Dabar populiaru
Publikuota: 2020 balandžio 2d. 21:00

„Kino pavasario“ dienoraštis: labiausiai trūko kino salės jausmo, mažiausiai – „popkornų“ kvapo

Kadrai iš filmų „Balta balta diena“, „Kristaus kūnas“, „Liepsnojančios moters portretas“
Kadrai iš filmų „Balta balta diena“, „Kristaus kūnas“, „Liepsnojančios moters portretas“

Šis pavasaris yra kitoks ir viskas jame yra kitaip. Visas laikas, užstrigęs namų balkonuose, saulėje, matomoje per stiklą, primena ne gyvenimą, o filmo scenarijų. Regis, nematomo režisieriaus ranka žaidžia mūsų gyvenimais: vieniems nutraukia darbo sutartis, kitiems skiria santykių išbandymą dvidešimt keturias valandas per parą be atvangos būnant vienam šalia kito, dar kitus verčia nusivilkti kasdienybės drabužius ir parodyti tikrąjį tavo paties veidą. Visame šiame kasdienybės kine buvo ir kai kas šviesesnio. Tai – „Kino pavasaris“, kuris, bent jau mano vakarams, sugrąžindavo jausmą, kad viskas yra gerai. Šiandien – festivalio uždarymo vakaras. Žinoma, virtualus.

„Kino pavasariui“ persikėlus į namų kino platformas filmams laiko buvo išties daugiau. Taip, jie buvo mokami – po 6,49 euro už vieną peržiūrą. Tačiau bent jau manęs tai nei glumino, nei erzino, nei piktino, nors socialiniame tinkle, tiesą sakant, nuomonių buvo įvairių.

Antra vertus, karantinas gerokai pakoregavo ir kasdienius įpročius. Nebeliko ryto kavos iš degalinės, pietų kavinėse, kirpyklų, naujų lūpų dažų ar drabužių. Visa tai šiuo laiku nebeteko prasmės.

Todėl leisti pinigus kinui man tikrai nebuvo gaila. Jaučiausi ne tik gaunanti kokybišką turinį, bet ir remianti patį festivalį, o tai, man regis, šiuo metu yra svarbu.

Apie ekrano įstrižainę

Per visas festivalio dienas, nuo kovo 19-osios, peržiūrėjau 12 filmų. Ir pirmą kartą nuoširdžiai pasidžiaugiau, jog prieš kelerius metus, kai pirkau televizorių, pasirinkau vieną didžiausių, buvusių parduotuvėje.

„Kam tau toks telikas?“ – klausė bičiulis, kuriam teko garbė mano naują pirkinį atgabenti į namus, nes pati nesugebėjau. Bijojau sudaužyti.

Pati nežinau, kam, juolab, kad tas televizorius nebuvo jungiamas dažnai. Tačiau man, filmų mylėtojai, ekrano įstrižainė tąsyk pasirodė svarbi.

Šį pavasarį televizorius su didele įstrižaine buvo mano vakarai ir mano susitikimai. Kaip nuostabu yra didelis vaizdas!

Apie žmones, susitikusius virtualiame kine

Išsirinkti norimus pažiūrėti filmus nėra taip paprasta. Nors tiek socialiniuose tinkluose, tiek portaluose yra nemažai rekomendacijų, tačiau visų pirma supranti, kad visko nespėsi, antra – skonis neturi draugų.

Tačiau man šis „Kino pavasaris“ nebuvo tik vaizdai. Tai – ir naujos patirtys, virtualiai besidalinant tuo, ką matei.

„Kino pavasaris“ gali daryti tyrimą: kiek žmonių tokiu festivalio formatu dalinosi įspūdžiais, net nepažinodami vieni kitų, ir koks tai geras ir įtaigus būdas sklaidai ir komunikavimui karantino metu“, – parašė vienas mano feisbuko draugas, kurio, tiesą sakant, visai nepažįstu.

Tačiau visai netikėtai mesendžeryje pradėjome dalintis kino įspūdžiais.

Dar vienas žmogus, lydėjęs mane „Kino pavasariu“, tapo vienas iš festivalio organizatorių – Algirdas Ramaška. Kasdien savo asmeninėje paskyroje jis įkeldavo trumpus savo rekomenduojamų filmų pristatymus. Beje, dar vienas Algirdo atradimas, kad šaldyti saldainiai yra labai skanu.

Per šį „Kino pavasarį“ atradau ir kaunietę Kotryną, kurios filmų skonis akivaizdžiai sutapo su manuoju.

Buvo smagus laikas ir smagūs pasikalbėjimai feisbuke, buvo pasidalinimai atradimais ir keistas bendrumo kitapus kompiuterio ekrano jausmas.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Algirdas Ramaška
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Algirdas Ramaška

Iš nepažįstamų žmonių susirašinėjimo mesendžeryje

„Sveiki. Koks ten tas filmas apie keliaujantį šefą? Nepamenu, kieno sienoj mačiau jūsų rekomendaciją ir nepamenu pavadinimo.“

„Klajojantis šefas.“

„Ačiū.“

„Smagaus žiūrėjimo.“

„Pasirinkau „Nematomas gyvenimas" šiam vakarui.“

„Hm, šiandien tikėjausi susilaikyti nuo išlaidų.“

„Jo, sąskaita kito mėnesio nedžiugins. Na, reiks daugiau grikių pirkt.“

„Kad tie grikiai visai skaniai valgosi bežiūrint filmus, kai vynas baigiasi ir sūrio nebėra.“

„Na, nežinau, man avinžirniai skaniau.“

Apie pirmą pavarą

Šiemet „Kino pavasaris“ man prasidėjo nuo bendro Islandijos, Danijos ir Švedijos filmo „Balta balta diena“. Nežinau, kodėl, tačiau atrodė, jog norisi lėto filmo – tarsi ką tik įsėdęs į automobilį įjungtum pirmąją pavarą. Šį ir spėjau būsiant kaip tik tokį.

Tiesą sakant, nesu tokių – tarsi „slenkančių“ filmų didelė gerbėja, juos norisi pažiūrėti tik retkarčiais. Pirmos pavaros man tinka ne visada.

„Balta balta diena“ buvo puikus pasirinkimas, tarsi įvedęs į visą „Kino pavasarį“. Ir dar kartą priminė, kaip noriu į Islandiją. Dar jis kalbėjo apie tai, kad pamatai yra svarbu – ne tik namui. Dar jis buvo apie rūką.

Kadras iš filmo/„Balta balta diena“
Kadras iš filmo/„Balta balta diena“

Apie norą surežisuoti pabaigą

Lenkų kiną pristatantis „Kristaus kūnas“ buvo vienas iš tų, kuriuos galiu rekomenduoti kiekvienam, negalvodama apie kito žmogaus „kino skonį“. Tiesą sakant, negirdėjau, kad kam nepatiktų.

Šis filmas buvo vienas iš stipriausių konkurentų „Parazitui“ (Pietų Korėja), laimėjusiam šių metų geriausio vaidybinio filmo apdovanojimą „Oskaruose“. Tiesa, „Auksine palmės šakele“ ir net 4 „Oskarais“ apdovanotas „Parazitas“ patiko toli gražu ne visiems. Man – taip, tačiau peržiūrėjus kitus „Kino pavasario“ filmus, vis dėlto asmeninių favoritų kategorijoje filmas pasislinko kiek žemyn.

„Proksima“, kalbantis apie mamos, besiruošiančios į kosmosą, ir dukters santykį, „Gražiausi gyvenimo metai“ man priminė, jog širdžiai neįmanoma pritaikyti nejautros. Jai nėra anesteziologų.

„Atsiprašome, neradome jūsų“. Sudėlioja taškus tarp to, kas svarbu, o kas - tik apyvarta. Man paliko daugtaškių. Tik būčiau nepasigailėjusi, jei filmo žiūrėjimą būčiau baigusi bent keliomis minutėmis anksčiau, t. y. pati surežisuočiau istorijos pabaigą. Sunku paaiškinti, tačiau šio filmo pabaiga man pasirodė labai sunki.

Dar vienas filmas, kurio pabaigą iki begalybės norėjosi pakeisti, – „Nematomas gyvenimas“. Šis filmas kalba apie ryšį. Tam tikra prasme – apie dviejų artimų žmonių „karantiną“. Apie izoliaciją vienas nuo kito. Ypatingas filmas, kuriame per dvi valandas papasakojamas bemaž visas gyvenimas. Sodrus jausmais, vaizdais, garsais, nutylėjimais.

Kadras iš filmo/„Kristaus kūnas“
Kadras iš filmo/„Kristaus kūnas“

Iš nepažįstamų žmonių susirašinėjimo mesendžeryje

„Kaip aš išties pasiilgau tikrai gerų pabaigų. Visame kame. Žmonių santykiuose, karantinuose, nežinioje dėl rytojaus, filmuose.“

„Taip, tiesa, matyt esam išsiilgę teigiamų emocijų ir teisingų sprendimų. Todėl ir filmų pabaigoms – laimingoms – save programuojame, tikimės. Bet paperkančių komedijų neaptikau. Matyt, ne jų metai.“

Apie Lenkijos kiną

Stebėdama viešą erdvę pastebėjau, kad daugeliui įspūdį paliko „Supernova“, dar vienas lenkų kūrėjų darbas. Daug komplimentų išsakyta ir pačiam Lenkijos kinui.

„Supernova“, ko gero, įvardinčiau kaip vieną iš labiausiai įsiminusių filmų, kurio visas veiksmas vyksta vienoje kelio atkarpoje. Nedidelio biudžeto filmas pasakoja apie eismo įvykį, kurio metu žūsta moteris ir du jos vaikai. Jo kaltininkas – žymus Lenkijos politikas iš įvykio vietos pasišalina ir taip pakeičia savo ir visos kaimelio bendruomenės likimus.

Kaip duodamas interviu 15min sakė pats filmo režisierius, vienas iš labiausiai nerimą kėlusių momentų buvo tai, jog tik nepradėtų lyti lietus.

„Dalis statistų yra vietos gyventojai. Tą iš tiesų lėmė du veiksniai. Visų pirma, mes filmavome 50–60 kilometrų nuo Varšuvos. Todėl buvo logiška įdarbinti vietos žmonių, o ne kaskart vežtis aktorius iš Varšuvos.

Antra priežastis susijusi su pirmąja. Filmas yra mažo biudžeto. Ir toks sutapimas, paradoksalu, padėjo filmui, jo meninei daliai.

Daug vietos žmonių prieš kamerą stovėjo su savo energija, savo tiesa. Joks pasamdytas aktorius iš kitur nebūtų galėjęs man to duoti“, – kalbėjo filmo režisierius Bartoszas Kruhlikas.

Iš nepažįstamų žmonių susirašinėjimo mesendžeryje

„Vakar peržiūrėjau „Žydras“. Jo. Tiek paralelių su vis dar pas mus gaju mentalitetu, tiek nubloškimo kažkur tarp sovietmečio ir šių dienų realijų... Nežinau, pasirinkau specialiai negiriamą filmą ir likau dideliam sukrėtime. Ar rekomenduočiau? Nežinau! Ar žiūrėjau nepajudėdamas?Taip! Šiandien leidžiuosi į „Nematomą gyvenimą“.

„Gero filmo. „Žydrą“ esu taip pat „užsižymėjusi“. Nes jau liko vos kelios dienos, o dar tiek visko norisi. Aš šiandien žiūrėjau „Supernova“. Sunkiai stiprus, sunkiai jautrus ir kažkuo artimas – apie tai, kad kartais nebaudžiamumas, kad ir menamas, gali tapti stipresne našta. Skanių grikių su filmu. Pasidalinkit įspūdžiais.“

„Labas rytas. Stiprus. Visgi tikėjausi, kad seserys susitiks... Visiškai perjungiantis filmas! Atrodo, kad stebi gyvą gyvenimą, atrandi daug tapatumo su girdėtomis, žinomomis istorijomis. Kažkas tarp „Muzika, suradusi mus“ ir Nacionalinės paieškų tarnybos. Taip pradžioje pasirodė. Bet kažkaip ilgam suksis galvoje.“

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./25-ojo festivalio „Kino pavasaris“ spaudos konferencija
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./25-ojo festivalio „Kino pavasaris“ spaudos konferencija

Apie samanas

„Aš 40 metų klajojau, ieškodamas ingredientų“, – sako filmo „Klajojantis šefas“ herojus.

Ir šioje, pačioje pirmoje filmo frazėje, yra tai, apie ką šis filmas. Jei man kas būtų pasakęs, kad žiūrėsiu kulinarinį filmą, niekaip nebūčiau įtikėjusi.

Bet šis filmas visų pirma yra apie prisilietimus. Nuo žemės iki žmogaus.

Laisvą savaitgalį, nuvažiavusi į mišką, kažkodėl keistai nužiūrėjau samanas.

Iš nepažįstamų žmonių susirašinėjimo mesendžeryje

„Na štai, beveik ir baigėsi „Kino pavasaris“. Tikiuosi, kad kitąmet bus kitaip – grįšim į sales.“

„Tiesą pasakius, niekada nebūčiau radęs tiek laiko peržiūrėti šiuos filmus kino teatruose! Be to, nepakęsdamas popkornų smarvės, filmus būčiau žiūrėjęs erzindamas savo kvėpavimo takus ir smegenis. O dabar įžvelgiu daug privalumų ir nematau nieko tragiško. Kai žiūrėdavau kine, vis lyg prakeiksmas šalia būdavo kukurūzų šlamštikai. Vis ruošiausi įsidėti kokių rūkytų lašinių ir padaryti kvapo terapijos kerštą, bet susilaikydavau.“

„Kvapo kerštas. Beje, pažiūrėjau „Žydrą“. Turbūt pasakyti, kad filmas daugiasluoksnis – tai reiškia nepasakyti nieko. Bet tai pirmas žodis, kuris ateina galvon. Parašiau „šauna galvon“, bet tada ištryniau ir pataisiau į „ateina galvon“. Nes „šauti“ šį kartą įgyja kitą prasmę. Ačiū už rekomendaciją-nerekomendaciją. Kad stiprus – tai tikrai. Visom prasmėm. Nuo to, kad vaikai siunčiami į karą, iki giluminių dalykų. Ir nežinau, kodėl, bet man labiausiai įsiminusi frazė buvo: „Matai tą medį? Atnešk man jo lapą.“ Kažkaip tame tilpo visa beprasmybė.“

„Taip! Ir man. Bet atsakymas su visa medžio šaka – 100 balų.“

Apie pabaigą

Taip ir praėjo „Kino pavasaris“. Namuose, prie televizoriaus. Rašydama šį tekstą pagalvojau, kad dabar labiau nei bet kada visgi norėčiau būti kino salėje, kur šalia manęs kažkas šlamščia popkornus.

Nes tai reikštų, kad viskas praėjo. Kad viskas bus gerai. O juk tikrai taip ir bus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

02:14
08:43

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Video

01:25
02:13
01:11

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką