti.

– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai svečioje šalyje?

– Kiekvienas turime tam tikrų nusistatymų, stereotipų, esame prisiklausę gandų apie tam tikras šalis, o Kinija jų sulaukia tikrai daug. Aš laikausi nuomonės, kad viską įvertinti ir suvokti reikia pačiam.

Kelionei, tiesa, ruoštis teko ilgai, o pasiruošimo procesas sudėtingas – dokumentacijos, notarai, Užsienio reikalų ministerija, Kinijos ambasada...

Kai pasakiau, kad išskrendu į Kiniją, tarė: „Dar toliau nesugalvojai?“

Kai ten nuvykau, žinojau, kad bus šilta, tačiau, kad bus taip karšta, aš nesitikėjau! Pasitiko 34 laipsnių karštis, tačiau jis dar buvo iškenčiamas, bet kai vidurvasary oras įkaito iki 46 laipsnių jutiminės temperatūros, buvo net sunku kvėpuoti, o kur dar drėgnumas, kuris viską dar labiau apsunkina...

Iš pradžių labai daug nesitikėjau, buvau naujas žmogus naujoje vietoje, tad tiesiog bandžiau apsiprasti. Darbas nuo namų buvo netoli – vos 20 minučių pėstute. Nustebino tai, kad kiekvienas kvartalas, bendruomenė yra aptverti tvora, visi turi kodinius raktus, ties vartais dirba apsaugos darbuotojai, o tai suteikia saugumo jausmą. Tiesa, po trijų dienų sakiau sau, kad noriu važiuoti namo (juokiasi).

– Kodėl?

– Nesakyčiau, kad man buvo kultūrinis šokas, tačiau, tiek gyvendama Anglijoje, tiek Norvegijoje ar Suomijoje, visada klausdavau savęs to paties klausimo – ko aš čia atvažiavau, ko man čia reikia. Tačiau tokia savijauta tėra pirminė, kuomet viskas nauja, vėliau gyvenimas stoja į savo vietas.

O kodėl aš norėjau iš pat pradžių važiuoti namo? Pačią pirmą dieną eidama į darbą... pasiklydau (juokiasi). Kalbos nemoku, žemėlapis telefone rodo nesąmones – visai kitą vietą, viskas parašyta kiniškais rašmenimis, o ir kvartalai man atrodė vienodi. Tačiau kam nepasitaiko tokių dalykų?

Asmeninio archyvo nuotr. /Birutės Valčiukaitės gyvenimas ir darbas Kinijoje
Asmeninio archyvo nuotr. /Birutės Valčiukaitės gyvenimas ir darbas Kinijoje

Užsienyje gyvenu daugiau nei ketverius metus, atvirai kalbant, man nėra sudėtinga gyventi kitoje šalyje. Keliaujant „noru pamatyti pasaulį“ sudėtinga įvertinti tikrąjį šalies veidą ir situaciją, nes ją matai iš „turisto prizmės“, o aš mėgstu gyvenimą ir šalį vertinti iš gyvenamosios patirties, kuomet gali stebėti aplinką, žmones, bet ne šiaip kaip prašalaitis.

Noras dirbti užsienyje nebuvo grįstas pinigine verte. Nėra taip, kad užsidirbau – gana, važiuosiu namo. Mano namai yra ten, kur aš gyvenu. O tai šiuo metu – Kinija.

– Kaip sekėsi darbas?

– Mokymo centre buvome dviese iš užsienio – aš ir mano kolegė lenkaitė. Visi kiti – vietiniai, ir ta pradžia buvo tikrai nelengva. Kalbi, o jie supranta viską savaip – kiekviena šalis turi savo mąstymą ir supratimą. O mes, europiečiai, taip pat kitokie. Kinijoje žmonės, mano akimis žvelgiant, yra lyg bendruomenė. Jie savarankiškai patys nepriima sprendimų, nėra individualistai. Galbūt tai man buvo sudėtingiausia.

Keliaujant „noru pamatyti pasaulį“ sudėtinga įvertinti tikrąjį šalies veidą ir situaciją, nes ją matai iš „turisto prizmės“.

Jeigu reikėdavo kažko klausti savo vadovės, tai ji į tai atsakydavo: „Pasiteirausiu.“ Būna, kad nežino, kaip išspręsti vieną ar kitą problemą, ir palieka ją – suprask, problema išsispręs pati. Čia būtent kiniškas mąstymas (juokiasi). Bet negaliu tokio teiginio priskirti visiems, nes juk žmonės skirtingi, ir jų nuomonė bei išsilavinimas - taip pat, todėl labiau kalbu apie mane supusį kolektyvą.

Aš šiame darbe esu ne tik mokytoja, ne tik užsiimu rinkodara, ne tik mokau lyderystės pagrindų – darau viską. Visi mokomės kartu, tobulėjame, einame į priekį, bendromis jėgomis sprendžiame iškilusias problemas.

– Kaip bendraujate su kinais – tik angliškai?

– Viskas vyksta anglų kalba. Kadangi dirbu labai įvairiai, pavyzdžiui, tenka dirbti savaitgaliais, o darbą įprastą dieną baigiu ir 8–9 vakaro, į miestą išeinu gana retai, todėl kinų kalbos nepramokau.

Nors gyvenant Kinijoje ji labai reikalinga, viskas ten tik kiniškai, net laikas užrašytas hieroglifais. Jaunesni kinai gerai kalba angliškai, tačiau turi baimę kalbėti, ypač, jeigu mano pasakys ką nors ne taip, netaisyklingai. Kai kurie kinai kalba su amerikietišku akcentu, nors nėra toje šaly niekada buvę. Viskas priklauso nuo noro ir ryžto.

– Ar tikrai kiekvienas europietis Kinijoje sulaukia daug dėmesio?

– Kiekvienas užsienietis Kinijoje yra kažkas tokio. Juk ir mes, lietuviai, turime savo nuomonę ir būna atvejų, kai vienos šalies gyventojus aukštiname, o kitos – nuvertiname.

Patikėkite, kinai mąstymu apie užsieniečius niekuo nesiskiria nuo mūsų. Nekalbu apie atskirus individualistus. Sako, geras ženklas paliesti europietį, tačiau kiek ten tiesos, aš nežinau – mano žvilgsnis išduoda, kad geriau manęs neliesti (juokiasi). Nemalonu išgirsti, kad daugumai kinų atrodo, jog užsienietės moterys čia atvažiuoja kone vyrų ieškoti. Deja, teko girdėti apie panašias situacijas ir Lietuvoje apie atvykstančias užsienietes.

Asmeninio archyvo nuotr. /Birutės Valčiukaitės gyvenimas ir darbas Kinijoje
Asmeninio archyvo nuotr. /Birutės Valčiukaitės gyvenimas ir darbas Kinijoje

Man pačiai patirti to neteko, bet kartu su kolege skaitėme kinų straipsnį apie užsienietes, kur moterys buvo vadinamos „vakarų šiukšlėmis“, nes neva atvažiuoja ieškoti kūniškų malonumų dėl vyrų trūkumo. Ten buvo dalinamasi patarimais, kaip tokią moterį atpažinti, kokius raktinius žodžius vartoti, kad ją patrauktumei, kokia tema kalbėti, kad suprastum, ko ji nori, ir pan.

Bet vėlgi, tai tebuvo tik straipsnis paremtas gandais ar subjektyvia vieno asmens nuomone „WeChat“ programėlėje, panašiai kaip Lietuvoje plačiai naudojamame „Facebook“.

Esu girdėjusi, kad kinai užsieniečius vadina „white monkey“ norėdami užgauti, bet pati to nesu išgirdusi; ar „white people“, nes mus – vakariečius, laiko pranašesniais. Tačiau kaip ir Lietuvoje, taip ir Kinijoje yra pačių įvairiausių žmonių. Aš susikoncentravau ties darbu – dirbant mokymo centre nelengva, kuomet dirbi nuo trečiadienio iki sekmadienio, o ilsiesi tik pirmadienį. Tokiu grafiku sudėtinga turėti normalų socialinį gyvenimą.

Vykau į Kiniją ne kaip turistė, daugelyje turistinių vietų net nebuvau, apsiribojau ties Pekinu – susitelkusi į darbą norėjau suvokti, koks gyvenimas yra ČIA. Tam tikra prasme, jis niekuo nesiskiria nuo gyvenimo Lietuvoje, Anglijoje, Norvegijoje ar Suomijoje. Žmonės lygiai taip pat dirba, linksminasi ir atlieka buities darbus. Skundžiasi sudėtingu gyvenimu ir konkurencija, mėgsta diskutuoti apie politiką, bet kaip užsienietė aš nuo to atsiriboju.

Daug kas sako, kad Kinijoje tik pastatai. Tikrai ne. Daugely kvartalų yra žalios salos, žaluma. Aš gyvenu, galima sakyti, prie autostrados, nuolat girdžiu mašinų triukšmą, tačiau turime plačią žalumos juostą. Smogas – natūralus dalykas, tačiau kai koronavirusas smogė Kinijai, tai grynu oru ir giedru dangumi džiaugiausi daugiau kaip tris mėnesius.

– Papasakokite daugiau apie kinų kultūrą ir elgesį – kas patinka, kas stebina?

– Šiltuoju sezonu vakarais žmonės buriasi į grupes ir šoka skveruose ar parkuose. Mes turime Vėlines, o kinai atmindami artimuosius ar protėvius, aukoja netikrus pinigus ar palinkėjimus juos degindami laužuose. Bet tai daro kiekvienai šeimai ypatingu ar atmintinu laikotarpiu.

Stebėdavausi, kai tam tikrom dienomis eini šaligatviu, o ten pilna rusenančių lauželių. Dabar įpratau, net nebeatkreipiu dėmesio. Kinijoje daug dėmesio skiriama parkams ir laisvalaikio zonoms, vakarais pilna žmonių, kurie sportuoja, vaikšto, gausu atvirų šokių užsiėmimų ar karaoke tiesiog gatvėje.

Asmeninio archyvo nuotr. /Birutės Valčiukaitės gyvenimas ir darbas Kinijoje
Asmeninio archyvo nuotr. /Birutės Valčiukaitės gyvenimas ir darbas Kinijoje

Pekinas išties mega miestas – padalintas į atskiras zonas. Aš gyvenu penktame žiede – toliau nuo miesto centro.

Tiesa! Nepamenu, ką reiškia nešiotis piniginę su savimi ar turėti popierinių pinigų kišenėj. Atsiskaitinėjame per programėles „Alipay“ ar „WeChat“ ir tai – itin patogu.

Kinai, kaip ir visas pasaulis, mažina plastiko vartojimą ir rūšiuoja, bendrijos, individualios ir privačios teritorijos turi rūšiavimui skirtas šiukšliadėžes. Tad tikrai matosi pasikeitusi elgsena.

Kinai kelia savo ekonomiką pirkdami prekes ir paslaugas iš vietos gamintojų. Daug vietinių hibridinių automobilių ar tiesiog elektromobilių. Ką jau kalbėti apie vietinę telefonų ar kompiuterių rinką.

Įdomus faktas, kad valdžia siekia valdyti automobilių srautus siekdama mažinti kamščius. Viskas priklauso nuo automobilių numerių, berods, paskutinis numeris nurodo, kuriomis mėnesio dienomis automobilis turi būti paliktas namie, ir tai pakankamai gerai veikia.

Mieste pilna ir elektromopedų, ir elektromobilių, kuriuos gali išsinuomoti tiesiog eidamas pro šalį, tokiu pačiu principu kaip ir dviračius, kurių čia apstu! Ką kalbėti apie autobusus ir metro. Daug dalykų Pekine yra pritaikyta būtent žmonių patogumui.

Ir išties esu atkreipusi dėmesį, kad praėjusiais metais, kai buvau Lietuvoje, jaučiausi tarsi grįžusi į praeitį. Labai trūko paslaugų žmonių patogumui ir gerovei.

– Kas iš kinų maisto jums skaniausia, įdomiausia? Ne paslaptis, kad kiniško maisto įvairovė – didžiulė.

– Maisto įvairovė Kinijoje yra gana didelė, o priklausomai nuo regiono – skiriasi maisto ruoša ir patiekalai. Yra tokių patiekalų, kur negali į burną dėti, nes nudegins ne tik burnos ertmę ar lūpas, bet kentės ir skrandis (juokiasi). Yra tokių, kur, rodos, prideda visokių priedų skoniui pagerinti, bet jų tiek daug (gvazdikėliai, anyžiai ir dar velniai žino kas), kad patiekalas tampa nevalgomas – taip atsiranda daug maisto atliekų.

Šiemet metai ypatingi, nes net Kinijos prezidentas paragino gyventojus atkreipti dėmesį ir vartoti maistą atsakingai – mažinti nesuvartoto maisto atliekas. Kinijoje žmonės iš tiesų užsako maisto daugiau nei suvalgo – taip įprasta parodyti dosnumą. Nauja paskata bandoma keisti įsisenėjusią sampratą. Tad šiomis dienomis itin normalu pamatyti, kad žmonės nepaliestą ar nesuvalgytą maistą nešasi namo.

Asmeninio archyvo nuotr. /Birutės Valčiukaitės gyvenimas ir darbas Kinijoje
Asmeninio archyvo nuotr. /Birutės Valčiukaitės gyvenimas ir darbas Kinijoje

Teko atrasti tokių vietų, kur einu pavalgyti išsiilgusi lietuviško maisto. Visur galima rasti vištienos, kiaulienos ar jautienos ir mylimų daržovių, patiekalų, kurių skonis gana giminiškas namus primenančiam patiekalui, kaip antai patiekalai, primenantys plovą arba jautienos guliašą. O kur dar marinuoti agurkai ar troškinti kalafiorai, ar batonas, keptas kiaušinyje, – kas primena vaikystę pas babą (juokiasi).

– O ko nemėgstate Kinijoje? Kas nepatinka?

– Atvirai? Beijing bikini style. Karštomis dienomis vyrai užsikelia marškinius apnuogindami pilvus. Kad bent jau būtų į ką pažiūrėti (juokiasi).

Dar erzinantis dalykas – viešas nosies ar ausies valymas su tikslu pasiekti smegeninę. Tai kažkas nerealaus, nes žvilgsnis tiesiog prisirakina ir stebiesi, kaip žmogus gali taip įnirtingai sukišti pirštą į nosies ertmę ar ausį ir kapstytis kaip vaikas purve (juokiasi).

Nelengva iškęsti rudeninį drėgnumą, kai jauti, kokia lipni oda, o kur dar gausybė uodų, kuriems tampi vaikštantis restoranas mieste...

Nepatinka, kad kinai nuolat kartoja „gerk daugiau vandens“. Sergi, bloga nuotaika, nevirškina skrandis, skauda galvą ar dantis – patarimas visada tas pats.

Tačiau daugelio situacijų neįmanoma nupasakoti ar perteikti, jei nesi buvęs Kinijoje. Čia tas pats kas, bandyti išversti rusišką anekdotą į lietuvių kalbą – netenka prasmės ir nekelia juoko.

– Ar kinai - malonūs žmonės? Jaučiatės jaukiai šitoje šalyje?

– Kiek rodysi pagarbos kitiems, tiek ir pats gausi. Teko sutikti daug šiltų žmonių, teko ir tokių, kurie nėra patys maloniausi, bet kur tokių nėra. Man kinai yra šilti, malonūs, paslaugūs. Yra daugelis žmonių, kurie nemato manęs kaip užsienietės – jie mato tiesiog žmogų. Jeigu būsi susiraukusiu veidu ir elgsiesi piktai, tokio atsako ir sulauksi, o man patinka bendrauti, viską darau su šypsena.

– Negaliu nepaliesti koronaviruso temos. Kaip iškentėte karantiną ir kaip kinai reagavo į pandemiją?

– Namuose dirbau nuo vasario iki liepos vidurio. Darbas nuotoliniu būdu nėra lengvas, nesijautė riba, kada baigi darbą ir kada poilsis, tos pačios sienos ir vieta. Kai Kinijoje buvo Naujieji metai, ir mes užsidarėme, niekas nenumanė, kad negrįšime kelis mėnesius ar pusmetį į darbus ir įprastą gyvenimo ritmą. Buvo ramių savaičių, bet buvo ir tokių, kad laukiau nesulaukiau, kada čia viskas baigsis. Šiandien džiaugiuosi galinti dirbti normaliu tempu mokykloje.

Tądien, kuomet uždarė pagrindinio židinio miestą Wuhaną, aš išvykau savaitei į Pietų Korėją, tačiau likau visoms trims. O grįžus į Pekiną teko karantinuotis kelias savaites. Norint judėti laisvai, nebuvo taip paprasta, reikėjo gauti bendrijos, kurioje gyvenau leidimą, be jo išeiti ar įeiti nebuvo galima. Visur ties įėjimais buvo matuojama temperatūra.

Asmeninio archyvo nuotr. /Birutės Valčiukaitės gyvenimas ir darbas Kinijoje
Asmeninio archyvo nuotr. /Birutės Valčiukaitės gyvenimas ir darbas Kinijoje

Tačiau panikos Kinijoje tikrai nejaučiau. Azijoje normalu dėvėti kaukę. Tu sergi, jauti kokius nors simptomus, užsidedi kaukę. Tai nieko keisto. Aš pati dėviu kaukes nuo rudens iki pavasario – padeda apsisaugoti ir netgi neperšalti. Nuo rugsėjo iki balandžio Kinijoje sausasis sezonas, mažai kritulių ir labai sausa, o užterštumas didelis, todėl be kaukės – nė iš vietos.

O štai Pietų Korėjoje kaukė vos ne mados reikalas. Karantino metu tikrai jautėsi tuštuma, nebuvo mašinų gaudesio, mažai žmonių parkuose... Aš eidavau apsipirkti kartą per savaitę, bet ne dėl to, kad bijojau, būdama viena neturiu didelių poreikių. Išties buvo juokinga, kad kitose šalyse klijuoja juostas, kur stovėti. Čia tokių dalykų nebuvo, žmonės ir taip laikėsi atstumo.

Karantino metu tikrai jautėsi tuštuma, nebuvo mašinų gaudesio, mažai žmonių parkuose...

Net galėčiau pasakyti taip – iš Korėjos aš parsivežiau gal 50 kaukių, dezinfekcinio skysčio, o per karantiną jų panaudojau gal 10. Svarbiausia buvo suvokimas saugoti save, nes saugodamas save, apsaugosi ir kitus, ir tai labai jautėsi. Štai kitose šalyse buvo piktinamasi, kodėl leidžia išeiti tik vienam žmogui į parduotuvę apsipirkti. Kinijoje buvo lygiai tas pats, ir niekas dėl to neprieštaravo, nes viename bute gyveno kelios kartos: seneliai, tėvai, vaikai. Juk sveikata ir savo šeima – svarbiausia.

Asmeninio archyvo nuotr. /Birutės Valčiukaitės gyvenimas ir darbas Kinijoje
Asmeninio archyvo nuotr. /Birutės Valčiukaitės gyvenimas ir darbas Kinijoje

Iš tiesų aš sulaukdavau žinučių, kad „gal važiuok į Lietuvą“, tačiau jaučiausi saugiai ir patogiai būdama Kinijoje. Netgi tėtis drąsindavo „sėdėk ten“. Žinoma, aš per karantiną pavargau ir laukiau, kada vėl bus galima bendrauti vienas su kitu, pasiilgau žmonių!

Aš pati visur iki dabar vaikštau su kauke, ir žinote, aš geriau vaikščiosiu su kauke ir apsisaugosiu tiek nuo slogos ar gripo nei verksiu, kad neva negaliu kvėpuoti ir po to leisiu pinigus medikamentams. Juk gydytojai visą gyvenimą dirbdami dėvi kaukes ir neverkia, kai reikia mus sergančius slaugyti ar gydyti.

Kas mus gydys, jei gydytojai pasiduos ir nuspręs saugoti savo sveikatą, o ne aukotis dėl verkšlenančių savanaudžių? Man keista, kad žmonės vis dar nesupranta, kad mano ir tavo sveikata yra svarbiausia.

Asmeninio archyvo nuotr. /Birutės Valčiukaitės gyvenimas ir darbas Kinijoje
Asmeninio archyvo nuotr. /Birutės Valčiukaitės gyvenimas ir darbas Kinijoje

Net nesitiki, kad aš čia skaičiuoju jau trečią rudenį. Galvojau, kad šie metai bus paskutiniai, tačiau dėl koronaviruso lieku dar metams.

Kokia ateitis? Šiandien galiu pasakyti, kad Pietų Korėja – mano svajonių šalis, tikrai norėčiau ten padirbėti, tačiau ten labai kritiškai žvelgia į amžių – o man jau 38-eri (juokiasi). Nesvarbu, ką tu baigei, kaip atrodai, tas metų skaičius labai svarbus, pasirodo, ne tik Lietuvoje.

Temos: 2 Kinija Mokytojai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

Video

00:27
05:44
13:33

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką